Diakonas A. Jesinskas: šiandien mes turime sugebėti matyti kitą, mylėti kitą, gyventi dėl kito taip, kaip mokėjo partizanai
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Diakonas dienraščiui „Bernardinai.lt“ gegužės 18-osios, Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos, proga pasakoja apie partizanų kovą, miško brolių santykį su Dievu, tikėjimo svarbą. Anot A. Jesinsko, partizanas Adolfas Ramanauskas-Vanagas duodamas priesaiką pirma pabučiavo kryželį, tada Lietuvos vėliavą ir tik tada ginklą, su kuriuo pasirinko kovoti.
A. Jesinskas dalijasi savo senelės sesers, partizanų ryšininkės Marytės Šalaševičiūtės-Kaluškevičienės, istorija: „Aš jos paklausiau: „Teta Maryte, kodėl jūs ėjote į partizanus?“ Ji atsakė: „O kaip aš ten galėjau neiti? Juk ten buvo mano kaimo vaikinai.“
Diakonas atskleidžia savo senelių istoriją, kovą už laisvę ir tai, kaip šiandien turime gebėti matyti, mylėti kitą, gyventi dėl kito taip, kaip mokėjo partizanai.
Lietuvos partizanai pasirinko kovoti žinodami, kad nuėjus į mišką išeiti gyvam vilties mažai. Kaip vertinate partizanų kovą dvasiniu ir moraliniu požiūriu?
Pačioje partizanų judėjimo pradžioje vis dėlto buvo kiek kitaip, buvo vilties, kad jų pradėta kova peraugs į karą tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos. Tuomet tikėtasi įsijungti į Vakarų kariuomenę. Bet ką mums parodo šiandiena? Kad partizanai išlaikė pilietinį egzaminą. Kodėl? Nes jie, suvokdami, kad tikriausiai žus miške, vis tiek pasirinko kovoti tam, kad jų brolis, sesuo, kaimynas galėtų kažkada gyventi laisvoje Lietuvoje. Jie pasirinko žūti, kad kiti gyventų. Tai labai krikščioniška – partizanai kaip Viešpats Jėzus Kristus pasirinko mirti, kad kiti gyventų.
Pasidalinsiu viena istorija. Mano senelių artimiausių kaimynų sūnus Stasys Karšulis, išeidamas į partizanus, atėjo pas mano senelį atsisveikinti. Jis į partizanus išėjo būtent iš jų sodybos. Senelis jam pasakė: „Stasiok, tu tikriausiai žūsi miški“. Kaimynas Stasys Keršulis, slapyvardžiu Švyturys, atsakė: „Aš gal, dėde Stasy, žūsiu miški, bet mano broliukas Zigmas gyvens laisvoj Lietuvoj.“ Taip ir atsitiko. Po trejų ketverių metų Stasys žuvo kautynėse, bet jo broliukas Zigmas dar dabar gyvena Varėnoje, laisvoje Lietuvoje.
Lietuvos kariuomenės ordinariato diakonas vyr. srž. Audrius Jesinskas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Partizanai suprato, kad jų gyvybė bus paaukota už mūsų laisvę. Tai yra be galo brandu. Tarpukario Lietuva sugebėjo išugdyti tokius jaunus žmones, kurie, kai atėjo laikas apsispręsti, žinojo, ką daryti. Jie mokėjo kovoti už laisvę, kurios tada neturėjo, bet šiandien jų dėka ją turime mes.
Kiek svarbus buvo tikėjimas to meto partizanams?
Tikrai buvo svarbus. Kai būdavo nužudomas partizanas, jo kūnas išniekinamas, dažnai jo kišenėje rasdavo rožinį. Partizanai buvo maldos žmonės.
Kitas gražus epizodas – Adolfo Ramanausko-Vanago duota priesaika kartu su savo partizanais. Apie 120 Dainavos apygardos Nemunaičio ir Merkio rinktinės partizanų davė priesaiką. Prieš altorių buvo pastatyta taburetė, užtiesta trispalve, ant jos buvo padėtas kryželis ir pistoletas – „mano trumpasis ginklas“, kaip sakė Ramanauskas-Vanagas. Ir jis, davęs priesaiką, pirmiausia pabučiavo kryželį, tada Lietuvos vėliavą ir tik tada ginklą, su kuriuo pasirinko kovoti. Man teko bendrauti su šviesaus atminimo Adolfo Ramanausko-Vanago broliu Albinu Ramanausku, ir jis paliudijo, kad Vanagas buvo giliai tikintis žmogus, mokėjo visas maldas mintinai ir kitus mokė melstis.
Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo nuotrauka
Tikėjimas partizanams buvo labai svarbus. Pavyzdžiui, pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis taip pat buvo religingas, kaip atsiminimuose liudijo Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Prisimenant Stasio Karšulio-Švyturio istoriją – jis kovojo už tris dalykus: už tikėjimą, kurį okupantas norėjo atimti įtvirtindamas ateizmą, už žemę, kurią jo tėvas, savanoris Vincas Keršulis, gavo už kovą už laisvę, ir prieš okupanto atnešamą kultūrą, kuri lietuviui buvo nepriimtina.
Pietų Lietuvoje partizanams buvo labai svarbu, kad juos remtų kunigai. Pavyzdžiui, Tauro apygardoje pats Juozas Lukša-Daumantas nurodė, kad kiekvienoje rinktinėje turi būti kapelionas, – kad melstųsi už partizanus, aukotų Mišias, laimintų priesaikas, klausytų išpažinčių. Partizanai tikrai buvo tikintys.
Tarp partizanų ir jų rėmėjų buvo kunigų. Kokios ryškiausios pavardės, istorijos yra išlikusios?
Galiu paminėti kelias ryškiausias asmenybes. Kaišiadorių vyskupijoje, netoli Ruklos, Gegužinės kaime, buvo toks kunigas Steponas Rudžionis, slapyvardžiu Vėjas. Jis glaudžiai bendradarbiavo su Jono Misiūno-Žaliojo Velnio partizanais, pas jį netgi buvo įkurtas štabas ir laikomi dokumentai. Vėliau jis buvo išduotas, ištremtas ir lageriuose mirė. Deja, apie šį žmogų nėra išlikę daug informacijos.
Partizanų kapelionas, Nedzingės klebonas kunigas Zigmas Neciunskas. Kaišiadorių muziejaus nuotrauka
Kunigas Zigmas Neciunskas – jis, nors nebuvo kapelionas, Dzūkijoje rėmė, globojo partizanus ir net sutuokė Adolfą Ramanauską-Vanagą su Birute Mažeikaite. Jis taip pat bendravo su pulkininku Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu.
Svarbu paminėti kunigą, vienuolį marijoną Antaną Ylių-Vilką. Jis buvo paskirtas tarnauti Skardupyje, netoli Marijampolės. 1945 m. jis suvokė būtinybę suburti partizanus į vieningą junginį. Taip atsirado Tauro apygarda – vienintelė partizanų apygarda, įkurta kunigo iniciatyva.
Štai kunigas Juozas Vyšniauskas buvo didis patriotas, kovojančios Lietuvos kapelionas. Nepriklausomybės kovų metu nuo 1919-ųjų jis padėjo žmonėms kaip slaugas, vėliau, okupacijos laikotarpiu, išsaugojo žydų šeimą, o antrosios sovietinės okupacijos metu tapo „Žalgirio“ rinktinės kapelionu. Nors pats miške negyveno, laimindavo priesaikas, priimdavo partizanų vadus.
Po tardymų Justinas Lelešius-Grafas pasakė: „Aš kunigas, lietuvis, katalikas, Judu nebūsiu, šėtonui netarnausiu, už 30 sidabrinių savęs neparduosiu. Tegul mano kraują sugeria Lietuvos žemė.“
Labai svarbu paminėti kunigą Justiną Lelešių, slapyvardžiu Krivaitis, vėliau Grafas. Jis yra tikras autoritetas tarp kapelionų. Gimė netoli Marijampolės ūkininkų šeimoje. Baigęs gimnaziją pajuto pašaukimą į kunigystę, baigė Vilkaviškio kunigų seminariją. Paskirtas tarnauti netoli Vilkaviškio esančioje Klampučių parapijoje, vėliau klebonavo Lankeliškių parapijoje ir buvo jaunimo draugas, – tai labai greitai pastebėjo NKVD, todėl bandė jį verbuoti. Tačiau kunigo nepavyko suvilioti nei gražiuoju, nei kankinimais.
Po tardymų Justinas Lelešius-Grafas pasakė: „Aš kunigas, lietuvis, katalikas, Judu nebūsiu, šėtonui netarnausiu, už 30 sidabrinių savęs neparduosiu. Tegul mano kraują sugeria Lietuvos žemė.“
Kunigas Justinas Lelešius-Grafas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo nuotrauka
1946 metų pradžioje pas Lelešių atvyko Tauro apygardos vadovybė ir pakvietė prisijungti prie partizanų. Tauro apygardos vadas jam pasakė: „Kunige, tau nereikės kovoti. Mes tavimi rūpinsimės, tave globosime, saugosime. Būsi mūsų dvasios vadovas.“ Kunigas po šio kvietimo 1946 metų kovo pirmąją dieną jau buvo partizanų gretose. Gyveno kaip vienas iš jų: šalo, badavo, kartu keliavo po bunkerius, klausėsi išpažinčių.
Išėjęs į mišką savo dienoraštyje rašė: „Aš išėjau į žaliuojantį mišką, į Lietuvos mišką, iš kur per kovas ir vargus su partizanais parnešim Lietuvai laisvę. Nepriklausomai nuo to, kad pavojai manęs laukia, aš neatsisakau ten eiti, nešti tėvynės ir Dievo meilę jiems.“ Iš tikro jis tą ir darė. Kunigas pasirinko keliaujančio kapeliono tarnystę. Pradėdavo keliauti nuo Pakaunės per Veiverius, Garliavą ir lankydavo partizanus jų bunkeriuose. Jiems teikdavo dvasinę malonę, atgailos sakramentą, aukodavo Mišias.
Apie tai rašė jo geras bičiulis Juozas Lukša-Daumantas. Kai partizanai grįžo pirmą kartą kirtę geležinę uždangą į Suvalkijos pušynus, jis atsiminimuose užrašė: „Mūsų kapelionas šį vakarą kalbasi su partizanais, o ryte greitai paruoštas altorius, netoli kabo jo automatas.“ Kai kurie ant kunigo Justino pyko už tai, kad turėjo ginklą. Mano teta, partizanų ryšininkė Marytė Šalaševičiūtė-Kaluškevičienė, buvo jį sutikusi, – kai kunigas lankė partizanus, teta Marytė juos maitino. Kai ji dar buvo gyva, paklausiau, ką ji apie tai mananti. Teta atsakė: „Audriuk, kiti laikai buvo.“
Tad mes kartais neatskiriame laikų: juk vienaip yra tada, kai šiltai gyveni, kitaip – kai karo laikas, gyvenimas bunkeryje, sunkios sąlygos.
Kunigas Justinas Lelešius pasirinko būti su partizanais, juos guosti, kartu melstis. Buvo galima netgi pauostyti kunigo Justino uniformą, ir ji kvepėjo partizanu.
Tik noriu iš karto pasakyti, kad nėra duomenų, jog kunigas Justinas Lelešius būtų iššovęs iš ginklo. Yra beriančiųjų kaltinimus, esą jis be vyskupo leidimo išėjo į partizanus, tačiau, žvelgiant žmogiškai, net neįsivaizduoju, kaip tuo laiku buvo galima gauti tą leidimą.
Kunigas Justinas Lelešius pasirinko būti su partizanais, juos guosti, kartu melstis. Buvo galima netgi pauostyti kunigo Justino uniformą, ir ji kvepėjo partizanu. Jis buvo labai arti šių žmonių, net jo žūtis – tokia pat kaip partizanų. 1947-ųjų rugsėjį kunigas ir kiti penki partizanai bunkeryje Veiveriuose buvo apsupti, prasidėjo ginkluota kova, du bendražygiai dar bandė išsiveržti, tačiau žuvo. Tuomet buvo priimtas sprendimas nepasiduoti gyviems ir sunaikinti visus dokumentus. Įdomu, kad nesunaikintas dienoraštis, dėl to šiandien mes jį galime skaityti.
Kunigo Justino Lelešiaus-Grafo primicijos. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: kun. Augustinas Neverauskas, kun. Pijus Dambrauskas, kun. Mykolas Ražaitis, kun. Justinas Lelešius, Sasnavos parapijos klebonas kun. Stasys Čėsna, kun. Antanas Mieldažis, kun. Juozas Statkevičius. Kardinolo Vincento Sladkevičiaus muziejaus archyvo nuotrauka
Kunigas Justinas Lelešius kartu su likusiais trimis partizanais priėmė sprendimą susisprogdinti. Taigi, sunaikino visus dokumentus, paėmė granatą, prisidėjo prie veido – ir įvyko sprogimas. Galva suplėšyta.
Turiu atsiminimus žmogaus, kuris savo rankomis surinko kunigo smegenis. NKVD karininkas liepė jas išmesti į balą. Beje, tas karininkas po metų, graužiamas sąžinės, nusišovė – negalėjo su tuo susitaikyti.
Kunigo pasiaukojimas mums visiems, o ypač karo dvasininkijai, yra didžiausias pavyzdys. Tai vienintelis kapelionas, žuvęs mūšyje.
Kunigas Justinas Lelešius parodė meilę iki galo. Kaip ir Biblijos eilutėje iš Jono evangelijos sakoma: „Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Kunigas žuvo kaip partizanas, buvo išniekintas kaip partizanas, net užkastas duobėje kaip partizanas.
Ir šiandien Justino Lelešiaus-Grafo palaikai guli su kitų partizanų kūnais Veiverių Skausmo kalnelyje. Niekas neiškasė. Niekas garbingai nepalaidojo. Jis yra ten – kur jo broliai, tie, kurie kovojo už mūsų laisvę, kurie buvo išniekinti kaip mūsų Lietuva.
Kunigo pasiaukojimas mums visiems, o ypač karo dvasininkijai, yra didžiausias pavyzdys. Tai vienintelis kapelionas, žuvęs mūšyje. Nėra kito tokio.
Sakote, kad partizanas Justinas Lelešius-Grafas žuvo kaip tikras partizanas su savo bendražygiais, tačiau ar tai neprieštarauja Bažnyčios, kuri savižudybę smerkia, mokymui?
Juozas Vitkus-Kazimieraitis su Adolfu Ramanausku-Vanagu šia tema diskutuodavo būdami partizanų gretose. Buvo svarstoma, kaip pasielgti kritinėse situacijose, juk dažnai partizanai prisiekdavo gyvi nepasiduoti. Kazimieraitis tikino: „Aš nesižudysiu. Aš esu katalikas, ir man gyvybę davė Dievas – tik Jis gali ją paimti.“ O Vanagas sakė: „Ne, aš nepasiduosiu gyvas. Aš nusižudysiu.“ Įdomu, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas taip nepasielgė – jis buvo suimtas, kankinamas.
Noriu krikščioniškai pagrįsti kunigo Justino Lelešiaus atvejį ar bet kurio kito partizano, taip pasielgusio, neišskirdamas, buvo ar nebuvo kunigas, – juk prieš Dievą mes visi esame lygūs, ar ne?
Tarp Tauro apygardos partizanų. Antras iš dešinės – kapelionas kunigas Justinas Lelešius-Grafas. Kardinolo Vincento Sladkevičiaus muziejaus archyvo nuotrauka
Manau, kad kunigo Lelešiaus nusižudymas buvo meilės išraiška. Toji eilutė iš Biblijos – „Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1) – viską pasako. Galvoju, kad ši kančia ir mirtis yra panašios į Kristaus kančią ir mirtį. Aišku, iki galo tam neprilygsta – tikrai ne, nes Kristaus kančia, mirtis buvo visuotinė – Jis mirė, kad mes gyventume, mirė už nuodėmę.
Kunigas Justinas Lelešius ir jo bendražygiai mirė todėl, kad neišduotų. Nes jeigu aš išduosiu, kažkas kentės. Jie pasirinko pasitraukti iš gyvenimo, paaukoti savo gyvybę ant tautos aukuro – mirti, kad kiti gyventų.
Kai partizanai turėdavo rinktis – gyventi ar mirti, dažnai pasirinkdavo mirtį, kad kiti gyventų, kad kitas nebūtų ištremtas, išniekintas, kankinamas.
Biblijos kareiviška eilutė sako: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 9–17). Kunigas taip mylėjo savuosius, kad mirė už juos. Savo dienoraštyje jis rašė: „Neapvilkite, mielieji partizanai, mūsų tėvynės. Visuomet jauskite, jog tėvynė iš jūsų reikalauja, kad jai pasiaukotumėte. Tėvynės meilės niekuomet nebus per daug. Mes kovojame ir žūstame, kad kiti gyventų.“
Kai partizanai turėdavo rinktis – gyventi ar mirti, dažnai pasirinkdavo mirtį, kad kiti gyventų, kad kitas nebūtų ištremtas, išniekintas, kankinamas. Manau, taip buvo įrodyta meilė.
Kaip Bažnyčia reaguoja į partizanų savižudybes? Ar juos apgina, o galbūt prieštarauja tokiam pasirinkimui?
Apgina. Ką kalbėjau apie kunigą Justiną Lelešių – kalbėjau iš Bažnyčios pozicijos. Aišku, Bažnyčia yra marga. Taip, galima sakyti, kad tai savižudybė, bet ne dėl savęs – o dėl kito. Nusižudė, nes mylėjo kitą. Toks poelgis būtų pateisinamas Bažnyčios mokymo.
Aišku, kai kurie kolegos tam nepritaria. Man teko kalbėtis šia tema su daug skirtingų kunigų, ir dauguma pritaria man.
Kazimieraičio rinktinės partizanų apdovanojimų ceremonija 1948 m. Įsakymą skaito Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Sofijai Budėnaitei-Ramunei apdovanojimą sega Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Ant stalo matyti patiesta Trispalvė. Partizanai.org nuotrauka
Jūs paminėjote, kad kunigai tuo metu buvo karo kapelionai ir atliko svarbų vaidmenį partizanų gyvenime. Kokios dar buvo jų funkcijos?
Pagrindinės užduotys buvo susijusios su sakramentais: per vestuves, bet jų būdavo labai retai, vėliau sakramentiniai veiksmai – priesaikų laiminimas. O laidotuvių partizanai beveik neturėjo. Jų laidotuvės dažnai virsdavo išniekinimu aikštėse, paskui kūnai būdavo užkasami. Pradžioje dar šeimos galėdavo palaidoti, bet vėliau – nebe.
Partizanų dvasininkai prisidėjo prie ryšių palaikymo – ne tik sakramentinėje tarnystėje, bet ir kaip tarpininkai: spaudą nunešti, kažką gauti, perduoti. Jie buvo tarsi tiltas, ryšininkai. Labai svarbi kunigų užduotis buvo išpažinčių klausymas, kad kovojantis žmogus išsikalbėtų. Mano paties pareigos karinės, ir matau, kaip žmonėms sunkiu metu svarbu turėti su kuo pasišnekėti.
Ar galėjo būtent tikėjimas tuo metu padėti išlaikyti viltį ir žmogiškumą?
Tuo metu visiems buvo labai brangus tikėjimas. Galiu pasakyti, maždaug kada lietuviams jis pasidarė nesvarbus – apie 1997 metus ir vėliau, nes mūsų gyvenimas tiesiog tapo geresnis. Kai tau gerai – Dievo nereikia. O kai priespauda, kai esi be pagalbos – tada labai reikia Dievo. Tai galėtų paliudyti net Sausio 13-osios dalyviai. Pavyzdžiui, atsargos majoras Edvardas Straleckas galėtų pasakyti, ką reiškia turėti tikėjimą, kuris neleidžia palūžti. Partizanų laikotarpiu lietuviai buvo krikščionys. Jiems tai buvo labai svarbu.
Tikėjimas partizanams buvo galybė.
Pasidalinsiu istorija iš gyvenimo – savo tetos Marytės Šalaševičiūtės-Kaluškevičienės, kuri buvo partizanų ryšininkė. Ji į partizanus išėjo būdama dar nepilnametė. Kai jos klausiau: „Teta Maryte, kodėl jūs ėjote į partizanus?“, atsakė: „O kaip aš ten galėjau neiti? Juk ten buvo mano kaimo vaikinai.“
Ji buvo ištremta, kankinta, marinta badu. Ir kai jos paklausiau: „Kas jums, Maryte, padėjo išgyventi?“, atsakymas buvo: „Tik Dievas. Tikėjimas.“ Nes sunkiu metu, kai esi vienas, į ką gali atsiremti? Kai kaimo vaikinas išeina į partizanus ir išdrįsta priešintis sovietų kariuomenei – tada supranti, jog kažkas turi būti galingesnis už tave, kad galėtum išstovėti toje kovoje.
Tikėjimas partizanams buvo galybė.
Dainavos apygardos partizanai pietauja. Priekyje iš dešinės pirmas – Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
Partizanų ryšininkė Marytė Šalaševičiūtė-Kaluškevičienė buvo jūsų senelės sesuo. Ar galite papasakoti Marytės istoriją?
Marytė gimė simbolinę dieną – 1925 metų vasario 16-ąją. Ji sakydavo: „Gal už tai aš tiek turėjau kentėti už laisvę vėliau, kad tokią dieną gimiau.“ Baigusi pradžios mokyklą, stojo mokytis į tuo metu Aštriojoje Kirsnoje veikusią žemės ūkio mokyklą, ten pirmą kartą susidūrė su komunistiniu jaunimu – komjaunuoliais, šie pradėjo ją spausti prisidėti prie jų. Mano teta Marytė turėjo pasitraukti, bėgti į Kauną.
Kaune pradėjo studijuoti meną ir jau tuo metu bendravo su partizanais. Kai aš jos klausiau: „Tai jūs partizanus maitindavote?“, sakė: „Ne, maistas nebuvo svarbiausias. Svarbiausia, kad aš jiems buvau akys ir ausys.“ Nes partizanai gyveno bunkeryje – kažkas jiems turėjo atnešti žinias. Marytė nešė žinias, maitino, kuo reikėjo, tuo rėmė.
Vieną kartą, kai ji mokėsi Kaune, gavo užduotį – iš tam tikro buto paimti spausdinimo mašiną ir popieriaus. Partizanų judėjimo metu turėti spausdinimo mašiną reiškė tą patį, ką ir turėti ginklą. Marytė, tuo metu dar nepilnametė, su jaunu vaikinu gavo užduotį parvežti tokią mašinėlę. Ji pasakojo: „Tas vaikinas su manimi kartu nesėdėjo. Aš spausdinimo mašinėlę pakabinau po traukinio suolu ir sėkmingai parvežiau. Mes specialiai išlipome ne pačiuose Šeštokuose, nes ten galėjo mūsų laukti ir suimti.“ Taigi užduotis buvo sėkmingai įvykdyta – mašinėlė atiduota, popierius taip pat. Marytė juokavo: „Žinai, bet ir sunkus tas popierius – kai reikia nešti...“
Lietuvos kariuomenės ordinariato diakonas vyr. srž. Audrius Jesinskas su partizanų ryšininke Maryte Šalaševičiūte-Kaluškevičiene. Asmeninio archyvo nuotrauka
Marytė ir toliau nešė žinias partizanams, maitino juos. Ji sakė niekad nepamiršusi kunigo Justino Lelešiaus veido ir žodžių, kai atnešė jam ir kitiems maisto: „Sėsk, mergaite, pasimelsim.“
Vėliau Marytė buvo išduota partizanų vado Jono Baranausko-Balandžio ir labai kankinta. Suimta, du mėnesius kalinta Lazdijų NKVD kalėjime, labai stipriai tardytojų mušta, taip, kad visas kūnas buvo žalias. Įdomu, kad tas tardytojas, dar Marytei gyvai esant, gyveno Lazdijuose, ji žinojo jo vardą, pavardę, tačiau niekada nesistengė atkeršyti.
Po dviejų tardymo mėnesių Marytę išvežė į Marijampolės kalėjimą. Pervežimo metu ji sėdėjo vienoje mašinoje su savo išdaviku. Jis labai atsiprašinėjo, verkė. Marytė sakė: „Aš niekada ant jo nepykau, nes vyrus labiau mušdavo, labiau kankindavo.“
Vėliau moteris buvo perkelta į Vilniaus KGB kalėjimą. Ten ją tardė, bet, kaip pati sakė, jau nebemušė. Tada – Lukiškių kalėjimas. Kadangi buvo labai tikinti, meldėsi: „Dieve, neleisk manęs tremti į Sibirą.“ Marytė nenorėjo ten keliauti, nes nemokėjo dirbti su medžiu.
Per pirmąjį vežimą ji buvo ištremta į Kazachstaną. Nuvežta į tokį kalėjimą, kuriame sistema buvo sukurta žmogų alinti badu – kuo daugiau dirbi, tuo daugiau gauni valgyti. Bet kuo daugiau dirbi – tuo greičiau save išsemi, daugiau energijos išnaudoji. Marytė visada buvo sąžininga darbuotoja, todėl tiek save išeikvojo, kad nusprendė nusižudyti.
Vieną dieną kartu su lietuvaite drauge, dirbusia ant stogų (abi nešiodavo dervą), užlipo ant vieno iš jų ir jau norėjo nušokti. Marytė pasakojo: „Tokia mintis atėjo – reikia pasimelsti“, ir maldoje pajuto: „Maryte, gal vis dėlto dar pamatysi savo tėvelius.“ Tuomet priėmė sprendimą nesižudyti.
Po kiek laiko moteris nešė verdančią dervą, lūžo neštuvai, ir jai iki pat kaulo nudegino koją. Tačiau Marytė sakė: „Tai buvo mano išsigelbėjimas.“ Ji pateko į ligoninę. Ten prasitarė, kad moka statyti lašelinę – kitame lageryje ją to išmokęs lietuvis gydytojas. Tuo metu reikėjo medicinos seselės – Marytė ja ir tapo. Pradėjusi dirbti buvo apgyvendinta sanitariniame punkte.
Dainavos apygardos štabo nariai 1948 m. Iš kairės: Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Julius Karpis-Vieversys. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka
Lageryje Marytė susipažino su partizanu, įsimylėjo, ištekėjo. Susilaukė dukrytės. Kai gavo leidimą, su mažyle išvažiavo į Sibirą, pas savo tėvus. Ten spėjo pamatyti mamą, ant dukros rankų ši mirė. Marytė ją palaidojo, yra net išlikusios laidotuvių nuotraukos. Po to moteris kartu su vyru grįžo į Lietuvą, Utenos kraštą.
Į Marytės vyro gyvenimą sugrįžo pirmoji meilė, ir jis žmoną paliko. Ši liko viena su dviem dukromis. Suprato – reikia grįžti į savo kraštą, tačiau nebuvo, kur gyventi. Vis dėlto grįžo ir pradėjo dirbti kiaulių fermoje.
Moteris pati savo jėgomis pasistatė namus, atsitiesė, sulaukė nepriklausomos Lietuvos. Gyveno tyliai, ramiai, kaip paprastas kaimo žmogus. Vėliau atsikėlė į Kauną, pas dukrą, ir labai tyliai išėjo. Kaip minėjau – dideli žmonės išeina tyliai.
Koks buvo jūsų ryšys ir santykis su teta? Ar būtent skaudus Marytės liudijimas paskatino jus domėtis partizanų istorijomis, vardais, praeitimi?
Esu be galo dėkingas Dievui, kad užaugau krašte, kuriame vyko gražus partizanų judėjimas, vadovaujamas Broniaus Šalaševičiaus-Žilvičio. Mano seneliai Jesinskai buvo partizanų globėjai, jie priimdavo juos slaptai susitikti su savo tėvais pasikalbėti. Nes savo namuose jie to negalėjo daryti.
Man seneliai sugebėjo perteikti tėvynės meilę tylomis. Su seneliu Stasiu Jesinsku sėdėdavau ant krosnies, ir būdavo aišku, kad šis žmogus myli tėvynę.
Man seneliai sugebėjo perteikti tėvynės meilę tylomis. Su seneliu Stasiu Jesinsku sėdėdavau ant krosnies, ir būdavo aišku, kad šis žmogus myli tėvynę. Buvo sovietmetis, seneliai negalėjo pasakoti nei apie trispalvę, nei apie laisvę. Bet aš matydavau – kai pas mus ateidavo Vincas Keršulis ir užeidavo kalba apie partizanus – kokia pagarba būdavo tiems žmonėms, tiems vaikinams, kurie ryžosi būti partizanai. Tėvynės meilė, domėjimasis tautos istorija man buvo perduoti labai tyliai – tų žmonių pavyzdžiu.
Teta Marytė ilgą laiką tylėjo ir nekalbėjo. Nežinau, kodėl – jau buvo nepriklausoma Lietuva. Aš ją kalbindavau, o ji tik atsakydavo: „Aš niekur nebuvau, nieko nemačiau.“ Ir tik likus kokiems dvejiems ar trejiems metams iki mirties (ji jau gyveno Kaune, kur ją lankydavau ir atveždavau Švenčiausiąjį Sakramentą) ji prabilo apie praeitį. Nežinau, galbūt pajuto, kad gali manimi pasitikėti ar kad turi po savęs palikti istoriją. Kai kalbėdavomės, jausdavausi, lyg sėdėčiau partizanų bunkeryje.
Tauro apygardos Vytauto rinktinės vadovybė išlipusi iš bunkerio užkandžiauja 1947 m. gegužės 13 d. Iš kairės: neatpažintas, Vytautas Gavėnas-Vampyras, Antanas Murauskas-Ungurys, Sergijus Bendaravičius-Špokas ir Albinas Ratkelis-Oželis. LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotrauka
Teta Marytė prisidėjo prie detalesnio atsakymų ieškojimo: kodėl, kaip, dėl ko? Ji padarė įspūdį tuo, kad sugebėjo tėvynę mylėti tyliai.
Įdomu, kad ji neturi jokio apdovanojimo. Turiu jos bylą ir galėčiau mojuoti ja sakydamas: „Įteikite apdovanojimus.“ Iš tiesų tai norėjau padaryti. Teta sakė: „Man nieko nereikia. Padariau, ką turėjau padaryti.“ Ramiai, tyliai atliko, ką privalėjo atlikti, ir tyliai išėjo. Kai mirė, laidotuvių metu prie jos kapo buvo tik du kariškiai – aš ir mano brolis.
Teta Marytė yra pavyzdys, kad gyvenimu reikia mylėti tėvynę, kad ką privalai – tą turi atiduoti. Čia labai tinka dzūkų partizanų šūkis: „Kas, jei ne mes? Kada, jeigu ne dabar?“
Esate sakęs, kad kartais mes pamirštame paprastus žmones – kalbame apie tokius partizanus kaip Vanagas, Daumantas, bet tam, kad jie išgyventų, šalia turėjo būti kitų žmonių, jiems padedančių. Kaip šiandien galime įprasminti tų mažų, tylių žmonių indėlį?
Nors Lietuvoje veikė 20–30 tūkstančių partizanų, kyla klausimas – ką reiškia būti partizanu? Jiems reikėjo nuolat turėti ryšių, paramą. Dideli partizanai be mažų žmonių būtų gyvenę labai trumpai – dvi dienas, dvi savaites, gal du mėnesius. Tie maži žmonės iš tiesų buvo labai dideli, turėjo dideles širdis. Norint būti kukliam reikia būti labai dideliam.
Lietuvos kariuomenės ordinariato diakonas vyr. srž. Audrius Jesinskas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Pažiūrėkit į Kristaus pavyzdį – Viešpats tampa vienu iš mūsų, nusižemina. Jis nebuvo mažas – jis buvo didis, nes sugebėjo nusižeminti. Tai ir tie mažutėliai buvo dideli – didelių širdžių, mylintys, pasiruošę pamaitinti, priglausti.
Kaip juos įprasminti? Gal Kryžkalnyje reikėtų jiems specialią lentą padaryti – nes dabar lentose minime tik partizanų pavardes.
Mano dukrytė Austėja, būdama devintoje ar dešimtoje klasėje, Kaune skaitė paskaitą apie tetą Marytę. Po jos prie jos priėjo lietuvių kalbos mokytoja, apkabino ir pasakė: „Nenustok apie tai kalbėti.“ Gal to mums ir reikia – kad nenustotume apie tai kalbėti.
Šiandien taip pat gyvename karo fone. Kokią žinią galime išgirsti iš praeities, partizanų, kurie kovėsi už laisvę?
Mums reikia mokytis pilietiškumo. Ir jis prasideda nuo nesavanaudiško mąstymo. Mūsų problema ta, kad daug galvojame apie save: ar aš pavalgęs, apsirengęs, ar man patogu. Turime pradėti galvoti apie kitą, sugebėti matyti, mylėti kitą, gyventi dėl kito. Tai partizanai ir darė.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Inga Bartulevičiūtė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
