Islandijos lituanistinės mokyklos vadovė: „Žmonės renkasi tarp sporto būrelio ir lituanistinės mokyklos“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Mokyklos įkūrėja ir vadovė JURGITA MILERIENĖ dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigia pastebinti, kad lietuviams tėvams pastaruoju metu puoselėti lietuvybę nebėra prioritetas, tad tenka įdėti nemažai pastangų, kad mokykla gyvuotų.
Jautėsi beprasmiškai
Pati J. Milerienė Islandijoje išbandė įvairius darbus, tačiau nuo lietuvių kalbos atsiriboti nenorėjo. Šiuo metu ji dirba direktoriaus pavaduotoja islandiškoje mokykloje, greta to vadovauja lituanistinei mokyklai ir yra aktyvi Islandijos lietuvių bendruomenės narė. Pasak jos, pati mokykla yra lietuvių bendruomenės dalis.
Islandijos lituanistinė mokykla „Trys spalvos“. Jurgitos Milerienės asmeninio archyvo nuotrauka
„Vytauto Didžiojo universitete baigiau lietuvių kalbos ir literatūros studijas ir planavau dirbti mokytoja Lietuvoje. Tačiau gyvenimas netikėtai pasisuko – būsimas vyras sugalvojo išvykti į Islandiją, tad išsikraustėme vos man baigus universitetą.
Kol išmokau islandų kalbą, reikėjo dirbti visokius darbus, tačiau jausmas, kad baigiau lietuvių kalbos studijas, nepaleido, tad pradėjau ieškoti, kur save realizuoti, – taip atsirado mokykla“, – pasakoja pašnekovė ir prasitaria apie jaustą beprasmybę, kai gavusi diplomą negalėjo dirbti pagal išsilavinimą.
Šiuo metu į mokyklą „Trys spalvos“ kasmet susirenka apie 70 mokinių. Anksčiau dalis tėvų vaikus veždavo iš tolimesnių kampelių, tačiau dabar taip nebėra.
„Dauguma mokinių gyvena sostinėje Reikjavike ir jos apylinkėse. Lietuvių čia yra labai daug, priskaičiuojama apie penkis tūkstančius, bet lietuvių bendruomenė – daug mažesnė. Mes nesame tokia tauta, kuri labai norėtų vienas prie kito glaustis, atrodo, kad į iniciatyvas žiūrime iš šono ir svarstome, ar reikia sutikti tautiečius, ar nelabai“, – aiškina ji.
Islandijos lituanistinė mokykla „Trys spalvos“. Jurgitos Milerienės asmeninio archyvo nuotrauka
Lietuvių kalba nebėra prioritetas
J. Milerienė sako, kad ankstesnės Islandijos lietuvių kartos gyvendamos diasporoje labiau suprato lietuvybės svarbą.
„Dabar auginantieji vaikus neturi noro juos vesti į lituanistinę mokyklą. Priešingai nei tie, su kuriais atvykau prieš daugiau nei 20 metų, – jie siekė, kad atžalos kalbėtų lietuviškai. Dabar žmonės renkasi tarp sporto būrelio ir lituanistinės mokyklos, lietuvių kalba jiems nebėra prioritetas“, – nuogąstauja ji.
„Anksčiau viskas buvo truputį sudėtingiau, galbūt žmonės manė, kad grįš į tėvynę, todėl stengėsi, kad vaikai mokėtų gimtąją kalbą. Juk niekada nežinai, kaip gyvenimas pasisuks“, – teigia mokyklos vadovė.
Pati J. Milerienė turi tris vaikus, kurie puikiai moka lietuviškai ir džiaugiasi galėdami laisvai susikalbėti tėvynėje.
„Vaikai žino kalbos istoriją, kad tai viena seniausių kalbų. Kelias iki išmokimo yra sunkus, reikia įdėti daug pastangų ne tik vaikams, bet ir tėvams.
Daugelis nesupranta to prasmės, sako, kad vaikai ir taip moka lietuviškai. Reikia šeštadieniais anksčiau keltis, vaikams aiškinti, kodėl jie privalo eiti į dar vieną mokyklą. Tai priklauso nuo tėvų valios, nes jie turi nuolat stiprinti vaikų motyvaciją ir kad šie kuo mažiau laiko leistų socialiniuose tinkluose, naršydami internete“, – tvirtina pašnekovė.
Islandijos lituanistinė mokykla „Trys spalvos“. Jurgitos Milerienės asmeninio archyvo nuotrauka
J. Milerienė pasakoja, kad, kaip ir kiekvienoje lituanistinėje mokykloje, puoselėti lietuvybę padeda ir kasmet minimos šventės.
„Mokykloje minime Lietuvai svarbias datas – Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. Švenčiame Užgavėnes, Velykas, Kalėdas. Stengiamės į šventes pažvelgti moderniau, kad jos būtų patrauklesnės vaikams, tarkime, Vasario 16-osios proga vaikai rengiasi trispalviais drabužiais.
Bendradarbiaujame su lietuviškai kalbančiu argentiniečiu kunigu, per Vėlines su juo einame į kapines – dalis vaikų jose lankosi pirmą kartą“, – teigia mokyklos vadovė.
Linki, kad lietuvių kalba būtų siekiamybė
Šiuo metu didžiausias J. Milerienės noras – kad atsirastų tinkamas žmogus perimti vadovavimą mokyklai.
„Seniai siūlau kitiems perimti mokyklos vadovavimą, bet nėra norinčiųjų. Tačiau mano darbas man niekada neatsibosta: turiu labai gerą kolektyvą, su mokytojais dalyvaujame neformaliose veiklose, puoselėjame tradicijas. Su mokytojomis vykstame ir į kitas lituanistines mokyklas, norime pamatyti, kaip jos dirba, įgyti gerųjų patirčių“, – pasakoja pašnekovė.
Ji džiaugiasi Lietuvos skiriamu finansavimu mokyklai. „Mūsų mokytojos dirba savanoriškai, nes tėvai nėra labai motyvuoti skirti daug finansų vaikų užimtumui lituanistinėse mokyklose. Lietuva mums teikia finansavimą, ir tai yra didelė pagalba. Tikimės, kad jis išliks“, – viliasi J. Milerienė.
Paklausta, ko norėtų palinkėti lituanistinei mokyklai, J. Milerienė pabrėžia, kad labiausiai reikėtų tėvų supratimo dėl lietuvių kalbos svarbos.
„Labai norėčiau tėvams palinkėti, kad lietuvių kalba būtų siekiamybė, ir visai nesvarbu, ar grįši į Lietuvą, ar ne. Islandai labai vertina savo kalbą ir kitataučius, kurie moka savo gimtąją kalbą, jų akyse tai yra didelis pliusas“, – tvirtina pašnekovė.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Islandijos lituanistinė mokykla „Trys spalvos“. Jurgitos Milerienės asmeninio archyvo nuotrauka
„Vytauto Didžiojo universitete baigiau lietuvių kalbos ir literatūros studijas ir planavau dirbti mokytoja Lietuvoje. Tačiau gyvenimas netikėtai pasisuko – būsimas vyras sugalvojo išvykti į Islandiją, tad išsikraustėme vos man baigus universitetą.
Kol išmokau islandų kalbą, reikėjo dirbti visokius darbus, tačiau jausmas, kad baigiau lietuvių kalbos studijas, nepaleido, tad pradėjau ieškoti, kur save realizuoti, – taip atsirado mokykla“, – pasakoja pašnekovė ir prasitaria apie jaustą beprasmybę, kai gavusi diplomą negalėjo dirbti pagal išsilavinimą.
Šiuo metu į mokyklą „Trys spalvos“ kasmet susirenka apie 70 mokinių. Anksčiau dalis tėvų vaikus veždavo iš tolimesnių kampelių, tačiau dabar taip nebėra.
„Dauguma mokinių gyvena sostinėje Reikjavike ir jos apylinkėse. Lietuvių čia yra labai daug, priskaičiuojama apie penkis tūkstančius, bet lietuvių bendruomenė – daug mažesnė. Mes nesame tokia tauta, kuri labai norėtų vienas prie kito glaustis, atrodo, kad į iniciatyvas žiūrime iš šono ir svarstome, ar reikia sutikti tautiečius, ar nelabai“, – aiškina ji.
Islandijos lituanistinė mokykla „Trys spalvos“. Jurgitos Milerienės asmeninio archyvo nuotrauka
Lietuvių kalba nebėra prioritetas
J. Milerienė sako, kad ankstesnės Islandijos lietuvių kartos gyvendamos diasporoje labiau suprato lietuvybės svarbą.
„Dabar auginantieji vaikus neturi noro juos vesti į lituanistinę mokyklą. Priešingai nei tie, su kuriais atvykau prieš daugiau nei 20 metų, – jie siekė, kad atžalos kalbėtų lietuviškai. Dabar žmonės renkasi tarp sporto būrelio ir lituanistinės mokyklos, lietuvių kalba jiems nebėra prioritetas“, – nuogąstauja ji.
„Anksčiau viskas buvo truputį sudėtingiau, galbūt žmonės manė, kad grįš į tėvynę, todėl stengėsi, kad vaikai mokėtų gimtąją kalbą. Juk niekada nežinai, kaip gyvenimas pasisuks“, – teigia mokyklos vadovė.
Pati J. Milerienė turi tris vaikus, kurie puikiai moka lietuviškai ir džiaugiasi galėdami laisvai susikalbėti tėvynėje.
„Vaikai žino kalbos istoriją, kad tai viena seniausių kalbų. Kelias iki išmokimo yra sunkus, reikia įdėti daug pastangų ne tik vaikams, bet ir tėvams.
Daugelis nesupranta to prasmės, sako, kad vaikai ir taip moka lietuviškai. Reikia šeštadieniais anksčiau keltis, vaikams aiškinti, kodėl jie privalo eiti į dar vieną mokyklą. Tai priklauso nuo tėvų valios, nes jie turi nuolat stiprinti vaikų motyvaciją ir kad šie kuo mažiau laiko leistų socialiniuose tinkluose, naršydami internete“, – tvirtina pašnekovė.
Islandijos lituanistinė mokykla „Trys spalvos“. Jurgitos Milerienės asmeninio archyvo nuotrauka
J. Milerienė pasakoja, kad, kaip ir kiekvienoje lituanistinėje mokykloje, puoselėti lietuvybę padeda ir kasmet minimos šventės.
„Mokykloje minime Lietuvai svarbias datas – Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. Švenčiame Užgavėnes, Velykas, Kalėdas. Stengiamės į šventes pažvelgti moderniau, kad jos būtų patrauklesnės vaikams, tarkime, Vasario 16-osios proga vaikai rengiasi trispalviais drabužiais.
Bendradarbiaujame su lietuviškai kalbančiu argentiniečiu kunigu, per Vėlines su juo einame į kapines – dalis vaikų jose lankosi pirmą kartą“, – teigia mokyklos vadovė.
Linki, kad lietuvių kalba būtų siekiamybė
Šiuo metu didžiausias J. Milerienės noras – kad atsirastų tinkamas žmogus perimti vadovavimą mokyklai.
„Seniai siūlau kitiems perimti mokyklos vadovavimą, bet nėra norinčiųjų. Tačiau mano darbas man niekada neatsibosta: turiu labai gerą kolektyvą, su mokytojais dalyvaujame neformaliose veiklose, puoselėjame tradicijas. Su mokytojomis vykstame ir į kitas lituanistines mokyklas, norime pamatyti, kaip jos dirba, įgyti gerųjų patirčių“, – pasakoja pašnekovė.
Ji džiaugiasi Lietuvos skiriamu finansavimu mokyklai. „Mūsų mokytojos dirba savanoriškai, nes tėvai nėra labai motyvuoti skirti daug finansų vaikų užimtumui lituanistinėse mokyklose. Lietuva mums teikia finansavimą, ir tai yra didelė pagalba. Tikimės, kad jis išliks“, – viliasi J. Milerienė.
Paklausta, ko norėtų palinkėti lituanistinei mokyklai, J. Milerienė pabrėžia, kad labiausiai reikėtų tėvų supratimo dėl lietuvių kalbos svarbos.
„Labai norėčiau tėvams palinkėti, kad lietuvių kalba būtų siekiamybė, ir visai nesvarbu, ar grįši į Lietuvą, ar ne. Islandai labai vertina savo kalbą ir kitataučius, kurie moka savo gimtąją kalbą, jų akyse tai yra didelis pliusas“, – tvirtina pašnekovė.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Autorius: Vakaris Vingilis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
