Manosferos, inceliai ir slaptos jausmaženklių reikšmės: kaip tėvams suprasti, ką jų vaikai veikia internete?

„Manote, kad suprantate, apie ką bendrauja jūsų vaikai? Labai tikėtina, kad jie jus laiko normie – paprastu žmogumi, nesuprantančiu internetinių subkultūrų ar specifinio žargono. <…> Kartais net visiškai nekalta emoji jų kalboje gali turėti priešingą – ir net verčiančią sunerimti – reikšmę. Slapti terminai, kuriais jie komunikuoja, neretai gali signalizuoti apie patiriamas patyčias ar bandymą įsitraukti į tėvams nepriimtinas veiklas“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė kibernetinio saugumo ekspertė AGNĖ TURSKIENĖ. Remdamasi akademine ir asmenine kaip paauglės mamos patirtimi, ekspertė sukūrė „Slaptos šiuolaikinio jaunimo kalbos žodyną“ – jame atskleidė dalį koduoto žargono ir pateikė iš pirmo žvilgsnio nekaltai atrodančių frazių ar simbolių vertimus. Pavyzdžiui, seriale „Paauglystė“ ne kartą minimas terminas „manosfera“ – interneto subkultūra, kurioje vyrų bendruomenės diskutuoja apie lyčių santykius, vyriškumą ir socialinį statusą. Iš pirmo žvilgsnio kai kurios diskusijos gali atrodyti kaip saviugdos ar vyriškumo stiprinimo platformos, tačiau įsigilinus paaiškėja, kad nemaža jų dalis perauga į mizoginiją, neapykantą moterims, ir net smurto pateisinimą. Viena labiausiai aptariamų manosferos dalių – inceliai („priverstinai vieniši“). Šie asmenys jaučiasi atstumti seksualiniame gyvenime ir dėl to kaltina moteris bei visuomenę. Į populiarią jaunimo interneto kalbą patenka ne tik naujadarai, bet ir slaptos jausmaženklių reikšmės. Kaukolės simbolis reiškia juoką, trys pupelės – sarkazmą, susijusį su lyčių stereotipais ir incelių kultūra, pica – paviršutinišką merginą, o raudona piliulė – pažadinimą iš melų sistemos. Interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su kibernetinio saugumo eksperte ir paauglės mama A. Turskiene apie aktualiausias socialinių tinklų grėsmes, vaikų ir tėvų atotrūkį, pavojingą algoritmą ir svarbiausias nepilnamečių naudojimosi socialiniais tinklais taisykles. Esate ne tik kibernetinio saugumo specialistė, bet ir paauglės mama. Nepaisant pačių socialinių medijų platformų nustatyto amžiaus limito, nuo kada patartumėte leisti vaikams susikurti asmenines paskyras? Ir kokias taisykles reikėtų prieš tai aptarti? Socialinių tinklų amžiaus limitas dažniausiai būna trylika metų. Deja, realybėje vaikai kur kas anksčiau pajunta poreikį susikurti asmenines paskyras dėl to, kad gyvena tam tikroje paauglių bendruomenėje – nenori išsiskirti, atitrūkti nuo bendraamžių. Mano dukrai net nesulaukus reikiamo amžiaus supratau, kad nėra kitos išeities, kaip tik ieškoti sprendimo leidžiant jai susikurti socialinių tinklų paskyrą. Galiu pasidžiaugti, kad vienoje iš jų dukra jau yra surinkusi daugiau kaip 60 tūkstančių sekėjų. Tiesa, jai vienuolika metų, todėl mano leidimo viešinti savo veidą neturi – turinį kuria be veido. Kitas mūsų susitarimas buvo bendros paskyros sukūrimas. Oficialiai tai kaip ir tėvų paskyra, išlieka visa kontrolė, bet vaikas taip pat turi galimybę ja naudotis. Nuo trylikos metų, kai paaugliai jau gali naudotis socialiniais tinklais, atsiranda privatumo poreikis. Tai reiškia, kad turėtų išlikti tėvų priežiūra, pagalba, bet ne aktyvus kišimasis į asmeninę erdvę. Mano patarimas – leiskime jaunimui išnaudoti potencialą socialiniuose tinkluose, neskatinkime atotrūkio tarp bendraamžių, bet iki to amžiaus darykime tai kartu ir aktyviai stebėkime. Tokiu būdu leisime vaikams iš lėto ir saugiai integruotis. Kitu atveju, jeigu uždrausime iki trylikos metų pažindintis su socialiniais tinklais ir paskui leisime tai daryti savarankiškai, tikėtina, bus daug didesnis šokas. Žinome, kad socialiniuose tinkluose slypi ne tik linksmybės ir bendravimas su draugais, bet ir pavojai. Kokias išskirtumėte opiausias socialinių tinklų grėsmes šiandien? Vaikams noras būti matomiems ir priklausyti tam tikrai grupei yra pats svarbiausias, o socialiniai tinklai tuo pasinaudoja. Deja, jie yra ne neutralūs, o sukurti tam, kad išlaikytų vaikų dėmesį kuo ilgiau, tad didžiausias pavojus slypi algoritminėje psichologijoje. Sistema išmoko, kad žmogaus nerimas generuoja ilgesnį dėmesio laiką, todėl jis mato turinį, kuris nerimą didina. Taip yra ne todėl, kad vaikas silpnas, bet todėl, kad algoritmas psichologiškai išnaudoja jo silpnumo momentus. Tai grėsmė ne tik vaikui, bet ir besiformuojančiai jo asmenybei. Pavyzdžiui, jeigu trylikamečio savivertės ašį formuoja tik pranešimų dažnis – tai jau didelė problema, o ateityje gali būti dar didesnių pasekmių.

Be abejo, pirma emocinė vaiko reakcija bus susijaudinimas, kad sulaukė dėmesio, ir vadovaudamasis emocijomis jis gali atskleisti svarbią savo informaciją.

Pati didžiausia kibernetinė grėsmė, kurią matau socialiniuose tinkluose, yra įvairūs platformos „TikTok“ iššūkiai. Deja, neseniai turėjome vieno paauglio mirtį, kitas buvo patekęs į reanimaciją – įtariama, kad dėl „TikTok“. Kai paauglys neturi išvystyto pakankamo kritinio mąstymo, siekia pritapti prie grupės, būti populiarus, nežinodamas galimų pasekmių kartais įsivelia į gyvybei pavojingus žaidimus. Kita problema yra įvairūs įsilaužimai ir socialinė inžinerija – būdas manipuliuoti, išgauti tam tikrą informaciją ar netgi įsilaužti į vaikų paskyras, kuriose gali būti jautrios informacijos, vėliau galinčios tapti šantažo priemone. Vaikas gali sulaukti asmeninės žinutės iš jam žinomo autoritetingo influencerio. Be abejo, pirma emocinė vaiko reakcija bus susijaudinimas, kad sulaukė dėmesio, ir vadovaudamasis emocijomis jis gali atskleisti svarbią savo informaciją – prisijungimo duomenis – arba paspausti nuorodą ir tokiu būdu būti apgautas internetinių sukčių. Iš karto darau prielaidą, kad influencerio paskyra yra ne tikra, o sukurta specialiai socialinės inžinerijos atakai. Kibernetinio saugumo specialistė Agnė Turskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka Kuri programėlė yra didžiausias kibernetinio saugumo specialistų galvos skausmas? Šiuo metu populiariausios paauglių socialinių tinklų platformos yra trys: „Snapchat“, „Instagram“ ir, be abejo, „TikTok“. Kaip minėjau, galinčių sukelti grėsmę sveikatai ar net gyvybei atvejų dažniausiai būna „TikTok“ platformoje. „Instagram“ gali skatinti daugiau psichologines problemas: tariamo tobulo pasaulio pateikimą, norą lygintis, realaus pasaulio nesuvokimą ir patyčias. Jeigu įdomus mano patarimas, kad ir kaip tai nepatiktų vaikams, siūlyčiau tėvams susikurti paskyras toje pačioje platformoje, kurioje yra jūsų vaikas. Žinoma, ne tam, kad kontroliuotumėte, bet kad stebėtumėte, diskutuotumėte ir palaikytumėte dialogą šeimoje. Užsiminėte apie netikrus profilius, kuriais naudojasi tariamos įžymybės, siekdamos pasipelnyti. Kokios yra raudonos vėliavėlės, kurių turėtume ieškoti stebėdami svetimą profilį ar gavę iš jo žinutę? Pradėkime nuo to, kad tokiose situacijose pakimba ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Pagrindinis patarimas – jeigu žinutė, kurią gaunate, atrodo per gera, kad būtų tiesa, turėtų iš karto įsijungti saugiklis. Taip pat jeigu žinutėje skatinama skubėti, prašoma pateikti asmens duomenis. Kitas patarimas – niekada iš vidinių žinučių nespauskite nuorodų. Jeigu gaunate tokią, geriausia tiesiogiai atsiversti tą platformą ir ten ieškoti informacijos. Laikydamiesi šios taisyklės, tikėtina, neįsivelsite į socialinės inžinerijos atakas. Svarbiausia ne pasitikėti, o tikrinti. Jeigu tai influencerio paskyra, paprastas patikros būdas yra įrašyti vardą ir pavardę į paiešką, pažiūrėti, kiek yra sekėjų, nuotraukų, patiktukų po jomis. Nėra lengva suklastoti profilius, tik problema, kad vaikai tam tikrus veiksmus atlieka per daug emocionaliai. Serialas „Paauglystė“ atvėrė diskusiją apie nesuprantamą šiuolaikinio jaunimo socialinių tinklų kalbą ir riziką nepastebėti pavojaus signalų. Vos pasirodęs viešojoje erdvėje serialas sulaukė milžiniško populiarumo tarp pedagogų, psichologų ir paauglius auginančių tėvų. Kaip manote, kodėl į tai taip smarkiai reagavo plačioji visuomenė? „Paauglystė“ tėvams atvėrė nežinomus klodus. Jie nemanė, kad yra tokios spragos, bet pamatę serialą suprato, jog yra tam tikras atotrūkis. Taip pat atsiskleidė reali grėsmė patyčių, kurias paaugliai patiria internete. Juk mes, tėvai, dėl to nerimaujame. Kadangi pati žiūrėjau serialą, galiu pasakyti, kad jis tiksliai atskleidžia, kiek ankstyvas, nepakankamai struktūruotas vaikų įsitraukimas į socialinių tinklų pasaulį gali lemti susidūrimą su kibernetinėmis grėsmėmis – nuo patyčių iki žalingo turinio. Kartais prieinama net iki radikalių grupuočių, o tai tėvai ne visada gali pastebėti, nes tai slepiama. Ar netgi prie nusikalstamų veiklų, kurios seriale buvo pagrindinė linija. Džiugu, kad serialas paskatino globalią diskusiją tarp tėvų, vaikų, mokyklų, politikų. Tėvai skatinami ne tik taikyti technines priemones, bet ir ieškoti dialogo šeimoje. O svarbiausia, kad serialas išjudino politikus ir ekspertus – po premjeros Didžiojoje Britanijoje buvo priimtas naujas internetinio saugumo įstatymas. Būtent po serialo nusprendžiau paankstinti savo rašomos knygos išleidimo datą, nes pamačiau, kokį tai sukėlė rezonansą tarp tėvų ir vaikų. Rašau knygą jau daugiau kaip metus, tačiau iki šiol nemačiau, kad žmonės jaustų tokios informacijos poreikį. Kilus sujudimui, supratau, kad laikas yra dabar – tėvai pradeda ieškoti žinių, suprato, kiek yra spragų bendraujant su vaikais. Jeigu išvengtume bent vieno atvejo, kaip buvo po liūdnai pasibaigusio „TikTok“ iššūkio, tai būtų daugiausia, ką galime pasiekti edukacija. Rež. Philipo Barantini serialo „Paauglystė“ („Adolescence“, Jungtinė Karalystė, 2025 m.) kadras Pagrindinė serialo ašis – suaugusiesiems ne iki galo pažįstamas socialinių tinklų pasaulis: žargonas, memai, skirtingų spalvų ir reikšmių jausmaženkliai. Kaip visa tai suprasti tėvams? Ir ar tai įmanoma? Poreikis parengti skaitmeninio žargono žodynėlį kilo iš mano pačios patirties: ne visada suprasdavau, ką dukra kalba su draugėmis. Suvokiau, kad tai yra didžiulė spraga, nes negalėjau iki galo suprasti, apie ką kalbama, o kartais net ir nesuprasdama žodžių galėdavau nujausti, kad kontekstas yra blogas. Tarp suaugusiųjų ir paauglių egzistuoja tam tikra nematoma siena. Tai susiję ne su karta, ne amžiumi, o būtent su kalba – jie kalba reikšmėmis. Šiandienos paauglys dažnai nepasako, kad jaučiasi nesaugiai, jis paprasčiausiai išsiunčia emoji grandinę, kurioje kaukolė gali reikšti juoką, o apversta šypsena – sarkazmą. Tai gali slėpti bejėgiškumą, patyčias, todėl tai suprasti labai svarbu.

Suaugęs žmogus gali manyti, kad ši karta nemoka kalbėti, tačiau realybė visai kitokia. Ši karta kalba labai giliai, tik ne mūsų žodžiais. O tai, kad nesuprantame paauglių kalbos, dar nereiškia, jog jie nemoka kalbėti.

Memais paauglių kultūroje dalijamasi ne todėl, kad jie juokingi, o todėl, kad jie labai tikslūs. Būtent emocinė kalba yra būdas komunikuoti, kai verbalinė išraiška dar ne iki galo išmokta, o vidinis pasaulis – sudėtingas. Suaugęs žmogus gali manyti, kad ši karta nemoka kalbėti, tačiau realybė visai kitokia. Ši karta kalba labai giliai, tik ne mūsų žodžiais. O tai, kad nesuprantame paauglių kalbos, dar nereiškia, jog jie nemoka kalbėti. Tai turbūt nėra tik Z ar alfa kartų išskirtinumas? Juk kiekviena karta turi savo žodynus, o tai, kad tėvai nesupranta vaikų, – amžina klasika. Taip, bet ar turime tam pasiduoti, ar galime būti ta karta, kuri stengiasi suprasti savo vaikus? Anksčiau nebuvo tokio kartų atotrūkio, o dabar jis yra labai didelis. Esmė ta, jog vaikai nuo tėvų atitrūksta ne todėl, kad nebenori ryšio, o todėl, kad ryšys bandomas kurti netinkamais būdais. Tėvai dažnai atstumia vaikus klausimais, kodėl šie tiek laiko leidžia prie telefono. Dažnai tai skamba ne kaip klausimas, o kaip kaltinimas. Skaitmeninis pasaulis yra dabartinė mūsų vaikų buvimo vieta, todėl, jeigu norime ten patekti ir jį suprasti, turime tai daryti ne kontroliuodami, o palaikydami dialogą. Kartais užtenka kelių paprastų klausimų, pavyzdžiui: „Kokį įdomų video šiandien radai internete?“ Turime parodyti, kad mums įdomu ir svarbu žinoti, kuo gyvena mūsų vaikai. Vis dar nežinau, ar tėvai visada nori suprasti vaikus, ar kartais lengviau užsidaryti savo darbuose ir sakyti „nieko nesuprantu“. Viskas prasideda nuo tėvų noro dalyvauti, pasiryžimo skirti vaikams laiko, o ne tik įbrukti telefoną į rankas. Mažinant atotrūkį tarp tėvų ir vaikų, atsiranda ir sprendimo būdų. Unsplash.com nuotrauka Jeigu tėvai negali akylai stebėti vaikų veiklos socialinėje erdvėje, galbūt teisinis reguliavimas gali palaikyti tvarką? Kaip vertinate mūsų šalies nepilnamečių apsaugos įstatymus? Pas mus teisė yra labai inertiška, veikia tada, kai jau reikia taisyti. Ypač šiame technologijų amžiuje tai yra nuolatinis eksperimentas su žmogaus dėmesiu, priklausomybe ir tapatybe – deja. Teisinės sistemos spragos yra sisteminės, ypač kalbant apie algoritminę etiką, kurios niekas nereglamentuoja. Teoriškai viskas lyg ir atrodo gražiai, yra tam tikros taisyklės: amžiaus ribos, privatumo nustatymai, turinio filtrai. Bet realybėje neužtenka pastatyti ženklą „nešokinėti į vandenį“ ir tikėtis, kad taip visi ir darys. Vaikai gyvena pagal savo taisykles ir mėgsta jas apeiti. Paaugliai yra išradingi, o algoritmai – negailestingi. Jiems nerūpi, ar tau trylika, ar trisdešimt metų. Jeigu spaudi tam tikro turinio nuorodą, jo matysi vis daugiau, nesvarbu, kad tai gali būti nesaugu ar nepriimtina vaikams. Čia ir slypi pagrindinė spraga – bandome apsaugoti vaikus, bet nekeičiame sistemos, kuri mus stumia ribinių temų link. Tėvai turėtų stengtis gerai išmanyti teisę. Turime Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą ir kitus teisinius reglamentus, kurie dažniausiai ateina iš Europos Sąjungos ir padeda šiek tiek apsisaugoti. Vienas pagrindinių dalykų, apie kurį turėtų žinoti tėvai, yra teisė būti pamirštam. Tai vienas geriausių vaikų apsaugos reglamentų atsiradus problemai, kai jie internete neapdairiai palieka skaitmeninius pėdsakus, vėliau galinčius turėti neigiamą įtaką jų gyvenimui. Kaip konkrečiai veikia teisė būti pamirštam? Socialinių tinklų platformos privalo siūlyti galimybę tėvams pateikti tam tikrą formą, kad būtų ištrinta pasenusi, netinkama, nebesvarbi šiuo metu informacija. Tėvai turi atsiversti platformą, susirasti skiltį, užpildyti reikiamą formą ir taip gali pašalinti tam tikrą turinį. Taip pat kaip „Google“ paieškos rezultatus. Jeigu asmuo vis dėlto įsivėlė į pavojingas situacijas socialiniuose tinkluose – susijusias su sukčiais, aferomis ar patyčiomis, kur reikėtų kreiptis pagalbos? Duomenų nutekinimo ar manipuliavimo, netinkamo duomenų tvarkymo atvejais galima kreiptis į Asmens duomenų apsaugos inspekciją, kuri gali padėti apsaugoti duomenis dar iki policijos įsikišimo. Įtariant kibernetinę ataką, reikėtų kreiptis į Nacionalinį kibernetinio saugumo centrą. Nepamirškime, kad daugeliu klausimų, susijusių su duomenimis ir paskyrų valdymu, gali padėti pačios platformos, kuriose tos paskyros arba duomenys saugomi. Na, o jeigu tai nusikalstama veikla, tada reikėtų keiptis į atitinkamas institucijas – policiją. Mano raginimas būtų iki to neprieiti, skatinti vaikų žinojimą apie grėsmes, kaip neatiduoti savo duomenų ir neįsivelti į nesaugią veiklą internete. Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka Klausimas, aktualus ne tik paaugliams, bet ir mums visiems. Žinome, kad kiekviename socialiniame tinkle galime nustatyti savo paskyros privatumą ir tai, kiek informacija norime dalytis su nepažįstamaisiais. Kaip siūlytumėte susitvarkyti savo paskyros privatumą? Pirmiausia rekomenduočiau pasidaryti privačias paskyras, kad galėtume reguliuoti žmones, kurie matys mūsų turinį. Jeigu tai vaikų paskyros – sudėti visus įmanomus saugiklius. Skirtingos platformos siūlo skirtingus nustatymus, viskas priklauso nuo to, kokioje platformoje veikia jūsų vaikas ir kokiais socialiniais tinklais naudojasi. Kalbant apie asmenines žinutes, jeigu vaikai yra vyresni, raginčiau tėvus su jais kalbėtis, kad patys atskleistų kokią nors informaciją. Jeigu tai privatūs pokalbiai, manyčiau, nuo tam tikro amžiaus nebederėtų pernelyg kištis į vaikų asmeninius pokalbius. Kai kurie socialiniai tinklai turi komentarų filtrus, pavyzdžiui, „Instagramas“ turi „Paslėptų žodžių“ (angl. hidden words) funkciją, kuri automatiškai blokuoja užgaulius komentarus ar žinutes. Čia galite įtraukti norimus filtruoti žodžius. Panašią funkciją galima rasti ir „TikTok“ platformoje. Kitas dalykas – viena iš socialinių tinklų funkcijų, skirta nepageidaujamam turiniui, yra „Daugiau to nerodyti“. Tėvai turėtų skirti šiek tiek laiko prisėsti kartu su vaikais ir pažiūrėti jų feedą. Per keletą minučių pamatysite, koks turinys metamas algoritmų jūsų vaikui. Tiesa, tai kontroliuoti labai sunku, nes algoritmai reaguoja į momentinius paspaudimus, dėmesio sulaikymą ir taip greitai pritaiko siūlomą turinį. Tačiau jeigu turinys nepageidaujamas ir su tuo sutinka tiek tėvai, tiek vaikai, tuomet reikėtų pranešti socialiniams tinklams apie nenorą, kad toks turinys būtų toliau rodomas. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama