Briuselyje diplomatų vaikus mokanti A. Anulienė: man svarbu, kad Lietuva išliktų ne tik mano, bet ir mokinių širdyse
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Dienraščio „Bernardinai.lt“ pašnekovė dirba išskirtinėje mokykloje – Europoje yra trylika mokyklų, kuriose diplomatinių tarnybų darbuotojų atžalos gali mokytis gimtąja kalba. Dviejose iš jų – Briuselyje ir Liuksemburge – veikia lietuvių sekcijos.
A. Anulienė savo iniciatyva į gimtosios kalbos, filosofijos pamokas įtraukia ir Lietuvos istoriją, nes šio dalyko Europos mokyklose nemokoma. Sako tai daranti iš patriotizmo. „Jaučiu pareigą mokiniams tai paaiškinti“, – tikina mokytoja.
Mokytoja 2024-ųjų gruodį apdovanota Lituanistinio švietimo mokytojo premija, nes daugiakalbėje, daugiakultūrėje mokykloje ji yra ypač aktyvi lietuvybės puoselėtoja. „Paskui atėjo ir minčių, kad tai ne tik padėka už tai, ką padariau, tačiau ir paskatinimas, kad dirbu tinkamai ir turiu dirbti taip, o gal net geriau“, – tvirtina pašnekovė.
Briuselio 2-oji Europos mokykla. Audronės Anulienės asmeninio archyvo nuotrauka
Dirbate Briuselio 2-ojoje Europos mokykloje. Kuo ši mokykla ypatinga?
Kol dirbau Lietuvoje, nė nežinojau, kas yra Europos mokyklos. Vėliau laikraštyje pamačiusi skelbimą sužinojau, kad jos skirtos diplomatinių tarnybų darbuotojų vaikams, jiems sudaromos galimybės mokytis gimtąja kalba, ir tokių mokyklų Europos Sąjungoje yra trylika.
Kad išvykčiau dirbti į Briuselį, turėjau dalyvauti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos konkurse. Pasirinkau Briuselį, ten buvo lietuvių sekcija, daugiau mokytojų iš Lietuvos, gimtąja kalba dėstančių pagrindinius dalykus. Čia mokau jau devintus metus.
Briuselyje yra keturios Europos mokyklos, vienoje iš jų yra mano minėta lietuvių sekcija, tokia pati yra ir Liuksemburge, ji dar auga. Mūsų mokykloje mokosi beveik keturi tūkstančiai mokinių, iš jų daugiau nei 200 lietuvių.
Briuselio 2-osios Europos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Audronė Anulienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kaip apskritai tapote mokytoja? Kada kelias pakrypo į Briuselį?
Mokykloje mane gąsdino mokytojo specialybė, nes tarp klasiokų buvo sudėtingų mokinių. Mėgau matematiką, tad baigusi mokyklą rinkausi ekonomikos mokslus, tačiau šioje srityje dirbau neilgai.
Augindama vaiką pamačiau skelbimą, kviečiantį mokytojus pasimokyti tikybos. Galvojau, mokytoja tikrai nebūsiu, bet pasimokyti įdomu, nes esu krikštyta sovietmečiu ir norėjau sužinoti, kodėl religija tuomet buvo neigiama.
Tada sulaukiau prašymų padirbėti mokykloje, sutikau. Darbas su vaikais patiko. Supratusi, kad mokykloje man smagu ir noriu čia likti, nusprendžiau keisti profilį, nes tikybos pamokų buvo per mažai.
Prisimenu, kaip ankstų rytą iš Žemaitijos į Vilniaus pedagoginį universitetą vykau autobusu. Buvau užsibrėžusi tikslą: kol nuvažiuosiu, turiu pasirinkti, kuo noriu būti – lietuvių kalbos ar istorijos mokytoja. Kadangi mokyklą baigiau su medaliu, žinojau, kad į universitetą būsiu priimta be stojamojo egzamino, tad reikėjo tik pasirinkti, kuo noriu būti. Pasirinkau lietuvių kalbą ir literatūrą.
Briuselio 2-osios Europos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Audronė Anulienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Dirbau mokytoja, bet visada rasdavau laiko ir mokytis, baigiau magistro studijas, taip pat anglų kalbos studijas. O pernai mokiausi prancūzų kalbos.
Mano sutartis Briuselyje baigiasi šiemet, bet gavau galimybę vienus metus ją pratęsti. Tačiau reikės grįžti į Lietuvą ir iš naujo įsilieti į švietimo sistemą.
Savo iniciatyva į gimtosios kalbos, filosofijos pamokas įtraukiate ir Lietuvos istoriją, nes šio dalyko Europos mokyklose nemokoma. Kodėl Jums tai svarbu?
Tai pagalba mokiniui, nes vaikas gali nesuprasti literatūros kūrinio, kuriame yra daugiau istorinio konteksto. Svarbu apie tai kalbėti, nes kartais kai kuriems Lietuvos partizanai pradeda lakstyti XIX amžiaus miškuose. Kitas aspektas – patriotinis, lietuvių istorija, kultūra yra mano ir mano šalies kultūra. Jaučiu pareigą mokiniams tai paaiškinti.
Briuselio 2-oji Europos mokykla. Audronės Anulienės asmeninio archyvo nuotrauka
Bendradarbiaujame ir su kitomis mokyklomis, viena mūsų komanda važiavo į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje. Neseniai su kolege gavome finansavimą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metams paminėti, tad rudenį su mokiniais skrisime į Lietuvą ir susitiksime su vienos mokyklos mokiniais, kartu vyksime į Druskininkus bei Kauną pažinti meno.
Bendradarbiaujame su Lietuvių kalbos draugija, Valstybine lietuvių kalbos komisija ir kitomis organizacijomis.
Kaip atrodo Briuselyje užaugęs lietuvis?
Dažniausiai vaikų tėvų sutartys trunka trejus metus, pasitaiko, kad ta pati šeima grįžta vėl tėvams gavus tarnybą. Vaikų gyvenime daug pokyčių, tačiau yra ir tokių, kurių tėvai turi ilgalaikes sutartis ir kurie yra gimę Briuselyje.
Pas mus viešėjo Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius, dalyvavo pamokose. Įstrigo jo pasakyti žodžiai: „Žinokite, jūsų vaikų lietuvių kalba daug gražesnė ir švaresnė nei mūsų.“ Pasak jo, ypač Tarptautinio bakalaureato grupės vaikai nori pasimaivyti mokantys anglų kalbą ir įterpia daugiau anglicizmų.
Mūsų mokiniai stengiasi kalbėti lietuviškai ir rodo ilgesį Lietuvai. Neseniai rašinėlyje skaičiau, kaip vienas vaikas pasiilgo lietuviško sūrelio. Atrodo, labai paprasti dalykai, bet jie byloja apie ryšį su gimtine.
Jums paskirta Lituanistinio švietimo mokytojo premija. Kokios mintys užklupo sužinojus, kad ją gavote?
Buvo netikėta, jaučiausi labai smagiai ir pakylėtai. Paskui atėjo ir minčių, kad tai ne tik padėka už tai, ką padariau, tačiau ir paskatinimas, kad dirbu tinkamai ir turiu dirbti taip, o gal net geriau.
Mano darbas yra formalus, už jį gaunu atlygį. Bet daug darau lituanistinio ugdymo srityje, tai yra savanorystė, mokau kalbos prancūzų sekcijos vaikus iš mišrių šeimų. Taip pat skatinu dalyvauti įvairiuose konkursuose. Tai neformalūs darbai, bet jie atneša vaisių, pavyzdžiui, šiemet lietuvių kalbos olimpiadoje Lietuvoje mano mokinys laimėjo pirmąją vietą.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Briuselio 2-oji Europos mokykla. Audronės Anulienės asmeninio archyvo nuotrauka
Dirbate Briuselio 2-ojoje Europos mokykloje. Kuo ši mokykla ypatinga?
Kol dirbau Lietuvoje, nė nežinojau, kas yra Europos mokyklos. Vėliau laikraštyje pamačiusi skelbimą sužinojau, kad jos skirtos diplomatinių tarnybų darbuotojų vaikams, jiems sudaromos galimybės mokytis gimtąja kalba, ir tokių mokyklų Europos Sąjungoje yra trylika.
Kad išvykčiau dirbti į Briuselį, turėjau dalyvauti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos konkurse. Pasirinkau Briuselį, ten buvo lietuvių sekcija, daugiau mokytojų iš Lietuvos, gimtąja kalba dėstančių pagrindinius dalykus. Čia mokau jau devintus metus.
Briuselyje yra keturios Europos mokyklos, vienoje iš jų yra mano minėta lietuvių sekcija, tokia pati yra ir Liuksemburge, ji dar auga. Mūsų mokykloje mokosi beveik keturi tūkstančiai mokinių, iš jų daugiau nei 200 lietuvių.
Briuselio 2-osios Europos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Audronė Anulienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kaip apskritai tapote mokytoja? Kada kelias pakrypo į Briuselį?
Mokykloje mane gąsdino mokytojo specialybė, nes tarp klasiokų buvo sudėtingų mokinių. Mėgau matematiką, tad baigusi mokyklą rinkausi ekonomikos mokslus, tačiau šioje srityje dirbau neilgai.
Augindama vaiką pamačiau skelbimą, kviečiantį mokytojus pasimokyti tikybos. Galvojau, mokytoja tikrai nebūsiu, bet pasimokyti įdomu, nes esu krikštyta sovietmečiu ir norėjau sužinoti, kodėl religija tuomet buvo neigiama.
Tada sulaukiau prašymų padirbėti mokykloje, sutikau. Darbas su vaikais patiko. Supratusi, kad mokykloje man smagu ir noriu čia likti, nusprendžiau keisti profilį, nes tikybos pamokų buvo per mažai.
Prisimenu, kaip ankstų rytą iš Žemaitijos į Vilniaus pedagoginį universitetą vykau autobusu. Buvau užsibrėžusi tikslą: kol nuvažiuosiu, turiu pasirinkti, kuo noriu būti – lietuvių kalbos ar istorijos mokytoja. Kadangi mokyklą baigiau su medaliu, žinojau, kad į universitetą būsiu priimta be stojamojo egzamino, tad reikėjo tik pasirinkti, kuo noriu būti. Pasirinkau lietuvių kalbą ir literatūrą.
Briuselio 2-osios Europos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Audronė Anulienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Dirbau mokytoja, bet visada rasdavau laiko ir mokytis, baigiau magistro studijas, taip pat anglų kalbos studijas. O pernai mokiausi prancūzų kalbos.
Mano sutartis Briuselyje baigiasi šiemet, bet gavau galimybę vienus metus ją pratęsti. Tačiau reikės grįžti į Lietuvą ir iš naujo įsilieti į švietimo sistemą.
Savo iniciatyva į gimtosios kalbos, filosofijos pamokas įtraukiate ir Lietuvos istoriją, nes šio dalyko Europos mokyklose nemokoma. Kodėl Jums tai svarbu?
Tai pagalba mokiniui, nes vaikas gali nesuprasti literatūros kūrinio, kuriame yra daugiau istorinio konteksto. Svarbu apie tai kalbėti, nes kartais kai kuriems Lietuvos partizanai pradeda lakstyti XIX amžiaus miškuose. Kitas aspektas – patriotinis, lietuvių istorija, kultūra yra mano ir mano šalies kultūra. Jaučiu pareigą mokiniams tai paaiškinti.
Noriu, kad jie mokėtų didžiuotis, kad yra lietuviai, nes mokosi daugybės kultūrų aplinkoje. Man svarbu, kad jie nenutautėtų.Dauguma mano mokinių, kurie išvažiuoja iš Lietuvos, turi stiprų ilgesio jausmą, vaikai dėl tėvų darbų nuolat keliauja po pasaulį, tad turi palikti namus, ir tai skausminga. Man svarbu, kad Lietuva išliktų ne tik mano, bet ir mokinių širdyse. Noriu, kad jie mokėtų didžiuotis, jog yra lietuviai, nes mokosi daugybės kultūrų aplinkoje. Man svarbu, kad jie nenutautėtų. Kaip sugyvenate daugiakultūrėje mokykloje? Ar pavyksta puoselėti lietuvybę? Prie mokyklos iškeltos visų ES šalių vėliavos, per nacionalines šventes mes visada susiburiame prie Lietuvos vėliavos, giedame himną. Mūsų pasveikinti ateina ir mokyklos administracija, prisideda artimiausi kaimynai – latviai ir estai. Jie irgi kelia vėliavą, mini savo svarbias dienas. Pastebėjau, kad kitos tautos, taip skausmingai neišgyvenusios savo istorijos, švenčia karalių gimtadienius, šventųjų dienas, o mes – daugiau laisvės šventes. Mokykloje turime ir bendrų renginių, bet mokiniai labiausiai laukia „Footfest“ – tada nebūna pamokų, vyksta meno mugės, sporto varžybos.
Briuselio 2-oji Europos mokykla. Audronės Anulienės asmeninio archyvo nuotrauka
Bendradarbiaujame ir su kitomis mokyklomis, viena mūsų komanda važiavo į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje. Neseniai su kolege gavome finansavimą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metams paminėti, tad rudenį su mokiniais skrisime į Lietuvą ir susitiksime su vienos mokyklos mokiniais, kartu vyksime į Druskininkus bei Kauną pažinti meno.
Bendradarbiaujame su Lietuvių kalbos draugija, Valstybine lietuvių kalbos komisija ir kitomis organizacijomis.
Kaip atrodo Briuselyje užaugęs lietuvis?
Dažniausiai vaikų tėvų sutartys trunka trejus metus, pasitaiko, kad ta pati šeima grįžta vėl tėvams gavus tarnybą. Vaikų gyvenime daug pokyčių, tačiau yra ir tokių, kurių tėvai turi ilgalaikes sutartis ir kurie yra gimę Briuselyje.
Pas mus viešėjo Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius, dalyvavo pamokose. Įstrigo jo pasakyti žodžiai: „Žinokite, jūsų vaikų lietuvių kalba daug gražesnė ir švaresnė nei mūsų.“ Pasak jo, ypač Tarptautinio bakalaureato grupės vaikai nori pasimaivyti mokantys anglų kalbą ir įterpia daugiau anglicizmų.
Mūsų mokiniai stengiasi kalbėti lietuviškai ir rodo ilgesį Lietuvai. Neseniai rašinėlyje skaičiau, kaip vienas vaikas pasiilgo lietuviško sūrelio. Atrodo, labai paprasti dalykai, bet jie byloja apie ryšį su gimtine.
Jums paskirta Lituanistinio švietimo mokytojo premija. Kokios mintys užklupo sužinojus, kad ją gavote?
Buvo netikėta, jaučiausi labai smagiai ir pakylėtai. Paskui atėjo ir minčių, kad tai ne tik padėka už tai, ką padariau, tačiau ir paskatinimas, kad dirbu tinkamai ir turiu dirbti taip, o gal net geriau.
Mano darbas yra formalus, už jį gaunu atlygį. Bet daug darau lituanistinio ugdymo srityje, tai yra savanorystė, mokau kalbos prancūzų sekcijos vaikus iš mišrių šeimų. Taip pat skatinu dalyvauti įvairiuose konkursuose. Tai neformalūs darbai, bet jie atneša vaisių, pavyzdžiui, šiemet lietuvių kalbos olimpiadoje Lietuvoje mano mokinys laimėjo pirmąją vietą.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Autorius: Vakaris Vingilis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
