Stereotipus laužanti Laura: „Vis dar pasitaiko nuostata, kad jeigu negerai su kojomis, negerai ir su protu“

Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia dokumentinių pasakojimų ciklą „Neįgaliųjų integracija darbo rinkoje“. Šeštojoje dalyje istorijos herojė Laura pasakoja apie paneigtas gydytojų prognozes, lūkesčius pranokusį žurnalistės darbą ir mokyklos suole sutiktą būsimą sutuoktinį. youtube.com video Paneigta gydytojų prognozė „Mano negalia – stuburo išvarža, lotyniškai vadinama spina bifida. Tai ne nėštumo trauma ar genetika – tiesiog tokia gimiau. Tai paveikė mano stuburą, vaikščiojimą ir kitus dalykus“, – pasakoja Laura. Moteris tikina, kad tik tėvų užsispyrimas ir uolus darbas dėl dukros sveikatos leido paneigti negailestingas gydytojų prognozes: „Tuo metu, prieš 26 metus, turintys tokią negalią vaikai visi iki vieno buvo vežimėliuose, retas jų išmoko vaikščioti. Mano tėvams gydytojai taip pat sakė: „Jūsų vaikas nevaikščios, ruoškitės.“ Nuo pat mažumės mane vežiojo po sanatorijas, ligonines, daugiau nei penkiolika kartų operavo. Šiuo metu laikinai nevaikštau, bet įprastai vaikščioti galiu – tai didelis stebuklas“, – džiaugiasi ji. Skaityti išmoko penkerių Prisimindama vaikystę Laura išskiria nuo mažumės atrastą meilę knygoms. „Būdama penkerių pati išmokau skaityti – mama tik parodė raides. Ji iki šiol prisimena, kaip vieną kartą jai kalbant telefonu iš kaladėlių sudėjau žodį „televizorius“. Aštuonerių jau patekau į savo bibliotekos daugiausia per metus perskaičiusiųjų sąrašą. Nebuvau iš tų, kurie lakstydavo kieme, nes kiemo draugų beveik neturėjau. Jeigu ir krėsdavau išdaigas, tik namuose“, – prisiminimais dalijasi ji. Atėjus laikui pradėti mokslus, mergaitės tėvai ją atvedė į Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnaziją. „Tai buvo įtrauki mokykla – kartu mokėsi ir vaikai, turintys fizinę, psichinę ar psichosocialinę negalią, ir sveiki. Mokslai gerai sekėsi iki vienuoliktos klasės, kol nebuvo A lygio matematikos – ją iki šiol prisimenu su siaubu. Tada pažymiai kiek suprastėjo, bet iki tol buvau viena iš pirmūnių“, – mokyklos laikus prisimena pasakojimo herojė. Žurnalistė Laura Blaževičiūtė-Korickė. Asmeninio archyvo nuotrauka Laura džiaugiasi, kad neteko iš bendraamžių patirti patyčių dėl negalios, o ir asmeninių kompleksų ji neturėjo: „Tik pradėjusi lankyti mokyklą supratau, kad esu kitokia, nes ne visi vaikai du kartus per metus važiuoja į sanatorijas. Bet dėl negalios nekompleksavau.“ Profesijos pasirinkimą lėmė žavėjimasis popkultūra Po mokyklos Laura nusprendė studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete: „Nuo pradinių klasių domėjausi popkultūra, muzika, garsenybėmis, ir tai tapo svarbia mano gyvenimo dalimi. Sužinojusi apie pramogų žurnalistiką pagalvojau – patinka rašyti, žavi garsenybių pasaulis – gal galima tai suderinti?“ Nors studijų pradžia atnešė daug nerimo dėl patalpų pritaikymo ir daugybės laiptų senuosiuose fakultetuose, Laura džiaugiasi patekusi į supratingą universiteto aplinką: „Kursiokai ir dėstytojai mane priėmė įprastai, pirmą pusmetį daug kas klausė: „Kaip tau padėti? Gal ką panešti?“ Deja, mergina prisimena ir vieną nemalonią, žiniasklaidoje plačiai nuskambėjusią situaciją: „Per universitetinę praktiką vieno laikraščio redaktorė sumažino balą argumentuodama, kad siekti geresnių galimybių trukdė praktikantės judėjimo trūkumas. Gavau devynis, o ne dešimt. Balas geras, bet komentaras nustebino.“ Pranokti lūkesčiai ir darbas su užsienio žvaigždėmis Baigusi studijas ir įgijusi bakalauro diplomą, Laura jau penkerius metus dirba žurnaliste. „Mano lūkesčiai dėl pirmojo karjeros dešimtmečio buvo gana maži. Kaip ir dauguma žmonių, turėjau kompleksų, nepasitikėjau savimi – maniau, kad nesugebėsiu, nepavyks, gal per daug atsikandau. Tačiau per penkerius metus žiniasklaidoje tie lūkesčiai ne tik pasiteisino, bet ir kelis kartus buvo viršyti“, – pasakoja ji. Žurnalistė džiaugiasi kasdien pildoma svajone – dirbti tarp popkultūros žvaigždžių. Įdomių pašnekovų ir aplankytų renginių buvo tiek, kad sunku išskirti. „Jau pirmaisiais darbo metais turėjau įsimintiną patirtį – į Lietuvą atvyko ukrainiečių grupė GO_A, ir mane išsiuntė į spaudos konferenciją. Nuo aštuonerių metų svajojau dirbti su užsienio žvaigždėmis, apie interviu su jais, tad tai man buvo visiškas kosmosas. Dabar tokių pasiūlymų sulaukiu nuolat. Esu kalbėjusi su žmogumi, kuris dabar eina „Eurovizijos“ direktoriaus pareigas, dirbo prie Londono olimpinių žaidynių kūrybinių projektų“, – pasakoja ji. Žurnalistė Laura Blaževičiūtė-Korickė. Asmeninio archyvo nuotrauka Paklausta, kokia liko dar neįgyvendinta svajonė, Laura ilgai negalvodama atsako: „Visiška manifestacija, bet labai noriu nuvykti į MTV apdovanojimus kaip akredituota žurnalistė.“ Koncertai užsienyje – ne naujiena Popkultūra ir užsienio žvaigždėmis pašnekovė aktyviai domisi ne tik profesiniais tikslais. Viena didžiausių Lauros aistrų – koncertai. „Koncertai užsienyje man nėra naujiena. Į pirmą tokį be tėvų išvykau būdama aštuoniolikos – Taylor Swift „Reputation“ turą Londone. Vėliau buvau dar dviejuose jos koncertuose – Londone ir Edinburge. Pernai lankiausi Sabrinos Carpenter koncerte Londone“, – vardija pašnekovė. Kalbėdama apie stadionų ir arenų pritaikomumą neįgaliam žmogui, Laura tikina – visada galėtų būti geriau: „Lietuvoje vis dar yra vietų, kur trūksta specialių erdvių, pavyzdžiui, negalėjau dalyvauti „Three Days Grace“ koncerte, nes tegalėjau rinktis arba bendrą stovimą, arba tris kartus brangesnę VIP vietą. Bendroje minioje sėdėti vežimėlyje nėra išeitis.“

Didžiausia klaida yra spręsti, kad turintis negalią žmogus nieko nedirba arba atlieka nekvalifikuotą darbą, yra neišsilavinęs. Vis dar pasitaiko nuostata, kad jeigu negerai su kojomis, negerai ir su protu.

Koncertai ir kiti renginiai, kelionės po užsienį, darbas su žmonėmis – aktyvi pasakojimo herojės kasdienybė. Moteris tikina, kad požiūris, kad negalios žmogus nieko neveikia, tik sėdi namuose, kilo iš atgyvenusių sovietinių laikų. „Kadaise taip iš tikrųjų būdavo – močiutės kaimynystėje Varėnoje gyvenęs negalios žmogus visą gyvenimą prasėdėjo namuose. Tokių yra ir dabar, bet ne dauguma. Didžiausia klaida yra spręsti, kad turintis negalią žmogus nieko nedirba arba atlieka nekvalifikuotą darbą, yra neišsilavinęs. Vis dar pasitaiko nuostata, kad jeigu negerai su kojomis, negerai ir su protu. Tai visiška netiesa, pažįstu daugybę neįgaliųjų, kurie labai protingi, nuostabūs“, – tikina Laura. Meilės istorija mokyklos suole Prieš kiek daugiau nei metus Lauros gyvenime suskambo vestuvių varpai, ir ji tapo žmona. Istorija, kaip susipažino su būsimu vyru, verta filmo scenarijaus. „Pirmą dieną mokykloje atsisėdome į tą patį suolą ir taip išsėdėjome visus dvylika metų. Iš pradžių Emilis man nepatiko – buvo peštukas, pykomės. Bet žinote, kaip būna – nuo neapykantos iki meilės, taip ir prisipešėme. Po mokyklos jis išvyko studijuoti į Niukaslą, ketverius metus bendravome per atstumą. Emiliui grįžus apsigyvenome kartu, susituokėme, turime savo butą“, – džiugiais gyvenimo pokyčiais dalijasi Laura. Žurnalistė Laura Blaževičiūtė-Korickė su sutuoktiniu Emiliu Korickiu. Asmeninio archyvo nuotrauka Lauros sutuoktiniui Emiliui dėl retos genų mutacijos ne visiškai išsivysčiusi dešinė ranka. Tačiau tai santykiams netapo kliūtimi. „Būtų blogiau, jei turėtume vienodas negalias, o dabar darbus buityje pasiskirstome natūraliai pagal galimybes. Mūsų gyvenimas primena absurdo komediją – labai juodą, romantišką, šiek tiek su suaugusiesiems skirtais elementais. Esame tie, kurie daro dalykus ir tik tada galvoja, kaip tai padarė: keliones planuojame paskutinę minutę, spontaniškai sėdame į traukinį ir lekiame į Kauną“, – pasakoja Laura. Paklausta, kas padeda išlaikyti tokį pozityvų požiūrį ir gyvenimo aktyvumą, moteris nedvejodama dalijasi patarimu: „Jeigu aš galiu eiti pirmyn kaip tankas – o kitaip man būtų nuobodu gyventi, – žinokite, jūs taip pat galite. Taip, tai baisu, žmonės gali žiūrėti kreivai, bet reikia užsimerkti ir eiti kiaurai sieną – kitaip niekas nesikeis.“ Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama