Maironio lituanistinės mokyklos Lemonte direktorė: „Mano tikslas – kad mokiniai nesigėdytų pasakyti esantys lietuviai“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Čikagos priemiestyje Lemonte esanti mokykla veikia nuo 1959 metų ir yra viena didžiausių pasaulyje lituanistinių mokyklų – šiandien ją lanko daugiau nei pusė tūkstančio jaunųjų lietuvių.
Savo kelią Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėjusi 1997-aisiais, šiandien dienraščio „Bernardinai.lt“ pašnekovė laiminga, kad užsiima prasminga veikla ir puoselėja lietuvybę.
Su mokykla – jau daugiau nei 20 metų
G. Misiūnienė su šeima JAV atsidūrė laimėjusi žaliąją kortą. „Išvažiavome pabandyti kitokio gyvenimo, ten neturėjome jokių giminių. Pradžioje gyvenome Viskonsine, tačiau vėliau pasakiau, kad man reikia lietuvių, ir taip atsidūrėme Čikagoje“, – pasakoja ji.
Maironio lituanistinė mokykla moters gyvenime atsirado 2001 m., kai pradėjo čia vesti dukrą. „Tada įsitraukiau į veiklą su tėvų komitetu. Paskui per savo naivumą tapau direktore ir ja dirbu trylika metų. Mano studijos visiškai nesusijusios su pedagogika, esu baigusi veterinariją“, – aiškina G. Misiūnienė.
Maironio lituanistinė mokykla Lemonte. Godos Misiūnienės asmeninio archyvo nuotrauka
Šiandien mokykla skaičiuoja 66-erius gyvavimo metus, tačiau nėra pati seniausia Jungtinėse Valstijose.
„Pirmosios mokyklos įkurtos Bostone, Los Andžele, Detroite. Mūsų mokyklą 1959 metais įsteigė Ona Abromaitienė savo rūsyje. Iš pradžių čia mokėsi dešimt vaikų. Mokykla augo, plėtėsi, ir galiausiai lietuviai įsigijo Pasaulio lietuvių centrą, kurio patalpose kadaise buvo įsikūręs vienuolynas.
Mūsų klasės yra buvusios celės, skirtingo dydžio. Nors šiuo metu patalpas nuomojamės, didžiausia laimė, kad kas savaitgalį nereikia kraustytis, kaip tenka tai daryti kai kurioms lituanistinėms mokykloms. Nuoširdžiai užjaučiu tokias mokyklas, kurių mokytojai važinėja su dėžėmis – mokyklą vežiojasi automobilyje“, – teigia ji.
Mokosi daugiau nei pusė tūkstančio mokinių
Anot G. Misiūnienės, lituanistinėje mokykloje prieš COVID-19 pandemiją mokėsi apie 730 mokinių, šiandien – daugiau nei 500.
„Veikla organizuojama dviem pamainomis – penktadienio vakarą ir šeštadienio rytą. Visi mokiniai sugrupuoti pagal amžių ir mokosi iki šešiolikos metų. Paskui amerikietiškose mokyklose pradedama rengtis universitetams, laikomi sunkūs egzaminai, todėl nesinori mokinių apkrauti lietuvių kalbos mokymusi“, – pasakoja ji.
„Pamokos trunka apie keturias valandas, pradinukai turi vieną mokytoją, o vyresni mokiniai – atskirus geografijos, istorijos, literatūros, lietuvių kalbos mokytojus. Šiuo metu mokykloje dirba 93 mokytojai – vieni būna nuolat, kiti atvyksta kartą per mėnesį“, – vardija pašnekovė.
Maironio lituanistinė mokykla Lemonte. Godos Misiūnienės asmeninio archyvo nuotrauka
G. Misiūnienė pabrėžia, kad rasti mokytojų nėra lengva, ypač vyresnių klasių mokiniams. „Norime specialistų, turinčių patirties. Džiaugiuosi, kad mokytojų kaita nėra didelė, dažniausiai jie mokyklą palieka dėl sveikatos ar senatvės. Šiaip kasdieniai mokytojų darbai yra įvairūs – yra dirbančių auklėmis, stomatologų, mokytojų, kurie moko įprastose mokyklose“, – sako ji.
Didžiausia paskata – nauji draugai
Paklausta, kaip pavyksta motyvuoti mokinius lankyti mokyklą, direktorė prisipažįsta, kad daliai mokinių tėvai tiesiog liepia tai daryti.
„Kai kurie vaikai gal ir nenorėtų lankyti mokyklos, bet liepia tėvai. Šiemet labai džiugino viena mokinė, kurios mama – lenkė, tad ji penktadieniais mokėsi lietuvių kalbos, o šeštadieniais – lenkų.
Tėvai namuose lietuviškai kalba tikrai nepakankamai, todėl vaikų žodynas būna silpnas. Šiuo atveju vien mokyklos neužtenka, reikia daryti ir namų darbus. O tai vaikams – dažniausiai ne pati mėgstamiausia veikla, jie spyriojasi. Tačiau vėliau ir mokykla, ir namų darbai tampa įpročiu, ir jie didžiuojasi mokantys kalbą“, – aiškina G. Misiūnienė.
Pasak jos, mokykla ieško įvairių motyvacinių priemonių, kad mokiniai noriai lankytų mokyklą. „Turbūt didžiausia paskata – bendraklasiai draugai. Taip pat mokyklą baigusieji įgyja du užsienio kalbos kreditus, kurie padeda stojant į aukštąją mokyklą“, – priduria ji.
Direktorė akcentuoja, kad mokykla kartu ir buria bendruomenę. „Štai į kalėdinį renginį susirenka tėveliai, močiutės, seneliai – mes netelpame vienoje salėje, tad sveikinimus kartais tenka sakyti penkis kartus“, – pasakoja pašnekovė.
Maironio lituanistinė mokykla Lemonte. Godos Misiūnienės asmeninio archyvo nuotrauka
Tikslas – kad didžiuotųsi esantys lietuviai
G. Misiūnienė džiaugiasi, kad šiuo metu mokykla nepatiria didelių sunkumų. „Esame laimingi, kad turime patalpas, nors nuoma nėra maža, tačiau padeda ir Lietuva, jos parama leido lengviau atsipūsti. Didelių iššūkių, kad reikėtų verkti, šiuo metu nėra. Mūsų padėtis gera“, – šypsosi ji.
Paklausta, kaip atrodo Čikagoje užaugę lietuviai, pašnekovė sako, kad jie – labai skirtingi.
„Mano kaip direktorės tikslas – kad baigusieji mokyklą nesigėdytų pasakyti esantys lietuviai. Man svarbu, kad jie gerai jaustųsi, ir visiškai nesvarbu, ar jie kalba su akcentu. Jie turi didžiuotis, kad moka lietuviškai. Galiu drąsiai teigti, kad lituanistines mokyklas baigę mokiniai taip ir jaučiasi“, – džiaugiasi G. Misiūnienė.
Anot jos, mokiniai noriai važiuoja į Lietuvoje rengiamas stovyklas, taip pat vyksta čia studijuoti. „Kai kurie baigę mokslus ir pasilieka Lietuvoje. Mano dukra Rūta – viena iš tokių, ji nuolat kalbėjo, kad nori į Europą, ir baigusi magistro studijas nusipirko vienos pusės bilietą į Lietuvą“, – atskleidžia pašnekovė.
Negalėtų dirbti kito darbo
G. Misiūnienė sako, kad lituanistinis švietimas jai reiškia itin daug.
„Kaip lituanistinis švietimas man gali būti nesvarbus, jei esu lietuvė? Nesakyčiau, kad tai duoklė Lietuvai, tiesiog labai nesinori prarasti lietuvių vaikų, man tai reikšminga ir prasminga. Negalėčiau pardavinėti kokių nors maisto papildų apsimesdama, kad jie yra veiksmingi, o štai lituanistinei mokyklai atiduodu visą širdį, kartais dėl to net vagiu laiką iš savo šeimos“, – tvirtina ji.
„Vis girdžiu, kad tautiniais drabužiais aprengti mokinius Lietuvoje daug sunkiau nei pas mus Čikagoje. Gal dėl to, kad kuo toliau esi nuo gimtinės, tuo didesnę jos trauką jauti. Sakome, kad bus šventė, ir visi ateina apsivilkę tautiniais drabužiais“, – tikina pašnekovė.
Maironio lituanistinė mokykla Lemonte. Godos Misiūnienės asmeninio archyvo nuotrauka
Direktorė mokyklai linki toliau augti ir burti lietuvius.
„Labai norisi šviesti tėvus, kad jiems būtų svarbu puoselėti lietuvybę, nes dabar vaikus į mokyklą veda tie, kurie kadaise ją patys lankė. Kad tik jie neprarastų kantrybės ir toliau tai darytų“, – viliasi ji.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Maironio lituanistinė mokykla Lemonte. Godos Misiūnienės asmeninio archyvo nuotrauka
Šiandien mokykla skaičiuoja 66-erius gyvavimo metus, tačiau nėra pati seniausia Jungtinėse Valstijose.
„Pirmosios mokyklos įkurtos Bostone, Los Andžele, Detroite. Mūsų mokyklą 1959 metais įsteigė Ona Abromaitienė savo rūsyje. Iš pradžių čia mokėsi dešimt vaikų. Mokykla augo, plėtėsi, ir galiausiai lietuviai įsigijo Pasaulio lietuvių centrą, kurio patalpose kadaise buvo įsikūręs vienuolynas.
Mūsų klasės yra buvusios celės, skirtingo dydžio. Nors šiuo metu patalpas nuomojamės, didžiausia laimė, kad kas savaitgalį nereikia kraustytis, kaip tenka tai daryti kai kurioms lituanistinėms mokykloms. Nuoširdžiai užjaučiu tokias mokyklas, kurių mokytojai važinėja su dėžėmis – mokyklą vežiojasi automobilyje“, – teigia ji.
Mokosi daugiau nei pusė tūkstančio mokinių
Anot G. Misiūnienės, lituanistinėje mokykloje prieš COVID-19 pandemiją mokėsi apie 730 mokinių, šiandien – daugiau nei 500.
„Veikla organizuojama dviem pamainomis – penktadienio vakarą ir šeštadienio rytą. Visi mokiniai sugrupuoti pagal amžių ir mokosi iki šešiolikos metų. Paskui amerikietiškose mokyklose pradedama rengtis universitetams, laikomi sunkūs egzaminai, todėl nesinori mokinių apkrauti lietuvių kalbos mokymusi“, – pasakoja ji.
„Pamokos trunka apie keturias valandas, pradinukai turi vieną mokytoją, o vyresni mokiniai – atskirus geografijos, istorijos, literatūros, lietuvių kalbos mokytojus. Šiuo metu mokykloje dirba 93 mokytojai – vieni būna nuolat, kiti atvyksta kartą per mėnesį“, – vardija pašnekovė.
Maironio lituanistinė mokykla Lemonte. Godos Misiūnienės asmeninio archyvo nuotrauka
G. Misiūnienė pabrėžia, kad rasti mokytojų nėra lengva, ypač vyresnių klasių mokiniams. „Norime specialistų, turinčių patirties. Džiaugiuosi, kad mokytojų kaita nėra didelė, dažniausiai jie mokyklą palieka dėl sveikatos ar senatvės. Šiaip kasdieniai mokytojų darbai yra įvairūs – yra dirbančių auklėmis, stomatologų, mokytojų, kurie moko įprastose mokyklose“, – sako ji.
Didžiausia paskata – nauji draugai
Paklausta, kaip pavyksta motyvuoti mokinius lankyti mokyklą, direktorė prisipažįsta, kad daliai mokinių tėvai tiesiog liepia tai daryti.
„Kai kurie vaikai gal ir nenorėtų lankyti mokyklos, bet liepia tėvai. Šiemet labai džiugino viena mokinė, kurios mama – lenkė, tad ji penktadieniais mokėsi lietuvių kalbos, o šeštadieniais – lenkų.
Tėvai namuose lietuviškai kalba tikrai nepakankamai, todėl vaikų žodynas būna silpnas. Šiuo atveju vien mokyklos neužtenka, reikia daryti ir namų darbus. O tai vaikams – dažniausiai ne pati mėgstamiausia veikla, jie spyriojasi. Tačiau vėliau ir mokykla, ir namų darbai tampa įpročiu, ir jie didžiuojasi mokantys kalbą“, – aiškina G. Misiūnienė.
Pasak jos, mokykla ieško įvairių motyvacinių priemonių, kad mokiniai noriai lankytų mokyklą. „Turbūt didžiausia paskata – bendraklasiai draugai. Taip pat mokyklą baigusieji įgyja du užsienio kalbos kreditus, kurie padeda stojant į aukštąją mokyklą“, – priduria ji.
Direktorė akcentuoja, kad mokykla kartu ir buria bendruomenę. „Štai į kalėdinį renginį susirenka tėveliai, močiutės, seneliai – mes netelpame vienoje salėje, tad sveikinimus kartais tenka sakyti penkis kartus“, – pasakoja pašnekovė.
Maironio lituanistinė mokykla Lemonte. Godos Misiūnienės asmeninio archyvo nuotrauka
Tikslas – kad didžiuotųsi esantys lietuviai
G. Misiūnienė džiaugiasi, kad šiuo metu mokykla nepatiria didelių sunkumų. „Esame laimingi, kad turime patalpas, nors nuoma nėra maža, tačiau padeda ir Lietuva, jos parama leido lengviau atsipūsti. Didelių iššūkių, kad reikėtų verkti, šiuo metu nėra. Mūsų padėtis gera“, – šypsosi ji.
Paklausta, kaip atrodo Čikagoje užaugę lietuviai, pašnekovė sako, kad jie – labai skirtingi.
„Mano kaip direktorės tikslas – kad baigusieji mokyklą nesigėdytų pasakyti esantys lietuviai. Man svarbu, kad jie gerai jaustųsi, ir visiškai nesvarbu, ar jie kalba su akcentu. Jie turi didžiuotis, kad moka lietuviškai. Galiu drąsiai teigti, kad lituanistines mokyklas baigę mokiniai taip ir jaučiasi“, – džiaugiasi G. Misiūnienė.
Anot jos, mokiniai noriai važiuoja į Lietuvoje rengiamas stovyklas, taip pat vyksta čia studijuoti. „Kai kurie baigę mokslus ir pasilieka Lietuvoje. Mano dukra Rūta – viena iš tokių, ji nuolat kalbėjo, kad nori į Europą, ir baigusi magistro studijas nusipirko vienos pusės bilietą į Lietuvą“, – atskleidžia pašnekovė.
Negalėtų dirbti kito darbo
G. Misiūnienė sako, kad lituanistinis švietimas jai reiškia itin daug.
„Kaip lituanistinis švietimas man gali būti nesvarbus, jei esu lietuvė? Nesakyčiau, kad tai duoklė Lietuvai, tiesiog labai nesinori prarasti lietuvių vaikų, man tai reikšminga ir prasminga. Negalėčiau pardavinėti kokių nors maisto papildų apsimesdama, kad jie yra veiksmingi, o štai lituanistinei mokyklai atiduodu visą širdį, kartais dėl to net vagiu laiką iš savo šeimos“, – tvirtina ji.
„Vis girdžiu, kad tautiniais drabužiais aprengti mokinius Lietuvoje daug sunkiau nei pas mus Čikagoje. Gal dėl to, kad kuo toliau esi nuo gimtinės, tuo didesnę jos trauką jauti. Sakome, kad bus šventė, ir visi ateina apsivilkę tautiniais drabužiais“, – tikina pašnekovė.
Maironio lituanistinė mokykla Lemonte. Godos Misiūnienės asmeninio archyvo nuotrauka
Direktorė mokyklai linki toliau augti ir burti lietuvius.
„Labai norisi šviesti tėvus, kad jiems būtų svarbu puoselėti lietuvybę, nes dabar vaikus į mokyklą veda tie, kurie kadaise ją patys lankė. Kad tik jie neprarastų kantrybės ir toliau tai darytų“, – viliasi ji.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Autorius: Vakaris Vingilis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
