Įkalinimo įstaigose savanoriaujanti ir kitus tai daryti kviečianti I. Mackutė: „Renkamės matyti žmogų“

Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia pokalbių ciklą „Resocializacija: ar priimsime suklydusį?“. Trečiojoje dalyje aptariama savanorystė įkalinimo įstaigose. Pašnekovė jau aštuonerius metus lankosi kalėjimuose ir savanoryste užkrėtė dešimtis tų, kurie nori padėti nuteistiesiems keistis. „Einame į kalėjimus dėl to, kad girdime žodį „ačiū“ ir klausimą „Kada vėl grįšite?“, – teigia ji. I. Mackutė bendrauja ir su itin sunkius nusikaltimus padariusiaisiais, tačiau tikina, kad visuose juose stengiasi matyti žmogų, kuriam reikia padėti, nes po kiek laiko jie grįš į visuomenę. „Mes renkamės matyti žmogų. Bausmė jau paskirta, ji atliekama, tad koncentruojamės į tai, kad žmogus išeis į laisvę, grįš į visuomenę“, – aiškina ji. youtube.com video Kalinčiuosius net moko jogos Organizacijos vadovė pasakoja, kad ji su savanoriais įkalinimo įstaigose veda prasmingo užimtumo veiklą. „Pažintį su kalėjimais pradėjau Jungtinėse Amerikos Valstijose – savanoriavau jaunimo kalėjime. Gavau šiltą grįžtamąjį ryšį iš ten kalinčių jaunuolių, tai užkabino, ir per aštuonerius metus į kalėjimus atvedžiau arti 200 žmonių“, – aiškina ji. Nors įkalinimo įstaigose lankosi jau aštuonerius metus, kartais mergina sulaukia klausimų, ką veikia tokiose vietose. „Tikrai nuostabu, kad esu jauna mergina ir tai lyg ir nedera su kalėjimo aplinka“, – šypsosi I. Mackutė. Pašnekovė pasakoja, kad veiklos su nuteistaisiais spektras išties didelis – nuo jogos iki kalbų mokymo. „Šiuo metu turime daugiau kaip 60 savanorių, kurie užsiima įvairia veikla kalėjimuose. Mes padedame savanoriams išsigryninti, kokios yra jų stiprybės, ką jie gali suteikti kaliniams. Vedame ir jogos, ir anglų kalbos pamokas, mokome finansinio, kompiuterinio raštingumo. Organizuojame knygų klubus, koncertus, kūrybinio rašymo užsiėmimus. Per šią įvairią veiklą stengiamės duoti reikalingų įrankių žmogui keistis. Visa ko pamatas yra bendravimas, sveiko ryšio ir santykio kūrimas – tai be galo svarbu kalėjime, kuriame nesi skatinamas bendrauti su kitais“, – pasakoja savanorė. Vilniaus pataisos namai. Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka Gauti leidimus – nemenkas iššūkis Anot I. Mackutės, norint gauti leidimą pakliūti į įkalinimo įstaigą kyla nemenkų sunkumų, kur kas lengviau užmegzti ryšį su nuteistaisiais. „Į kalėjimus patekti būna kur kas sudėtingiau, nei užmegzti santykį su ten kalinčiaisiais. Čia esantieji dažnai jaučia lygiaverčio žmogiško ryšio stoką, todėl linkę bendrauti, atsiverti. Žinoma, kaip ir visiems, mums užtrunka laiko sukurti santykį, bet žmonės to nori“, – tvirtina pašnekovė. „Dažniau sunkumų kyla komunikuojant su kalėjimais. Natūralu, kad saugumas yra prioritetas, tad administracijos rengia ilgas savanorių patikras, reikia išklausyti instruktažus“, – tęsia ji. Vilniaus pataisos namai. Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka I. Mackutė džiaugiasi, kad įkalinimo įstaigose vedami užsiėmimai sutraukia daug žmonių. „Dažnai nustembama išgirdus, kad kalėjimuose daug žmonių noriai ir su entuziazmu prisijungia prie mūsų rengiamos veiklos. Jeigu poreikio nebūtų, organizacija neegzistuotų. Einame į kalėjimus dėl to, kad girdime žodį „ačiū“ ir klausimą „Kada vėl sugrįšite?“. Yra tokių, kurių nedomina mūsų veikla, bet jie ir neateina, nes viskas vyksta savanoriškai“, – sako ji.

Kai mūsų organizacija susikūrė, tokių specialistų dar nebuvo, dažniausiai užimtumas buvo susijęs su religija arba priklausomybių gydymu. Šie du dalykai yra labai svarbūs, bet neapima visų poreikių.

Anot I. Mackutės, tik prieš kelerius metus padėtis dėl nuteistųjų užimtumo ėmė gerėti. „Neseniai atsirado užimtumo specialistų. Jie atsakingi už veiklos organizavimą – pradedant kalinių darbu, mokymusi ir baigiant prasmingo, pozityvaus užimtumo veikla. Kai mūsų organizacija susikūrė, tokių specialistų dar nebuvo, dažniausiai užimtumas buvo susijęs su religija arba priklausomybių gydymu. Šie du dalykai yra labai svarbūs, bet neapima visų poreikių“, – pasakoja ji. „Renkamės matyti žmogų“ Paklausta, kaip atrodo įkalinimo įstaigoje bausmę atliekančių žmonių kasdienybė, I. Mackutė tvirtina, kad ji gana įvairi. „Dažniausiai visi atsikelia ir dalyvauja rytinėje rikiuotėje, tada tarp pusryčių ir pietų dalis mokosi, dirba. Šiuo metu įrašome tinklalaidę, ir vienas kalinys mums pasakojo, kad ryte daro net jogos pratimus, medituoja, o po rikiuotės ir pusryčių aktyviai dalyvauja įvairiuose užsiėmimuose“, – teigia pašnekovė. Tiesa, drausmės grupėse esančių žmonių dienotvarkė kiek kitokia. „Esantieji drausmės grupėje, kurios režimas uždaras, visą dieną sėdi kameroje, jiems atnešamas maistas, per dieną porą valandų jie gali išeiti į lauką. Nors kalėjimų darbuotojams nepatinka tokie mano žodžiai, bet tas laukas yra žmogaus dydžio metalinis gardas, ten tave nuveda, pabūni, pasuki ratus ir grįžti. Uždarose grupėse žmonės retai būna užimti, gal tik porą kartų per savaitę“, – tikina ji. Organizacijos „Prirašytos rankos“ vadovė Ieva Mackutė. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras Paklausta, ar per užsiėmimus kalintieji dažnai atvirauja, kokius nusikaltimus yra padarę, I. Mackutė tikina, kad šios temos nei ji, nei savanoriai neiškelia. „Jeigu žmogus pats nori pasidalinti, pasidalina. Kita vertus, ir mums būna iššūkis išbūti su tomis mintimis. Mes suprantame, kur einame. Tokie žmonės yra padarę nusikaltimų, neretai sunkių, kurių žala yra didelė. Tačiau mes vis tiek renkamės matyti žmogų. Bausmė jau paskirta, ji atliekama, tad koncentruojamės į tai, kad žmogus išeis į laisvę, grįš į visuomenę. Keliame klausimą, kokį žmogų norime sutikti laisvėje. Einame į kalėjimus ir organizuojame veiklas, nes norime, kad grįžęs į visuomenę žmogus nebedarytų nusikaltimų, už kuriuos pateko į kalėjimą“, – aiškina ji.

Jei kaliniams paliekame erdvės laisvai reikšti mintis, neretai galime išgirsti tam tikrą nepasitenkinimą bausmių vykdymo sistema ir pačiomis įkalinimo institucijomis, nes ten yra problemų.

Vis dėlto dažna pokalbių tema – nepasitenkinimas bausmių vykdymo sistema. „Jei kaliniams paliekame erdvės laisvai reikšti mintis, neretai galime išgirsti tam tikrą nepasitenkinimą bausmių vykdymo sistema ir pačiomis įkalinimo institucijomis, nes ten yra problemų. Iš žmogaus atimamas savarankiškumas, autonomija ir jo orumas. Natūralu, kad tokioje aplinkoje, kurioje nuolat esi išbandomas, žeminamas, nori kaip nors priešintis. Savo veikloje stengiamės kalbėti apie ką nors kita, nukreipti žmonių mintis, įnešti naujų perspektyvų. Tada jie ir grįžę į savo kambarius kartais tęsia pokalbius, pradėtus mūsų veikloje“, – pasakoja ji. Įkalinimo bausmių skiriama mažiau Dažnai kalbama, kad įkalinimo įstaigos nepataiso žmogaus, tad I. Mackutė džiaugiasi, jog pastaraisiais metais stengiamasi vis rečiau skirti įkalinimo bausmę, dažniau linkstama taikyti probacijos procesą ar kitas priemones. „Pokyčiai vyksta, kartu reikėtų toliau judėti ta linkme. Labai svarbu telkti pastangas žmones resocializuoti, kol jie atlieka bausmę, arba, kai išeina į laisvę, padėti jiems kuo sėkmingiau įsitraukti, kad būtų kuo mažiau pakartotinių nusikaltimų. Kalėjimas žmogui daro didesnę žalą, nei padeda, yra kur kas veiksmingesnių priemonių pakeisti elgesį“, – tvirtina organizacijos vadovė. Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka I. Mackutė džiaugiasi, kad su savanoriais įkalinimo įstaigose pavyksta sukurti įvairių iniciatyvų ir taip keisti kalinčiuosius. „Panevėžio moterų kalėjime turime labai iniciatyvių moterų. Jos kepa pyragus ir prašo, kad mūsų savanorės padėtų juos nuvežti į senelių slaugos namus. Kalėdų proga prigamina rankdarbių, vėliau jie dovanojami vaikams. Gera matyti, kaip keičiasi žmogus dar atlikdamas bausmę. Tada kitaip pradedame žiūrėti, kaip nuteistieji leidžia laiką, bendrauja su kitais“, – apibendrina ji. Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.

Autorius: Vakaris Vingilis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama