Metalinės kojos ambasadorė Indrė: „Paauglystėje žiūrėdavau „Amerikos topmodelius“, bet netikėjau, kad man tai gali būti realu“

Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia dokumentinių pasakojimų ciklą „Neįgaliųjų integracija darbo rinkoje“. Ketvirtoje dalyje istorijos herojė I. Kručaitė pasakoja apie lemtingą dvidešimtąjį gimtadienį priėmus savo ypatybę, modelio karjerą ir jaudulį keliančią dabartį, ieškant savojo kelio. youtube.com video Gydytojų išsaugotas savitumas Indrė, jauna, šviesa ir pozityvumu spinduliuojanti mergina, į mūsų pokalbį atėjo dėvėdama sijoną ir taip parodydama savo išskirtinumą – kojos protezą. „Mano negalia yra labai reta, taip pasitaiko vienam iš šimto tūkstančių, todėl jaučiuosi visai ypatinga“, – šypteli ji. Neišsivysčiusio šlaunikaulio trūkumas – tokia negalia lydi Indrę nuo pat gimimo: „Neturiu šlaunies, todėl mano koja yra mažytė, siekia sveikos kojos kelį. Iš JAV atvykęs profesorius pasiūlė tėvams arba amputuoti pėdą, arba apsukti 180 laipsnių kampu, kad ji atstotų kelį. Tėvai nusprendė rizikuoti išsaugoti mano savitumą ir pasiryžo operacijai.“ Mergina džiaugiasi turėjusi visavertišką vaikystę ir už tai dėkoja tėvams. „Lankiau darželį pas mamą – vienu metu ji buvo mano auklėtoja. Pamenu, kai reikėdavo eiti pietų miego, mama atnešdavo kėdutę, aš ramiai nusiimdavau protezą, persirengdavau, atsiguldavau į lovą, ir tik tada subėgdavo kiti vaikai. Tėvai nenorėjo manęs išskirti iš kitų sveikų vaikų – daug judėjau, buvau aktyvi. Kartais sąmoningai pasinaudodavau savo negalia ir sakydavau, kad man per sunku, paneškite mane – kaip ir kiekvienas vaikas. Tad vaikystę prisimenu kaip šviesų gyvenimo laikotarpį“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja istorijos herojė. Modelis Indrė Kručaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka Indrei augant ir ėmus lankyti mokyklą, pradėjo kilti klausimų apie savo kitoniškumą. „Vaikščiojau į mokyklą, kurioje apie dvidešimt procentų mokinių turėjo negalią, tačiau visada svarbiausias esi pats sau. Po truputį pradėjau kompleksuoti, slėpti koją. Kai manęs klausdavo, kodėl šlubuoju, atsakydavau, kad patyriau traumą, esu su įtvaru. Šešiolikos metų prasidėjo pasimatymai, tuo metu taip pat neprisipažindavau, kas man yra. Tiesą pasakydavau tik tada, kai galėdavau žmogumi pasitikėti. Kai kurie dėl to nebenorėjo su manimi bendrauti“, – paauglystės išgyvenimais dalijasi ji. „Žinoma, nebuvo viskas taip blogai – buvo šaunių akimirkų, gerų draugų, kurie mane palaikė ir neišskyrė iš kitų“, – priduria Indrė. Draugystė su negalia ir išsipildžiusi svajonė „Man būnant šešiolikos mirė močiutė, užėjo juodas laikotarpis. Pradėjau galvoti, kad turiu tik vieną gyvenimą, todėl reikia nustoti kaltinti visatą. Būdavo, klausdavau Dievo, kodėl tokia gimiau, ką blogo padariau. Vėliau susimąsčiau, kad gana savo negalią laikyti trūkumu, reikia su ja susidraugauti“, – virsmo laikotarpį prisimena mergina. Dvidešimtojo gimtadienio proga Indrė pasidovanojo dovaną – socialiniuose tinkluose pirmą kartą viešai paskelbė apie savo negalią: „Viskas staiga sprogo. Dvidešimt metų pusiau slepi negalią, nes bijai visuomenės ir esi taip pripratęs, o tada tampi atviras ir supranti, kad tai tik pradžia, su tuo reikės būti visada.“ Vos viešai prisipažinusi Indrė sulaukė didelio dėmesio – pasipylė interviu, fotosesijos ir kiti įvairūs projektai. „Ėjau visur, kur kvietė, norėjau būti matoma. Vėliau pradėjo atrodyti, kad manęs visur pilna, ir tai ėmė nebepatikti. Dabar jau renkuosi, kas patinka, o kas – ne“, – naująja realybe dalijasi ji. Mergina džiaugiasi išsipildžiusia svajone – atsistoti prieš kameros objektyvą: „Visada svajojau būti modeliu, paauglystėje žiūrėdavau „Amerikos topmodelius“, bet netikėjau, kad man tai gali būti realu. Palyginti su modelių standartais, esu žema, netinkamo sudėjimo, turiu negalią.“ „Viskas prasidėjo nuo žiniasklaidos, dalyvavau fotosesijoje su garsia fotografe, žmonės ėmė mane sekti instagrame, įmonės – kviesti fotografuotis. Pradėjau gyventi, kaip visada norėjau“, – pasakoja modelis. Modelis Indrė Kručaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka Savęs pažinimo etapas Pradėjusi dalyvauti fotosesijose, Indrė sulaukė pasiūlymo prisijungti prie pirmosios Baltijos šalyse modelių agentūros, integravusios žmones, turinčius negalią, kitoniškus: „Tai buvo svajonės išsipildymas. Rūpinausi socialiniais tinklais, dalyvavau rengiant fotosesijas, ieškojau naujų veidų – tapau dešiniąja vadovės ranka.“ Tokia patirtis leido suprasti tikrąją misijos prasmę – įkvėpti žmones priimti savo negalią ir labiau atsiverti: „Kai visą vaikystę ir paauglystę nematai jokių panašių pavyzdžių, o dvidešimt ketverių nueini į vaistinę ir dideliame ekrane išvysti save šokančią su draugeliais, supranti, kad viską darai ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų – ir dėl mažų užsisklendusių neįgalių vaikų, ir dėl visos visuomenės, kuri turi tai matyti.“ Trejus metus praleidus agentūroje keliai su ja išsiskyrė, ir Indrė nuėjo savuoju – prasidėjo naujas gyvenimo etapas: „Norėjau būti pati sau bosė, todėl dabar esu savęs ieškojimo ir pažinimo kelyje. Iš pradžių jaučiausi sumišusi, atrodė, kad kiti daro karjerą, perka butus, o aš nieko nežinau, kas bus.“ „Lankau terapiją, turiu šeimą, palaikantį partnerį. Nusprendžiau, kad, užuot išgyvenusi neigiamas emocijas atlikdama nemėgstamą darbą, bandysiu suprasti, ką noriu dirbti, kas arčiau širdies. Nežinau, kur mane tai nuves, bet jaučiu, kad norėčiau dirbti srityje, susijusioje su negalia“, – planais dalijasi ji. Modelis Indrė Kručaitė. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras „Susidurdavau su žmonių baime ir nepatogumu“ Indrė pastebi, kad visuomenė vis dar yra užsisklendusi, o negalios žmonių įtrauktis – nepakankama: „Pradžioje žvelgiau pro rožinius akinius, maniau, kad visi manęs laukia ir nori dirbti, bet susidūriau su realybe. Užsakovai nežino, kaip bendrauti su turinčiaisiais negalią, kaip žmonės reaguos matydami reklamas apie tai, taip pat sunku patekti į neįgaliesiems nepritaikytus pastatus. Susidurdavau su didele žmonių baime ir nepatogumu.“ Net paprasčiausi klausimai yra priimtinesni už kreivus žvilgsnius, pabrėžia mergina. Pasak jos, norint tolerantiškos ir sąmoningos visuomenės, prie to turėtų prisidėti auklėjantys vaikus tėvai. „Kartą parduotuvėje prie manęs priėjo tėtis ir paklausė, ar galėčiau jo sūnui papasakoti, kas man nutiko. Sutrikau, nes iki tol buvau pratusi, kad žmonės tik žiūri, bet nieko nesako. Pareiškiau esanti kiborgė, pasiūliau paliesti – buvo visai linksma. Nėra atmintinių, kaip reikėtų elgtis šalia neįgalaus žmogaus, bet svarbiausia – jaustis laisvai ir išlaikyti pagarbą“, – pataria Indrė. Modelis Indrė Kručaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka Ji sako, kad nusprendusi nebeslėpti negalios ir atsiverti visuomenei sulaukė tokio paties grįžtamojo ryšio: „Susipažinau su daugybe negalios žmonių, pajutau susidomėjimą.“ Indrė priduria – nors būna visokių dienų, svarbu žinoti, kad pagalba ir palaikymas visada yra šalia. „Šiandieną išėjusi iš namų su sijonu pamačiau žmonių žvilgsnius, pasidarė nedrąsu. Niekada nebus taip, kad žengus žingsnį iš karto bus lengva, tai yra viso gyvenimo kelias. Tačiau, kad ir kaip bus baisu, niekada nebūsi vienas“, – drąsina pasakojimo herojė. Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama