Oksfordo absolventas svajoja sukurti pirmuosius lietuviškus vaistus nuo vėžio: „Norėčiau pakeisti mąstymą, kad Lietuvoje nėra chemikų“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia jaunimo akademinės sėkmės istorijų ciklą „Tiesiai į šimtuką“. Septintoje dalyje Laurynas dalijasi patirtimi – nuo moksleivio gyvenimo iki tarptautinės mokslininko karjeros. Vienas iš jo tikslų – grįžti į Lietuvą ir padėti kurti pirmuosius vaistus nuo vėžio.
youtube.com video
Sunkūs mokyklos metai
Sorbonos ir Oksfordo universitetų absolventas, o dabar ir doktorantūrą studijuojantis Laurynas prisimindamas mokyklos laikus šypsosi: „Buvo visko. Niekada nesėdėdavau pirmame suole, išskyrus fizikos pamokas. Mokykla buvo sunkus etapas. Būdavo, žiūriu į pirmūnus klasės draugus ir galvoju: kodėl jiems viskas sekasi, o man – ne?“
Mokslais vaikinas susidomėjo devintoje klasėje, kai prasidėjo fizikos ir chemijos pamokos. Dideliu įkvėpimu tapo ir Lauryno mama – medicinos mokslų daktarė.
„Jau tada žinojau, kad noriu studijuoti farmaciją, nors vėliau viskas pasisuko kiek kitaip. Būdamas devintokas grįžęs po pamokų namo tėvams pasakiau, kad stosiu į Vilniaus universitetą. Palyginti su bendraamžiais, apie karjerą pradėjau galvoti gana anksti“, – sako pasakojimo herojus.
Dar prieš pirmuosius valstybinius brandos egzaminus Laurynas sulaukė kvietimo studijuoti Prancūzijoje. Jis prisimena – nors egzaminų balai nieko nelėmė, streso buvo gana daug: „Egzaminas nėra kaip kontrolinis mokykloje – negali jo perrašyti norėdamas pasikelti pažymį.“
„Per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą buvau įvertintas šimtu balų. Likimo ironija – vienintelis šimtukas iš dalyko, kurio neprireikė, nes studijavau ne Lietuvoje“, – juokiasi jis.
Sorbonos ir Oksfordo universitetų absolventas, chemikas Laurynas Paškevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka
Dvigubas bakalauras ir kultūrinis šokas
Devintoje klasėje Lauryno sugalvotas planas studijuoti farmaciją pasikeitė taip ir nepamėgus biologijos, tačiau atradus fiziką ir chemiją.
„Norėjau studijuoti Lietuvoje, tačiau čia nebuvo galimybės rinktis chemijos ir fizikos bakalauro. Pradėjau svarstyti. Patiko abu dalykai. Mokykloje fiziką ir chemiją mokiausi A lygiu, todėl norėjau studijuoti abu dalykus. Paskutiniais metais ėmęs domėtis studijomis užsienyje sužinojau, kad Prancūzijoje yra nemažai programų mokytis abu dalykus. Taip pasirinkau dvigubo bakalauro programą Sorbonos universitete“, – apie lemiamą pasirinkimą aiškina vaikinas.
„Neplanavau studijuoti užsienyje, norėjau būti Lietuvoje su šeima ir draugais, bet dabar džiaugiuosi, kad žengiau pirmą žingsnį siekdamas, ko noriu“, – priduria jis.
Vos atvykęs į naujais namais tapsiančią Prancūziją, Laurynas patyrė kultūrinį šoką: vadovėlinė prancūzų kalba, kokios buvo mokoma mokykloje, smarkiai skyrėsi nuo vietinių kalbos.
„Išlaikiau prancūzų kalbos egzaminą ir galėjau susikalbėti, bet vos atvykęs nei aš supratau kitus, nei jie mane. Yra atskira prancūzų gatvės kalba, neįtraukta į kalbos mokymo programą. Visos paskaitos, atsiskaitymai ir egzaminai vyko prancūziškai, todėl turėjau greitai mokytis iš naujo.
Kalbos barjeras veikė įvairius mano gyvenimo aspektus, pavyzdžiui, ieškant naujų draugų. Žinoma, visi buvo tolerantiški, tačiau nemokant kalbos sunku reikšti mintis, juokauti. Pirmoji integracija buvo sunki, bet žmonės, su kuriais susipažinau pirmame kurse, iki šiol yra geriausi mano draugai“, – džiaugiasi Laurynas.
Bakalauro studijos pasisekė geriau, negu buvo galima įsivaizduoti – Laurynas diplomą gavo su pagyrimu: „Nenoriu sureikšminti, bet tokį įvertinimą pelnė tik du asmenys visame šimto žmonių kurse.“
Sorbonos ir Oksfordo universitetų absolventas, chemikas Laurynas Paškevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka
Magistras Oksfordo universitete
Po studijų Prancūzijoje Laurynas suprato, kad nori siekti tarptautinės karjeros: bendradarbiauti su viso pasaulio mokslininkais, dirbti tarptautinėse organizacijose ir dalyvauti kongresuose. Tačiau Prancūzijoje magistro studijos organizuojamos vietine kalba, todėl teko ieškoti kito, anglakalbio, varianto.
„Pamačiau, kad Oksfordo universitetas siūlo įdomią programą, kur labiau gilinamasi į chemijos dalyką. Vietoj paskaitų dvejus metus dirbi prie tyrimų ir tada rašai magistro darbą. Nors jis labiau priminė trumpą doktorantūros darbą, nes apimtis viršijo šimtą puslapių“, – teigia pašnekovas.
Netrukus vaikinas išsiuntė prašymą stoti į Oksfordo universitetą Anglijoje. „Perėjau pirmą interviu, tada antrą, trečią... Po paskutinio iš kabineto išėjau išmuštas iš vėžių ir maniau: „Nepriims, bet gerai, kad nuėjau – bus gera patirtis.“ Paskui gavau laišką, kad esu priimtas į Oksfordo universitetą“, – džiugią akimirką prisimena jis.
Vėliau išgirdęs apie kitų Oksfordo studentų patirtį, Laurynas suprato, kad po interviu jausti nepasitikėjimą savimi ir pasiduoti pirma laiko – įprasta stojantiesiems: „Pasirodo, komisija linkusi tave palaužti ir užduoti klausimų, į kuriuos nežinai atsakymų, nes ji siekia pamatyti, kaip gebi mąstyti susidūręs su nežinomais konceptais. Taip, kaip dirba tyrimų vadovai, kurie sprendžia dar neišspręstas problemas.“
Studijos Oksforde praturtino ne tik akademinių žinių bagažą, bet ir pažinčių ratą. „Kiekvienas į universitetą įstojęs studentas priskiriamas tam tikram koledžui. Jame yra bendrabutis, vyksta pratybos, seminarai, daugybė renginių ir vakarėlių.
Savo koledže buvau vienintelis chemikas, paskaitų nelankiau, todėl kitus chemikus matydavau tik pradėjęs dirbti laboratorijoje. Man tai suteikė galimybę bendrauti su visapusiškais žmonėmis: sutikau stipendijų laimėtojų, startuolių vadovų, tarptautinių mokslo olimpiadininkų, aukso medalininkų“, – vardija jis.
Sorbonos ir Oksfordo universitetų absolventas, chemikas Laurynas Paškevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka
„Gyvenimas veda nenumatytais keliais“
Baigus magistro studijas Oksforde, akademinis Lauryno kelias nesibaigė: „Studijuoju doktorantūrą Prancūzijoje, tame pačiame Sorbonos universitete, kuriame baigiau du bakalaurus, nors neplanavau grįžti. Gyvenimas veda nenumatytais keliais, bet džiaugiuosi, kad tai įvyko.“
„Baigiant magistro studijas su manimi susisiekė buvusi dėstytoja ir paklausė: „Ar žinai, kur studijuosi toliau?“ Tuo metu buvau išsiuntęs porą rekomendacinių laiškų, bet atsakymų negavau. Ji pasakė, kad turi labai gerą pasiūlymą – naujam vaistų gamybos projektui ieškoma chemiko, galinčio dirbti fizikos srityje“, – pasakoja Laurynas.
Priėmęs pasiūlymą vaikinas pradėjo dirbti itin svarbų darbą – vaistų nuo plaučių vėžio gamyboje.
„Komandoje daugybė įvairių mokslininkų: medicinos daktarai, fizikai, matematikai, chemikai. Fizikų ir chemikų komanda atlieka naujų chemoterapinių vaistų charakteristiką. Prieš išleidžiant vaistus į gamybą, reikia žinoti visas jų molekulines, fizikines ir kitas savybes. Palaikau ryšį su gydytojais, biologais ir matematikais, atlieku energetinio lygmens tyrimus – žiūriu, kaip skyla junginiai ir kiek tam reikia energijos.
Kartu atlieku kompiuterinę analizę: modeliuoju molekules, darau kvantinės mechanikos skaičiavimus ir lyginu teoriją su praktika. Tai vienas iš galingiausių ryšių, kuris parodo, ar tavo tyrimai yra tikslingi“, – mokslininko kasdienybe dalijasi chemikas.
Sorbonos ir Oksfordo universitetų absolventas, chemikas Laurynas Paškevičius. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Planas – sukurti pirmuosius Lietuvoje vaistus nuo vėžio
Gyvenimą Prancūzijoje ir Anglijoje išbandęs Laurynas teigia ateitį matantis Lietuvoje. „Po doktorantūros studijų planuoju grįžti į Lietuvą, tik nežinau, kada. Prieš tai norėčiau dar keletą metų padirbėti užsienyje, įgauti geros patirties ir panaudoti ją namie.“
Jaunasis mokslininkas svajoja sukurti farmacijos įmonę ir išrasti vaistus nuo vėžio: „Norėčiau kurti naujas vaistų kompanijas, Lietuvai tai būtų didelis eksponentinis kilimas, nes lietuviškų tokių vaistų kol kas nėra.“
„Taip pat grįžęs norėčiau pakeisti mąstymą, kad Lietuvoje nėra chemikų. Mes esame ir galime daug ką padaryti. Galbūt net išrasti pirmuosius vaistus nuo vėžio“, – tikisi jis.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Sorbonos ir Oksfordo universitetų absolventas, chemikas Laurynas Paškevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka
Dvigubas bakalauras ir kultūrinis šokas
Devintoje klasėje Lauryno sugalvotas planas studijuoti farmaciją pasikeitė taip ir nepamėgus biologijos, tačiau atradus fiziką ir chemiją.
„Norėjau studijuoti Lietuvoje, tačiau čia nebuvo galimybės rinktis chemijos ir fizikos bakalauro. Pradėjau svarstyti. Patiko abu dalykai. Mokykloje fiziką ir chemiją mokiausi A lygiu, todėl norėjau studijuoti abu dalykus. Paskutiniais metais ėmęs domėtis studijomis užsienyje sužinojau, kad Prancūzijoje yra nemažai programų mokytis abu dalykus. Taip pasirinkau dvigubo bakalauro programą Sorbonos universitete“, – apie lemiamą pasirinkimą aiškina vaikinas.
„Neplanavau studijuoti užsienyje, norėjau būti Lietuvoje su šeima ir draugais, bet dabar džiaugiuosi, kad žengiau pirmą žingsnį siekdamas, ko noriu“, – priduria jis.
Vos atvykęs į naujais namais tapsiančią Prancūziją, Laurynas patyrė kultūrinį šoką: vadovėlinė prancūzų kalba, kokios buvo mokoma mokykloje, smarkiai skyrėsi nuo vietinių kalbos.
„Išlaikiau prancūzų kalbos egzaminą ir galėjau susikalbėti, bet vos atvykęs nei aš supratau kitus, nei jie mane. Yra atskira prancūzų gatvės kalba, neįtraukta į kalbos mokymo programą. Visos paskaitos, atsiskaitymai ir egzaminai vyko prancūziškai, todėl turėjau greitai mokytis iš naujo.
Kalbos barjeras veikė įvairius mano gyvenimo aspektus, pavyzdžiui, ieškant naujų draugų. Žinoma, visi buvo tolerantiški, tačiau nemokant kalbos sunku reikšti mintis, juokauti. Pirmoji integracija buvo sunki, bet žmonės, su kuriais susipažinau pirmame kurse, iki šiol yra geriausi mano draugai“, – džiaugiasi Laurynas.
Bakalauro studijos pasisekė geriau, negu buvo galima įsivaizduoti – Laurynas diplomą gavo su pagyrimu: „Nenoriu sureikšminti, bet tokį įvertinimą pelnė tik du asmenys visame šimto žmonių kurse.“
Sorbonos ir Oksfordo universitetų absolventas, chemikas Laurynas Paškevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka
Magistras Oksfordo universitete
Po studijų Prancūzijoje Laurynas suprato, kad nori siekti tarptautinės karjeros: bendradarbiauti su viso pasaulio mokslininkais, dirbti tarptautinėse organizacijose ir dalyvauti kongresuose. Tačiau Prancūzijoje magistro studijos organizuojamos vietine kalba, todėl teko ieškoti kito, anglakalbio, varianto.
„Pamačiau, kad Oksfordo universitetas siūlo įdomią programą, kur labiau gilinamasi į chemijos dalyką. Vietoj paskaitų dvejus metus dirbi prie tyrimų ir tada rašai magistro darbą. Nors jis labiau priminė trumpą doktorantūros darbą, nes apimtis viršijo šimtą puslapių“, – teigia pašnekovas.
Netrukus vaikinas išsiuntė prašymą stoti į Oksfordo universitetą Anglijoje. „Perėjau pirmą interviu, tada antrą, trečią... Po paskutinio iš kabineto išėjau išmuštas iš vėžių ir maniau: „Nepriims, bet gerai, kad nuėjau – bus gera patirtis.“ Paskui gavau laišką, kad esu priimtas į Oksfordo universitetą“, – džiugią akimirką prisimena jis.
Vėliau išgirdęs apie kitų Oksfordo studentų patirtį, Laurynas suprato, kad po interviu jausti nepasitikėjimą savimi ir pasiduoti pirma laiko – įprasta stojantiesiems: „Pasirodo, komisija linkusi tave palaužti ir užduoti klausimų, į kuriuos nežinai atsakymų, nes ji siekia pamatyti, kaip gebi mąstyti susidūręs su nežinomais konceptais. Taip, kaip dirba tyrimų vadovai, kurie sprendžia dar neišspręstas problemas.“
Studijos Oksforde praturtino ne tik akademinių žinių bagažą, bet ir pažinčių ratą. „Kiekvienas į universitetą įstojęs studentas priskiriamas tam tikram koledžui. Jame yra bendrabutis, vyksta pratybos, seminarai, daugybė renginių ir vakarėlių.
Savo koledže buvau vienintelis chemikas, paskaitų nelankiau, todėl kitus chemikus matydavau tik pradėjęs dirbti laboratorijoje. Man tai suteikė galimybę bendrauti su visapusiškais žmonėmis: sutikau stipendijų laimėtojų, startuolių vadovų, tarptautinių mokslo olimpiadininkų, aukso medalininkų“, – vardija jis.
Sorbonos ir Oksfordo universitetų absolventas, chemikas Laurynas Paškevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka
„Gyvenimas veda nenumatytais keliais“
Baigus magistro studijas Oksforde, akademinis Lauryno kelias nesibaigė: „Studijuoju doktorantūrą Prancūzijoje, tame pačiame Sorbonos universitete, kuriame baigiau du bakalaurus, nors neplanavau grįžti. Gyvenimas veda nenumatytais keliais, bet džiaugiuosi, kad tai įvyko.“
„Baigiant magistro studijas su manimi susisiekė buvusi dėstytoja ir paklausė: „Ar žinai, kur studijuosi toliau?“ Tuo metu buvau išsiuntęs porą rekomendacinių laiškų, bet atsakymų negavau. Ji pasakė, kad turi labai gerą pasiūlymą – naujam vaistų gamybos projektui ieškoma chemiko, galinčio dirbti fizikos srityje“, – pasakoja Laurynas.
Priėmęs pasiūlymą vaikinas pradėjo dirbti itin svarbų darbą – vaistų nuo plaučių vėžio gamyboje.
„Komandoje daugybė įvairių mokslininkų: medicinos daktarai, fizikai, matematikai, chemikai. Fizikų ir chemikų komanda atlieka naujų chemoterapinių vaistų charakteristiką. Prieš išleidžiant vaistus į gamybą, reikia žinoti visas jų molekulines, fizikines ir kitas savybes. Palaikau ryšį su gydytojais, biologais ir matematikais, atlieku energetinio lygmens tyrimus – žiūriu, kaip skyla junginiai ir kiek tam reikia energijos.
Kartu atlieku kompiuterinę analizę: modeliuoju molekules, darau kvantinės mechanikos skaičiavimus ir lyginu teoriją su praktika. Tai vienas iš galingiausių ryšių, kuris parodo, ar tavo tyrimai yra tikslingi“, – mokslininko kasdienybe dalijasi chemikas.
Sorbonos ir Oksfordo universitetų absolventas, chemikas Laurynas Paškevičius. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Planas – sukurti pirmuosius Lietuvoje vaistus nuo vėžio
Gyvenimą Prancūzijoje ir Anglijoje išbandęs Laurynas teigia ateitį matantis Lietuvoje. „Po doktorantūros studijų planuoju grįžti į Lietuvą, tik nežinau, kada. Prieš tai norėčiau dar keletą metų padirbėti užsienyje, įgauti geros patirties ir panaudoti ją namie.“
Jaunasis mokslininkas svajoja sukurti farmacijos įmonę ir išrasti vaistus nuo vėžio: „Norėčiau kurti naujas vaistų kompanijas, Lietuvai tai būtų didelis eksponentinis kilimas, nes lietuviškų tokių vaistų kol kas nėra.“
„Taip pat grįžęs norėčiau pakeisti mąstymą, kad Lietuvoje nėra chemikų. Mes esame ir galime daug ką padaryti. Galbūt net išrasti pirmuosius vaistus nuo vėžio“, – tikisi jis.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
