Su konspektais po pagalve miegojusi šimtukininkė Emilija: „Suteikiau laimę žmonėms, kurie manimi rūpinosi ir tikėjo“

Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia jaunimo akademinės sėkmės istorijų ciklą „Tiesiai į šimtuką“. Ketvirtoje istorijoje Emilija pasakoja apie naktis prieš egzaminus miegant su konspektais po pagalve, fizinės ir psichinės sveikatos svarbą mokantis ir lūkesčius pateisinusias medicinos studijas. youtube.com video Kuo daugiau darai – tuo daugiau spėji Iki septintos klasės, teigia Emilija, jos mokymosi rezultatai nesiskyrė nuo kitų: žemesnių pažymių negu septynetai dienyne nebūdavo, tačiau mokydavosi tik tai, kas atrodė įdomu. Nuo aštuntos klasės domėjimasis mokslais, kaip ir rezultatai, pradėjo kilti. „Viskas buvo įdomu: tikslieji mokslai, literatūra, istorija. Patiko papildomai skaityti, žiūrėti filmus, dalyvauti užklasinėse veiklose: savanoriavau mokykloje, lankiau Sostinės sporto centrą, Balio Dvariono muzikos mokyklą, vėliau prisijungiau prie mokinių tarybos. Atrodė, kuo daugiau veiklų turiu, tuo geriau viską spėju“, – paauglystės laikotarpį prisimena ji. Pasak Emilijos, aktyvus laisvalaikis ir išbandytos užklasinės veiklos padėjo geriau pažinti pasaulį. „Dalykus, kuriuos sužinodavau muzikos mokykloje, galėdavau panaudoti per istorijos ir literatūros pamokas. Pamačiau, kiek daug yra skirtingų žmonių ir jų tipų – supratau, kad tai padės mano ateities profesijoje. Ir, žinoma, išmokau savarankiškumo, kai su sporto klubu vykdavome į varžybas be tėvų“, – pasakoja mergina. Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos absolventė, Vilniaus universiteto medicinos studijų studentė Emilija Staniulytė. Asmeninio archyvo nuotrauka Mokytis įkvėpė mama ir mokytojai Mergina džiaugiasi, kad mokyklos metais iš mamos sulaukdavo ne spaudimo siekti geriausių pažymių, o didelės meilės ir palaikymo. „Mano mamytė niekada nevertė daug mokytis, nesakydavo, kad turiu gauti dešimt, ir nebardavo už blogus pažymius. Jeigu kas nors nesisekdavo – siūlydavo pagalbą. Tik pradinėse klasėse norėjo, kad išmokčiau gerai skaityti, todėl versdavo skaityti knygas. Vėliau taip susidomėjau skaitymu, kad mama sakydavo, jog nebeskaityčiau, eičiau miegoti, nes jau trečia nakties“, – juokiasi pasakojimo herojė.

Labai patiko matyti žmones, kurie dirba iš idėjos, o ne todėl, kad tai yra jų darbas. Būtent jų energija skatino mokytis net ir tuos dalykus, kurie nelabai patiko.

Mėgautis dvylika metų mokykloje Emilijai padėjo įkvepiantys ir savo darbą mylintys mokytojai. „Dauguma jų buvo labai geros širdies, pasiryžę atiduoti visą save tam, kad ką nors išmokytų. Jeigu paprašydavau pagalbos, padėdavo ir motyvuodavo, – sako mergina. – Labai patiko matyti žmones, kurie dirba iš idėjos, o ne todėl, kad tai yra jų darbas. Būtent jų energija skatino mokytis net ir tuos dalykus, kurie nelabai patiko.“ Būsima medicinos studentė be biologijos pamokų Mediciną studijuojanti Emilija paskutiniais mokyklos metais dėl ateities profesijos turėjo ir kitokių minčių. „Nuo vaikystės norėjau būti gydytoja – svajojau, kaip gydysiu žmones ir dėvėsiu baltą chalatą. Tačiau kai reikėjo rinktis dalykus, kuriuos mokysiuosi vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje, jaučiausi sutrikusi. Patiko fizika, todėl mąsčiau stoti į biofiziką arba neurochemiją, nes tai susiję su žmogumi, sveikatos mokslais“, – aiškina ji. Pasirinkus informatikos, istorijos, fizikos ir chemijos pamokas, biologijai nebeliko vietos – taip būtų buvęs viršytas maksimalus mokymosi valandų skaičius. Nepaisant to, kitais metais Emilija sulaukė mokytojos pasiūlymo lankyti pamokas kaip laisvajai klausytojai. „Metų pabaigoje kartu su klase rašėme baigiamąjį testą – pasisekė gerai. Kiti mokiniai klausė: „Tu juk neturi net biologijos vadovėlio, iš kur viską žinai?“ Tiesiog man tai buvo labai įdomu“, – šypteli Vilniaus Š. Aleichemo ORT gimnazijos absolventė. Likusias abejones dėl medicinos studijų išsklaidė mylima lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. „Turėjau daug baimių, kad neįstosiu, neištempsiu, per prastai mokausi. Pakalbėjau su mokytoja apie savo svajonę ir baimes, kad nespėsiu pasiruošti egzaminams, ir ji pasakė, kad viskas pavyks, nes daug dirbu. Taip dvyliktoje klasėje pasirinkau laikyti biologijos egzaminą“, – prisimena Emilija. Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos absolventė, Vilniaus universiteto medicinos studijų studentė Emilija Staniulytė. Asmeninio archyvo nuotrauka Užrašai po pagalve ir šimtukas restorane „McDonald's“ Moksleivė būsimiems egzaminams ruošėsi ne paskutinėmis dienomis, o nuosekliai. Pasak jos, itin padėjo atidus klausymasis pamokose ir konspektų rašymas. „Turėjau storą biologijos sąsiuvinį, į kurį viską rašydavau ranka. Taip pat sprendžiau senas egzaminų užduotis. Nesvarbu, kad pasikeitė programos, vis tiek buvo galima suprasti, kaip veikia egzaminai ir ko iš tavęs reikalaujama“, – patarimais dalijasi mergina. Naktį prieš egzaminą, kai nebėra laiko spręsti užduotis ar konspektuoti informaciją, Emilija siūlo pasitelkti originalų būdą – difuzijos metodą. „Gal ir keistai skamba, bet prieš miegą mėgstu po pagalve pasidėti konspektus arba knygą. Prieš lietuvių kalbos egzaminą jaučiausi sutrikusi, nes nežinojau, kiek tų knygų reikia sukišti po pagalve. Pasidėjau tik konspektus – ant visų literatūros kūrinių nebūtų pavykę atsigulti“, – juokiasi Emilija.

Iš karto paskambinau šeimai. Mama labai apsidžiaugė, sureagavo emocionaliau už mane, net apsiverkė.

Konspektai po pagalve padėjo – Emilija egzamino metu jautėsi rami: „Keista, kad didesnis jaudulys kilo po egzamino. Kiti mokiniai sakė, kad buvo blogos temos, o man jos labai patiko.“ Nuojauta neapgavo, ir Emilijai rašinys pasirinkta tema uždirbo pirmąjį šimto balų įvertinimą. „Tą vasarą dirbau restorane „McDonald's“. Į pertrauką išėjau praėjus kelioms valandoms nuo rezultatų paskelbimo. Telefone pamačiau praleistus mokytojų skambučius, iš pradžių nesupratau, kas vyksta, aplinkui buvo susispietę daug kolegų, o tada žiūriu – šimtas! Iš karto paskambinau šeimai. Mama labai apsidžiaugė, sureagavo emocionaliau už mane, net apsiverkė. Buvo labai miela, kad suteikiau laimės žmonėms, kurie manimi rūpinosi ir tikėjo“, – pasakoja Emilija prisimindama rezultatų paskelbimo dieną. Po kelių dienų paaiškėjo ir likusių valstybinių brandos egzaminų rezultatai. Tarp jų buvo dar vienas šimtukas iš biologijos. „Supratau, kad išsipildys mano svajonė“, – priduria pašnekovė. Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos absolventė, Vilniaus universiteto medicinos studijų studentė Emilija Staniulytė. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras Išsipildžiusi svajonė Svajonė tikrai išsipildė – Emilija įstojo į Vilniaus universiteto medicinos studijų programą. „Iki paskutinės minutės jaudinausi, kad stojamasis balas bus per mažas, nes ne dešimt. Įstojusi apsidžiaugiau, bet ir patyriau keistą jausmą, pamaniau – negi viskas? Bet tai tikrai nebuvo viskas. Studijos tik prasidėjo, ir toliau laukia ilgas kelias“, – šypteli ji. Studentė tikina besidžiaugianti pirmaisiais metais universitete: „Jaučiuosi savo vietoje, patinka dėstytojų bendravimo kultūra, universiteto vertybės, tradicijos.“ Mergina taip pat prasitaria išmokusi praeities pamokas – rūpintis reikia ne tik mokymosi rezultatais, bet ir savimi. „Mokausi gerai, bet ne tiek daug kiek vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėje. Galbūt todėl, kad paskutiniais metais buvau stipriai susirgusi, o tai galėjo būti susiję su dideliu stresu ir pervargimu. Reikia saugoti savo emocinę ir fizinę sveikatą, kitaip negalėsi savęs atiduoti mokslams. Dabar skiriu savo laiką draugams, studijoms ir aplinkinio pasaulio pažinimui“, – svarbiu patarimu dalijasi medicinos studentė. Vos pirmaisiais studijų metais Emilija sulaukė galimybės savo jėgas išbandyti ne tik teoriškai. „Šiuo metu atlieku praktiką Lazdynų ligoninės Terapijos skyriuje. Tam turime vos vieną savaitę, bet kolektyvas labai draugiškas, dalinasi žiniomis ir patarimais. Įkvepia matyti gydytojų atjautą ir empatiją pacientams. Matau, kad jie dirba iš idėjos, kaip ir mano buvę mokytojai. Esu sužavėta“, – praktikos įspūdžiais dalijasi ji. Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos absolventė, Vilniaus universiteto medicinos studijų studentė Emilija Staniulytė. Asmeninio archyvo nuotrauka Galvodama apie ateitį Emilija prasitaria apie norą dirbti su vaikais: „Per tiek metų viskas gali pasikeisti, tačiau šiuo metu mano domėjimosi sritį apima skubioji medicina ir intensyvioji pediatrinė terapija. Atrodo, kad vaikų sveikata nesidomi tiek daug žmonių, gal dėl to, kad su jais sunkiau dirbti. Man norėtųsi vaikams padėti ir neleisti, kad juos kažkas skriaustų.“ Būsima medikė teigia nesižvalganti į užsienio šalių darbo perspektyvas ir tvirtina: „Norėčiau likti Lietuvoje.“ „Niekada nesvarsčiau apie emigraciją. Man atrodo, kad Lietuvoje tiek medicinos, tiek universiteto studijų programos kokybė yra aukšto lygio. Lietuvai taip pat reikia perspektyvos, galiu būti jai naudinga. O ir pati čia jaučiuosi geriausiai, nes tai – mano namai“, – užbaigdama pokalbį sako Emilija. Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama