Iš priklausomybės nuo narkotikų išsivadavęs K. Kaupas šiandien padeda panašaus likimo žmonėms: „Tai lėta savižudybės forma“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia pokalbių ciklą „Resocializacija: ar priimsime suklydusį?“. Ketvirtojoje dalyje aptariama pagalba turintiesiems priklausomybių.
„Jeigu žmogus neišdrįsta drastiškai nusižudyti vienu metu, tai jis save žudo lėtai“, – pasakoja pašnekovas, prieš daugiau nei 25 metus įveikęs priklausomybę. Pasak jo, būtent tai, kad jam pavyko išbristi iš narkotikų liūno, paskatino padėti kitiems.
„Kai mane atkratė, gavau dovaną tęsti savo gyvenimą. Už tai reikia susimokėti ne pinigais, o pagalba kitiems“, – pasakoja jis.
K. Kaupas jau devynerius metus organizuoja festivalį „Debesų pieva“, kuriame buriasi žmonės, turintys priklausomybių, išėję iš įkalinimo įstaigų ir kiti, kaip sako Kęstutis – kitaip matantys gyvenimą.
youtube.com video
„Tai lėta savižudybės forma“
Prieš daugiau nei 25 metus K. Kaupas pats vartojo narkotikus. Prisimindamas itin skausmingą patirtį, šiandien jis džiaugiasi, kad pavyko atrasti kelią, kuriuo norisi eiti.
„Tą gyvenimo etapą prisimenu kaip lūžį – atrastą nuskausminamąjį elementą, kuris padėjo toliau tęsti gyvenimą. Iš vienos pusės, gali pasirodyti, kad teigiamai vertinu narkotikus – tarsi jie būtų padėję išgyventi skausmingas patirtis. Tačiau žvelgiant iš kitos pusės, į tai, kas vyko tų įvykių fone, susidėliojo tam tikri dalykai, kurie parodė kryptį, kuria einu iki šiol“, – pasakoja pašnekovas.
Pasak jo, net ir šiandien sunku pasakyti, ar tas periodas buvo geras, ar blogas. „Tuo metu, kai esi apsinešęs ir viskas apduję, tampi šiek tiek ramesnis, nedarai dar drastiškesnių nesąmonių. Kaip nevartojantis jau 25 metus žmogus galiu pasakyti, kad tai lėta savižudybės forma, – teigia K. Kaupas. – Jeigu žmogus neišdrįsta drastiškai nusižudyti vienu metu, tai jis save žudo lėtai. Tai kartu ir savotiška savęs nuvertinimo, asmeninės neapykantos forma, kuri per tai išreiškiama.“
Emocinio ryšio paieškos atvedė prie heroino
Anot K. Kaupo, didelę įtaką pereiti prie svaigalų jam padarė tėvo autoriteto nebuvimas. „Vaikystėje neturėjau tėvo kaip pavyzdžio. Mama, auginusi tris vaikus, turėjo daug dirbti viena. Tada atsirado patėvis. Visi šie dalykai, man atrodo, yra tarpusavyje susiję.
Kai žmogus svaiginasi, jis sako: „Čia mano reikalas.“ Taip, tiesa, bet savo veiksmais tu darai įtaką kitų gyvenimams. Kai žmonės apie tai susimąsto, atsiranda kitoks požiūris. Tačiau kai galvojama, kad tai mano priklausomybė, mano problema ir mano pasirinkimas, ir nematomas ryšys su aplinkiniais – įvyksta atsiskyrimas“, – atkreipia dėmesį jis.
Pašnekovas atskleidžia, kad siekdamas spręsti psichologines problemas vartojo intraveninius narkotikus. „Vartojau heroiną, kitaip sakant, nuskausminamuosius. Esu skaitęs, kad opiatai, kaip ir alkoholis, organizme išprovokuoja oksitocino išsiskyrimą – meilės ir ryšio hormoną. Jeigu žmogui stinga ryšio, jis jaučiasi atstumtas, nereikalingas ir nepageidaujamas, tai išgėręs alkoholio arba vartodamas narkotikus ryšį pajaučia su visais“, – pasakoja jis.
Festivalio „Debesų pieva“ organizatorius Kęstutis Kaupas ir žurnalistas Vakaris Vingilis. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
K. Kaupas tikina, kad pavartojus narkotikų dingdavo emocinio ryšio trūkumas. „Kadangi neturėjau tėvo, jausdavausi esantis už borto, norėjosi draugystės su protingais žmonėmis. Mama, vyresnė sesuo, močiutės ir tetos nedomino. Prisimenu, kaip pirmą kartą pavartojęs išėjau į lauką. Žiūrėjau į medį, jo žalius lapus ir galvojau, kokie jie žali. Tarytum pirmąkart būčiau pamatęs tą žalumą. Iki tol, vaikščiojant po miestą, galvoje dūzgė mintys apie tai, ko esu nevertas, kaip viskas blogai ir kad manęs visi nekenčia.
Pavartojęs narkotikų būni čia ir dabar: dangus mėlynas, lapai žali, gera justi šilumą ant odos. Jeigu viduje nebūtų nuolatinio dūzgimo, turbūt narkotikų nė nebūtų prireikę“, – prisimena jis.
Nesustabdė artimo draugo perdozavimas
Paklaustas, kada įvyko lūžis, paskatinęs atsisakyti narkotikų, Kęstutis pabrėžia, kad tokių momentų buvo daug. „Pradžioje vartoji tam, kad jaustumeisi normaliai – taip, kaip jaučiamės dabar. Kai bloga nuo abstinencijos – suvartoji dozę, ir bloga savijauta kuriam laikui dingsta. Tačiau praeina aštuonios valandos, ir vėl jautiesi blogai. Atėjo mintis: kodėl kiekvieną dieną turiu sumokėti, kad gaučiau tai, ką anksčiau turėdavau nemokamai?“ – kadaise savęs paklausė vyras.
K. Kaupas prisipažįsta – priklausomybės nesustabdė net ir artimo draugo perdozavimas bei mirtis. „Porą kartų ir pats buvau perdozavęs. Tai mane atpurtė, bet nesustabdė“, – prisimena pašnekovas.
Pexels.com nuotrauka
Padėjo sunkus fizinis darbas
„Paskutinis lūžis įvyko atėjus pas narkotikų platintoją įsigyti dozės. Jis sakė, kad narkotikų turės už 15 minučių, ir pasiūlė prisėsti kambaryje. Ten jau sėdėjo porą vaikinų, kurie taip pat laukė dozės ir diskutavo, ką artimiausiu metu ruošiasi apiplėšti, kad gautų pinigų narkotikams.
Man toptelėjo mintis: „Dieve mano, penkiolikos metų pabėgau iš namų, kad daryčiau, ką noriu, o dabar tampu tokiu kaip šie žmonės.“ Greičiausiai tie vyrai netrukus atsidūrė už grotų – akivaizdu, kad darant tiek nusikaltimų likti laisvėje – neįmanoma misija. Pagalvojau, kad nenoriu vogti ir sėsti už grotų, laisvė buvo svarbiau“, – prisipažįsta K. Kaupas.
Festivalio „Debesų pieva“ organizatorius Kęstutis Kaupas. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
K. Kaupas atviras – kai jam reikėjo pagalbos, jos buvo mažai. „Prisimenu, draugui perdozavus mus pagavo policija ir atvežė į priimamąjį. Gydytoja klausė pareigūnų: „Ką jūs čia atvežėt?“, o jie: „Vienas užsilenkė, tai atvežėme pažiūrėti, kad ir šitie neužsilenktų.“ Gydytoja pažiūrėjo į pareigūną ir atšovė: „Tik laiko klausimas, kada taip bus – vežkit juos iš čia.“
Ji net nepažiūrėjo į mūsų pusę, apsisuko ir nuėjo. Tada supranti, kad esi nulio vietoje, – kai į tave net žiūrėti nenori. Manau, kad tai pats blogiausias dalykas, ką galima padaryti tokiems žmonėms“, – pasakoja jis.
„Su žmonėmis reikia šnekėti, klausti, ką skauda, kodėl save taip skriaudžia ir tokiais būdais baudžia. Tada pats žmogus gali pradėti pasakoti ir pasakyti raktažodžius, pagal kuriuos suprasi, kaip jam galima padėti“, – tęsia K. Kaupas.
Vilniaus pataisos namai. Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka
K. Kaupas jau devynerius metus organizuoja festivalį „Debesų pieva“, kuriame laukia ne tik nuteistųjų ar priklausomybę turinčių žmonių, bet ir, kaip pats sako, visų, kurie gyvenimą mato kitaip.
„Pavadinimas „Debesų pieva“ yra kilęs nuo filosofo Alano Wattso minties, kad, jeigu žmogus žiūrėtų į save kaip į debesį, jis su savimi susidraugautų ir mažiau prie savęs kabinėtųsi, o kartu – ir prie kitų.
Ar esate matę neteisingos formos debesį? Ne, nes debesys yra debesys. Į festivalį kviečiame buvusiuosius įkalinimo įstaigose, neregius, žmones, turinčius judėjimo negalią, autizmo spektro sutrikimą. Mes suvažiuojame ne tam, kad visus juos vadintume gyvenimo nuskriaustaisiais, bet tam, kad sakytume, jog šie žmonės gyvenimą mato kitaip“, – dalijasi pašnekovas.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Festivalio „Debesų pieva“ organizatorius Kęstutis Kaupas ir žurnalistas Vakaris Vingilis. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
K. Kaupas tikina, kad pavartojus narkotikų dingdavo emocinio ryšio trūkumas. „Kadangi neturėjau tėvo, jausdavausi esantis už borto, norėjosi draugystės su protingais žmonėmis. Mama, vyresnė sesuo, močiutės ir tetos nedomino. Prisimenu, kaip pirmą kartą pavartojęs išėjau į lauką. Žiūrėjau į medį, jo žalius lapus ir galvojau, kokie jie žali. Tarytum pirmąkart būčiau pamatęs tą žalumą. Iki tol, vaikščiojant po miestą, galvoje dūzgė mintys apie tai, ko esu nevertas, kaip viskas blogai ir kad manęs visi nekenčia.
Pavartojęs narkotikų būni čia ir dabar: dangus mėlynas, lapai žali, gera justi šilumą ant odos. Jeigu viduje nebūtų nuolatinio dūzgimo, turbūt narkotikų nė nebūtų prireikę“, – prisimena jis.
Nesustabdė artimo draugo perdozavimas
Paklaustas, kada įvyko lūžis, paskatinęs atsisakyti narkotikų, Kęstutis pabrėžia, kad tokių momentų buvo daug. „Pradžioje vartoji tam, kad jaustumeisi normaliai – taip, kaip jaučiamės dabar. Kai bloga nuo abstinencijos – suvartoji dozę, ir bloga savijauta kuriam laikui dingsta. Tačiau praeina aštuonios valandos, ir vėl jautiesi blogai. Atėjo mintis: kodėl kiekvieną dieną turiu sumokėti, kad gaučiau tai, ką anksčiau turėdavau nemokamai?“ – kadaise savęs paklausė vyras.
K. Kaupas prisipažįsta – priklausomybės nesustabdė net ir artimo draugo perdozavimas bei mirtis. „Porą kartų ir pats buvau perdozavęs. Tai mane atpurtė, bet nesustabdė“, – prisimena pašnekovas.
Pexels.com nuotrauka
Padėjo sunkus fizinis darbas
„Paskutinis lūžis įvyko atėjus pas narkotikų platintoją įsigyti dozės. Jis sakė, kad narkotikų turės už 15 minučių, ir pasiūlė prisėsti kambaryje. Ten jau sėdėjo porą vaikinų, kurie taip pat laukė dozės ir diskutavo, ką artimiausiu metu ruošiasi apiplėšti, kad gautų pinigų narkotikams.
Man toptelėjo mintis: „Dieve mano, penkiolikos metų pabėgau iš namų, kad daryčiau, ką noriu, o dabar tampu tokiu kaip šie žmonės.“ Greičiausiai tie vyrai netrukus atsidūrė už grotų – akivaizdu, kad darant tiek nusikaltimų likti laisvėje – neįmanoma misija. Pagalvojau, kad nenoriu vogti ir sėsti už grotų, laisvė buvo svarbiau“, – prisipažįsta K. Kaupas.
Visas šis suvokimas perėjo į stiprų kūno drebėjimą, nes suvokiau, kur įsivėliau – metus vartojau, ir tas sapnas pasibaigė. Tada susirinkau daiktus ir išvažiavau į Skandinaviją, kuo toliau nuo galimybės įsigyti narkotikų.Jam itin padėjo aplinkos pakeitimas ir sunkus fizinis darbas. „Visas šis suvokimas perėjo į stiprų kūno drebėjimą, nes suvokiau, kur įsivėliau – metus vartojau, ir tas sapnas pasibaigė. Tada susirinkau daiktus ir išvažiavau į Skandinaviją, kuo toliau nuo galimybės įsigyti narkotikų. Atsidūriau vietoje, kuri padėjo išspręsti mano problemas. Man pasisekė, nes gavau darbą kloti stogus, o tai reikalavo daug fizinio krūvio. Tai buvo labai gera terapija: mėnesį sunkiai dirbant praėjo visos abstinencijos, tad primityvus darbas padėjo“, – sako jis. Susitvarkius su fiziniais sunkumais, K. Kaupui teko tvarkytis su psichologiniais: „Pirmą kartą pavykus daug užsidirbti, mano savivertė pradėjo stipriai kilti. Supratau, ką prarasiu, jei grįšiu į senąjį kelią, o to labai nenorėjau.“ Padeda kitiems, nes neturi kito pasirinkimo Paklaustas, kodėl šiandien svarbu padėti panašaus likimo žmonėms, Kęstutis tikina, kad neturi kito pasirinkimo. „Kai tu matai žmogų, brendantį per tą patį purvyną, supranti, kad turi pravesti taku, kurio nesimato dumble, todėl reikia šį kelią pažinoti. Ateini ir sakai: „Žiūrėk, žmogau, jeigu ką – aš žinau kelią, tu neprivalai nuskęsti šiame liūne“, – aiškina jis.
Festivalio „Debesų pieva“ organizatorius Kęstutis Kaupas. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
K. Kaupas atviras – kai jam reikėjo pagalbos, jos buvo mažai. „Prisimenu, draugui perdozavus mus pagavo policija ir atvežė į priimamąjį. Gydytoja klausė pareigūnų: „Ką jūs čia atvežėt?“, o jie: „Vienas užsilenkė, tai atvežėme pažiūrėti, kad ir šitie neužsilenktų.“ Gydytoja pažiūrėjo į pareigūną ir atšovė: „Tik laiko klausimas, kada taip bus – vežkit juos iš čia.“
Ji net nepažiūrėjo į mūsų pusę, apsisuko ir nuėjo. Tada supranti, kad esi nulio vietoje, – kai į tave net žiūrėti nenori. Manau, kad tai pats blogiausias dalykas, ką galima padaryti tokiems žmonėms“, – pasakoja jis.
„Su žmonėmis reikia šnekėti, klausti, ką skauda, kodėl save taip skriaudžia ir tokiais būdais baudžia. Tada pats žmogus gali pradėti pasakoti ir pasakyti raktažodžius, pagal kuriuos suprasi, kaip jam galima padėti“, – tęsia K. Kaupas.
Kai mane atkratė, gavau dovaną tęsti savo gyvenimą. Už tai reikia susimokėti ne pinigais, o pagalba kitiems.Pašnekovas akcentuoja gyvo ryšio svarbą. Pasak jo, tuštumą žmoguje galima užpildyti tik bendravimu. „Asmeninė patirtis ir nueitas kelias turi daug didesnį efektą nei kokio nors profesoriaus knyga. Kai gyvas žmogus sako, kad yra pavyzdys, kad įmanoma neatkristi – tai padeda. Kai mane atkratė, gavau dovaną tęsti savo gyvenimą. Už tai reikia susimokėti ne pinigais, o pagalba kitiems“, – pabrėžia jis. Pagalba suklydusiems K. Kaupas neapsiriboja tik pagalba nuo priklausomybės kenčiantiems žmonėms. Jis taip pat reguliariai lankosi įkalinimo įstaigose, kur padeda išėjusiesiems į laisvę resocializuotis. Diskusijose apie sėkmingą integraciją jis teiraujasi: ar pati visuomenė išdrįs suprasti, kad yra akla? Paklaustas, ar visuomenė šiandien klijuoja mažiau etikečių klaidą padariusiems žmonėms, vyras teigia, kad tam reikalingas bendras visuomenės išprusimas. „Jeigu pastebėčiau pokytį, tai jis įvyktų tik todėl, kad mano aplinkoje atsirado daugiau taip mąstančių žmonių. Visi gyvename savuose burbuluose. Klausimas yra ne apie tai, ar norime tuos žmones integruoti. Reikėtų klausti, ar mes išdrįsime pripažinti, kad tam tikromis temomis esame akli, – aiškina jis. – Man atrodo, kad visi nuteistieji yra mūsų kaip visuomenės aklumo pasekmė. Kartą važiavome su Jurga Šeduikyte į kalėjimą, ir aš paklausiau: „Kodėl tai darome?“. Ji atsakė: „Galbūt todėl, kad patys save išvestume iš kalėjimo?“
Vilniaus pataisos namai. Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka
K. Kaupas jau devynerius metus organizuoja festivalį „Debesų pieva“, kuriame laukia ne tik nuteistųjų ar priklausomybę turinčių žmonių, bet ir, kaip pats sako, visų, kurie gyvenimą mato kitaip.
„Pavadinimas „Debesų pieva“ yra kilęs nuo filosofo Alano Wattso minties, kad, jeigu žmogus žiūrėtų į save kaip į debesį, jis su savimi susidraugautų ir mažiau prie savęs kabinėtųsi, o kartu – ir prie kitų.
Ar esate matę neteisingos formos debesį? Ne, nes debesys yra debesys. Į festivalį kviečiame buvusiuosius įkalinimo įstaigose, neregius, žmones, turinčius judėjimo negalią, autizmo spektro sutrikimą. Mes suvažiuojame ne tam, kad visus juos vadintume gyvenimo nuskriaustaisiais, bet tam, kad sakytume, jog šie žmonės gyvenimą mato kitaip“, – dalijasi pašnekovas.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Autorius: Vakaris Vingilis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
