Iš finansinių aferų, alkoholio ir narkotikų išsikapstęs R. Verbus: klijuojamos etiketės dar labiau smukdo žmogų

Dienraštis „Bernardinai.lt“ pradeda pokalbių ciklą „Resocializacija: ar priimsime suklydusį?“. Jo metu bus analizuojamas resocializacijos procesas, kalbinami nuteistieji ir specialistai. Per pokalbius bus gilinamasi ir į stigmos problemą, kurią visuomenėje patiria praeityje suklydę žmonės. Šiandien R. Verbus yra sėkmingas žmogus – augina du vaikus ir planuoja vestuves su mylimąja. Tačiau anksčiau jo gyvenimas buvo kupinas klystkelių – pirmą kartą į teisėsaugos akiratį dienraščio „Bernardinai.lt“ pašnekovas pateko pabandęs greitai prasimanyti pinigų. „Apsvaigęs įsivėliau į neaiškius pasiūlymus – pradžioje atrodė, kad nieko baisaus, bet tai buvo sukčiavimo schemos“, – pasakoja jis. Už nusikaltimą teismas jam skyrė probacijos bausmę, tačiau likus dienai iki jos R. Verbus buvo pagautas su narkotinėmis medžiagomis, vis dėlto tąkart jo vėl pasigailėta. Paskutinis šansas, paskatinęs atsikratyti alkoholio priklausomybės, pašnekovui buvo suteiktas jau probacijos laikotarpiu, kai įkliuvo neblaivus prie vairo. „Net advokatas pasakė, kad teisme gali tik palaikyti ranką, bet nieko žadėti negali“, – prisimena jis. Teismas jam suteikė paskutinę galimybę. Po trečios klaidos R. Verbui buvo skirtas maksimalus probacijos laikotarpis, šį sėkmingai baigęs jis nusprendė padėti kitiems. „Baigiantis mano probacijos laikotarpiui išgirdau, kad jeigu pats viską sėkmingai perėjau, turiu padėti ir kitiems iš to išbristi“, – prisimena jis ir pripažįsta pagaliau jaučiantis gyvenimo prasmę, nes kitus skatina pokyčiams. youtube.com video Neaiškios finansinės aferos, o vėliau narkotikai privedė iki teismo durų R. Verbus pasakoja su teisėsauga susidūręs po finansų krizės. „Tuo metu turėjau nedidelį verslą, užsiėmiau tarptautiniais vežimais. Daugelyje įmonių nuvilnijo bankrotų banga, susidūrėme su vėlavimais. Viena nesėkmė po kitos, greitų pinigų noras, alkoholis ir pažintis su narkotikais atvedė iki teismų durų. Per apsvaigusią galvą įsivėliau į neaiškius siūlymus – pradžioje atrodė, kad nieko baisaus, bet tai buvo sukčiavimo schemos“, – sako jis. Pasak R. Verbaus, po nesėkmingų sprendimų prasidėjo probacijos procesas. „Tuo metu dar atrodė, kad galiu pats tvarkytis, bet vis įsiveldavau į kokią nors kompaniją, dalyvaudavau vakarėliuose, ir taip atsirasdavo problemų. Kai į tą periodą žiūriu iš šiandienos perspektyvos, kyla dvejopos mintys. Viena vertus, geriau nebūčiau įsivėlęs į šiuos dalykus. Kita vertus, tai buvo milžiniška patirtis, kuri išugdė stiprią dvasią, todėl galiu rasti jėgų, įkvėpimo judėti į priekį, ir nesvarbu, kokia situacija būtų, kiek yra bėdų su antstoliais, skolų, teistumų, visada galima iš to išlipti. Reikia rasti motyvaciją ir pradėti judėti į priekį“, – tvirtina pašnekovas.

Į tai įsivėlęs jaučiausi labai nemaloniai ir norėjau pabusti iš šio ilgo košmaro.

Vis dėlto bėdos nesibaigė, ir probacijos proceso išvakarėse jis nusprendė paskutinį kartą pasilinksminti. „Turėjau kažkokį kardinolo kostiumą, galvojau, tai bus paskutinis mano pasilinksminimas prieš probaciją. Prisigėriau ir gavau pasiūlymą pigiai įsigyti narkotikų. Mane pagavo policija ir rado daug skirtingų tablečių, miltelių. Kai įkliuvau, apėmė keistas jausmas“, – prisimena jis. Blogai R. Verbus jautėsi ir pasišaipęs iš religijos. „Mama vėliau pasakė, kad negražiai pasielgiau juokais apsivilkęs tą kostiumą, kitiems juk religija šventa, o aš tai dariau juokais. Jaučiau didelę gėdą ir neviltį. Tada tikrai maniau, kad pakliūsiu į kalėjimą. Tačiau teisme su advokatu pavyko išsiprašyti dar vieno šanso. Ir šį šansą man suteikė, nes nesiekiau piktybiškų dalykų. Narkotikų nepardavinėjau, neplatinau, niekada niekam nesukėliau fizinės, turtinės žalos. Į tai įsivėlęs jaučiausi labai nemaloniai ir norėjau pabusti iš šio ilgo košmaro“, – dalijasi jis. Manė, kad be kalėjimo neišsisuks R. Verbus gražiai atsiliepia apie probacijos procesą. „Tai geriau už kalėjimą. Sužinojęs, kad man skiriama tokia bausmė, supratau, jog teks nuolat su probacijos tarnybos pareigūnais bendrauti, jie mane tikrins, stebės, ar esu namuose, ar nevartoju alkoholio. Iš pradžių probacijos pareigūnai man atrodė kaip policininkai. Tada tiesiog maniau, kad jie dirba savo darbą, bet galbūt truputėlį priešiškai nusiteikę mano atžvilgiu – atrodė, kad uždėjo man nusikaltėlio, blogiuko etiketę. Vėliau supratau, kad jie su manimi bendrauja kaip su žmogumi ir tikrai nori, jog pasikeisčiau į gera. Tai skatino kuo greičiau išsilaisvinti, nes į pareigūnus pradėjau žiūrėti kaip į galinčius man padėti. Tas draugiškas bendravimas davė gerų rezultatų. Man buvo sutrumpintas probacijos terminas, nes neturėjau jokių pažeidimų ir vėliau tapau savotiška probacijos žvaigžde“, – šypsosi jis. Anot pašnekovo, probacijos tarnyba turi daug sėkmės istorijų. „Žmonės išsikapsto ir daugiau nusikaltimų nebedaro, bet mano atvejis buvo ypatingas todėl, kad pats pradėjau kitus žmones motyvuoti ir dirbti su nuteistaisiais, probuojamais asmenimis ir kitomis pažeidžiamomis socialinėmis grupėmis“, – aiškina R. Verbus. Rytis Verbus ir žurnalistas Vakaris Vingilis. Luko Karčiausko / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras Tiesa, probacijos laikotarpiu pašnekovas suklydo trečią kartą. „Probacija man buvo tris kartus atidėta. Tai keista, net pažįstami klausė: „Ryti, nesuprantame, kodėl tu dar neuždarytas?“ Jei padarai nusikaltimą ir tau bausmė atidedama, esi stebimas probacijos pareigūnų. Tačiau jei per šį laikotarpį padarai dar vieną nusikaltimą, jau garantuotai turėtum atsidurti kalėjime“, – dėsto jis. „Antras kartas buvo, kai įkliuvau su narkotikais ir kardinolo kostiumu, o trečias – kai apsvaigęs sėdau prie vairo. Po vienos nesėkmingos verslo kelionės į Rytų Afriką grįžau nusivylęs, išgėriau ir vairavau, tada mane pagavo. Į alkoholio matuoklį įpūčiau daugiau nei 1,5 promilės, ir man pasakė, kad tai – baudžiamasis nusikaltimas. Po šio karto supratau – nebus kelio atgal, net advokatas pasakė, kad gali tik palaikyti ranką, bet nieko žadėti negali. Tačiau teisme pavyko šiaip ne taip išprašyti paskutinę galimybę. Iš naujo gavau maksimalų probacijos laikotarpį, griežtesnes sąlygas. Tada rimtai susigriebiau keistis, nes tai buvo paskutinis šansas – teismo nuosprendyje buvo įrašas, kad tai paskutinis šansas“, – prisimena pašnekovas. Palengvėjimas atėjo pamačius, kad nėra vienišas Įkliuvęs trečią kartą R. Verbus suprato turintis priklausomybę. „Tuo metu man sunkiai sekėsi suvaldyti potraukį vakarėliams, nesupratau, kas tai per noras. Probacijos tarnyboje pakvietė pasikalbėti su konsultante, tad iš smalsumo sutikau. Iš tėvų, sesės ir kai kurių pažįstamų buvau girdėjęs, kad turiu tvarkytis dėl alkoholio vartojimo“, – sako jis.

Kai pamačiau, kad nesu vienišas, kad ir kiti su tuo susiduria, pajutau palengvėjimą. Tuose kursuose buvo pasakojama, kaip formuojasi žmogaus įpročiai ir kad juos galima pakeisti, susitvarkyti, – tai įkvėpė.

Iš smalsumo R. Verbus sutiko ateiti į priklausomybės nuo alkoholio kursus. „Ten sutikau keletą pažįstamų, su kuriais anksčiau ūžaudavau. Nustebau, kad ir jie turi reikalų su probacija, lanko kursus, nes kai susitikdavome, nė vienas apie tai nekalbėdavo. Jie vaidino, kad jų gyvenime viskas gerai. Kai pamačiau, kad nesu vienišas, kad ir kiti su tuo susiduria, pajutau palengvėjimą. Tuose kursuose buvo pasakojama, kaip formuojasi žmogaus įpročiai ir kad juos galima pakeisti, susitvarkyti, – tai įkvėpė“, – dalijasi jis. Pasak pašnekovo, kursuose jo nevadino ligoniu, ir tai buvo labai svarbu. „Neprivalėjau savęs bausti, kalti prie kryžiaus. Man padėjo išmokti pakeisti savo elgesį, mąstymą, ir tai leido didžiuotis savimi. Sakykim, žmogus nesijaučia blogai nevartodamas kokio nors skiediklio, tad nesijaučia blogai nevartodamas ir alkoholio. Nelaikau savęs nuskriaustu, sergančiu, kuris negali vartoti. Jaučiuosi nuostabiai gerai todėl, kad gimiau ir augau blaivus, paragavau alkoholio, tačiau man to gyvenime nebereikia. Tai perduodu ir dabartiniams savo klientams, su kuriais dirbu. Visą laiką noriu įkvėpti ir pasakyti, kad jiems viskas gerai, jie gali išmokti kitokio elgesio, gyventi būdami kitokios būsenos ir didžiuotis, kad tai yra jų sprendimas“, – pasakoja R. Verbus. Pabrėžia, kad etiketės dar labiau smukdo žmogų R. Verbus akcentuoja, kad labai svarbu nekategorizuoti suklydusių žmonių. „Nuteistiesiems nereikia klijuoti etikečių. Mūsų smegenys mėgsta viską supaprastinti ir sakyti: tai yra stalas, kompiuteris, kilimas ar dar kas nors. Pamatę žmogų mes irgi galvojame – šis yra draugas, šis priešas, baltas, juodas, girtuoklis. Galbūt taip pradedama klijuoti tas etiketes“, – svarsto jis. Pašnekovas pabrėžia – nuo nusikaltimo padarymo niekas neapsaugotas. „Tarkime, žmogus, norintis pradėti verslą, vieną dieną nusprendžia paimti paskolą, nes yra įsitikinęs, kad pasiseks. Jis gali pasirašyti įsipareigojimą bankui savo turtu laiduodamas, kad jam duotų paskolą. Jis pradeda verslą, ir atsitinka kažkas, kad ir pandemija arba karas, – jo verslas bankrutuoja. Žmogus negali susirasti darbo, jį palieka žmona, draugai, jis turi skolų, nežino, ką daryti. Jam pataria: „Įkalk, truputį palengvės.“ Žmogus taip ir padaro, net nepastebi, kaip patenka į bėdą. Tada jam kas nors pasiūlo greitą uždarbį, o vėliau pasirodo, kad tai buvo nusikalstama schema. Žmogus pakliūva į kalėjimą, nors ką tik buvo sėkmingas, nieko blogo nenorėjo, tačiau dabar jis vadinamas nusikaltėliu, alkoholiku, skolininku“, – pavyzdį pateikia R. Verbus. Rytis Verbus. Luko Karčiausko / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras Pašnekovas tvirtina – etiketės dar labiau smukdo žmogų: „O jeigu atsiranda kas nors, kas žiūri į tave kaip į žmogų, kuris pasirinko neteisingai, nes tuo metu nežinojo, kad buvo galima rinktis kitaip, tada pasijunti įkvėptas, suprastas ir sieki keistis.“ Jis tvirtina ir pats patyręs įvairių aplinkos reakcijų. „Ne viską aplinkiniai man sakydavo į akis, bet nuo paauglystės, kai man buvo nustatyta leukemija, įpratau nekreipti dėmesio į kitų reakcijas. Norėjau bendrauti su visais, judėti į priekį, tvarkytis. Norėjau būti kaip visi. Turbūt tada, kai susidūriau su teismais, tiesiog nekreipiau dėmesio, ką žmonės kalbėjo apie mane. Dabar galiu pasakyti, kad daug kas buvo mane nurašę, turėjo mažai vilčių. Tačiau mano sėkmė jiems parodė ką kita“, – atvirauja R. Verbus. „Pats viską perėjau, todėl turiu padėti ir kitiems“ Dar probacijos metu pašnekovas pradėjo labai domėtis, kaip veikia socialinis programavimas. „Studijavau rinkodaros vadybą, ir mano užduotis buvo siekti, kad žmonės norėtų pirkti tam tikrą produktą. Dabar iš esmės aš darau atvirkštinį procesą: priklausomus bandau atitraukti nuo priklausomybės. Pirmasis procesas veda prie priklausomybės, kitas grąžina atgal, tačiau pastarasis yra sunkesnis nei pirmas. Supratau, kad padėti žmonėms yra mano pašaukimas ir tai gali būti pajamų šaltinis. Anksčiau po darbo pervežimų srityje pavargdavau, norėdavau pailsėti. O dabar, kai pamačiau, kad galiu padėti kitiems, turiu kilnesnį, dvasinį tikslą ir taip užpildau save“, – tikina jis. R. Verbus sako mėgstantis bendrauti, tad padėdamas kitiems auga profesine prasme: „Laisvai kalbu apie savo praeitį ir paklydimus, nėra nė minties, kad mane kas nors galėtų teisti, tiesiog didžiuojuosi tuo. Tačiau ne visi gali ir nori laisvai kalbėti apie savo praeitį. Galbūt kai kurie po probacijos tiesiog dirba savo darbą, jiems gėda prieš bendradarbius.“

Vaikystėje svajojau būti kunigu ir dabar kartais pamąstau, kad panašų vaidmenį ir atlieku – padedu žmonėms, išklausau juos.

„Baigiantis mano probacijos laikotarpiui, išgirdau, kad jeigu pats viską sėkmingai perėjau, turiu padėti ir kitiems iš to išbristi. Ši mintis užkabino, man patinka matyti, kaip žmonės sugrįžta į normalų gyvenimą, džiaugiasi, atranda naujų dalykų. Tai man teikia malonumą“, – prisipažįsta jis. „Vaikystėje svajojau būti kunigu ir dabar kartais pamąstau, kad panašų vaidmenį ir atlieku – padedu žmonėms, išklausau juos“, – priduria pašnekovas. Paklaustas, ar galėtų laikotarpį, kai nevartoja alkoholio, vadinti geriausiu gyvenime, R. Verbus vienareikšmiškai tam pritaria. „Turiu du sūnus, nuostabią būsimą žmoną. Puikiai jaučiuosi kiekvieną rytą, galbūt kartais pavargęs, jei vaikai naktį nemiega, tačiau galų gale esu laimingas. Anksčiau jausdavausi vienišas, kažko trūko, ir tą tuštumą bandydavau užpildyti įsivaizduojamais draugais bei įvairiomis medžiagomis, laikinai teikiančiomis laimę, o dabar ją jaučiu kasdien padėdamas kitiems“, – sako jis. Negalima apauginti stereotipais Šiuo metu R. Verbus yra ir blaivybės draugijos „Optimalistas“ viceprezidentas. Anot jo, draugija žmonėms, kurie išgyvena pokyčius, padeda pakeisti mąstymą. „Žmogus, kurio aplinkoje yra tik vartojantieji alkoholį arba laisvalaikiu, per šventes geriama, kitaip nesugeba bendrauti. Tada atsiranda tuštuma. Jeigu žmogus nusprendžia pakeisti gyvenimo būdą, jis nebeturi apie ką kalbėti su aplinkiniais ir dažnai patiria spaudimą vėl vartoti alkoholį. Tokiais atvejais jis jaučiasi vienišas, nesuprastas. Tokios organizacijos kaip mūsų kviečia žmones su šeimomis arba vienus atvykti ir blaiviai leisti laisvalaikį. Plaukiame baidarėmis, švenčiame Jonines, Naujuosius metus, kai kurie maudosi eketėse, pramogauja pirtyse. Taip pat dalyvaujame sporto šventėse, mūsų susitikimai vyksta kiekvieną savaitę“, – pasakoja jis. R. Verbus dar kartą pabrėžia – suklydusių žmonių negalima apauginti stereotipais. „Jeigu kiekvieną žmogų pradėtume vadinti šikniumi, nes jis vaikystėje viduriavo į sauskelnes, kaip atrodytų mūsų visuomenė? Yra geras pasakymas – neteisk ir nebūsi teisiamas. Žmogus suklydo, nes nežinojo kitų variantų, arba jam atrodė, kad šis – geriausias. Tokių mūsų visuomenėje labai daug, jie nežino, ką daryti kitaip, jiems reikia pagalbos, o ne pasmerkimo“, – tikina jis. Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.

Autorius: Vakaris Vingilis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama