P. Gritėnas: Europos Sąjunga šiuo metu yra stipriausias demokratijos bastionas

„Europos Sąjunga yra vis dar ekonomiškai ir politiškai sėkmingas projektas“, – tvirtina filosofas, apžvalgininkas PAULIUS GRITĖNAS.

Lietuva Europos Sąjugoje yra jau 21 metus. Bendrija per šį laiką prisidėjo prie Lietuvos politinės ir ekonominės plėtros, suteikė kultūrinį postūmį, tikina filosofas.

„Viskas – nuo politinio dalyvavimo, ekonominių skirtumų mažinimo iki pasitikėjimo savimi – sudaro bendrą Europos naudos Lietuvai ir Lietuvos naudos Europai vaizdą. Tai pripažįsta visos dalyvaujančios pusės. Ir, man atrodo, tai yra viena iš priežasčių mums švęsti, saugoti ir ginti tai, ką turime – savo vietą Europoje“, – teigia P. Gritėnas.

Ši gegužės 9-oji žymi 75-ąsias Šumano deklaracijos pasirašymo metines. Ką Europai reiškia ši sukaktis?

Visos sukaktys, visi jubiliejai dažniausiai įgauna prasmę tam tikromis aplinkybėmis. O 75 metai Europos Sąjungai turbūt yra vienas rimčiausių iššūkių kontekstų, turint omenyje geopolitinį saugumą, tarptautinės teisės ir ekonomikos padėtį, tą iššūkį, kurį Europai meta sąmoningas transatlantinės vienybės ardymas.

Tokiomis aplinkybėmis šios 75-osios metinės tampa svarbios ne tiek dėl metų skaičiaus, kiek dėl būtinybės atsakyti sau į klausimą – kokia yra šiandieninė Europa? Kokia jos būklė, ką ji gali padaryti, kad sustiprėtų tiek, kiek gali, kaip gali grįžti arčiau savo tapatybės ir galvoti apie tokią ateitį, kurioje užimtų kuo svarbesnį vaidmenį pasaulio įvykiuose? Šis kontekstas, mano manymu, yra esminis šio minėjimo pagrindas – tai, į ką turėtume atsiremti, ir tai, kodėl Europos vienybės idėja yra svarbi ir vis aktualesnė.

Roberto Ghemento / EPA-EFE nuotrauka

Koks buvo pagrindinis Europos Sąjungos sukūrimo tikslas?

Po Antrojo pasaulinio karo buvo bandymas atkurti žemyną politine ir ekonomine prasme – turbūt labiausiai ekonomine. Visi žino Europą kaip anglių ir plieno sąjungą – sąjungą, gimusią iš pamatinės pastangos ekonominėmis ir energetikos priemonėmis sustiprinti valstybių ryšius, kad būtų išvengta galimo karo. Ši idėja vystėsi: iš ekonominės ji tapo smarkiai politinė, o vėliau, išsiplėtus Sąjungai, ir kultūrinė – daugybės kultūrinių debatų erdvė.

Dabartinės politikos aplinkybėmis, kai transatlantinis gynybinis santykis tampa vis nepatikimesnis, Europos Sąjunga įgauna ir gynybos vaidmenį.

Vidurio Europos valstybių įstojimas dar labiau išplėtė Europos Sąjungos idėją kaip bendrų vertybių, patirčių ir atsako totalitarizmui sąjungą. Šiai sąjungai svarbi demokratija, tautų laisvė, kultūros įvairovė, individo laisvė ir jo apsisprendimo teisė. Ši idėja vystėsi – iš ekonominės virto kultūrine, politine sąjunga.

Dabartinės politikos aplinkybėmis, kai transatlantinis gynybinis santykis tampa vis nepatikimesnis, Europos Sąjunga įgauna ir gynybos vaidmenį – tampa svarbia priemone bent daliai valstybių apsiginti nuo Rusijos potencialios grėsmės ar ekonomine prasme nuo Kinijos. Taigi Europos Sąjungos idėja vystosi ir turbūt vystysis dar plačiau.

Ar šiandien vis dar išlaikomos laisvės, taikos ir bendradarbiavimo idėjos bei misija?

Taip, jos išlaikomos. Galima ginčytis dėl rezultatų, efektyvumo, ir turbūt dėl to yra daug kartais tikrai pagrįstų priekaištų Europos Sąjungai. Kaip platforma ji dažnai per lėtai reaguoja į tam tikrus dalykus. Ji veikia politinėje erdvėje, kurioje reikia greito atsako į konsoliduotus autoritarinius režimus – Rusijai ar Kinijai nereikia 28 valstybių pritarimo, ten viskas vyksta greičiau. Europa vis dar remiasi demokratiniu, įvairovės ir įtraukties principu – už kurį, tiesą sakant, patys kovojome ir kurio patys norime.

Dėl to kyla problemų. Kartais susidaro iliuzija, kad už laisvę ir taiką kovojama per silpnai ar nelabai entuziastingai, kad bendradarbiavimo misijos plėtojamos per lėtai. Bet, manau, pats principas giliai viduje mums visiems yra teisingas. Net lietuvių optimizmas Europoje kyla ne tik dėl politinių, ekonominių teisių ir laisvių, kurias suteikė narystė, ne tik dėl galimybės keliauti ar prekiauti be apribojimų, bet ir iš suvokimo, kad narystė Europos Sąjungoje pakeitė mūsų statusą.

Kai kartais pykstame, kad viskas vyksta per lėtai ar neteisingai, turėtume konstruktyviai dalyvauti diskusijoje ir nepamiršti, jog painiame interesų derinimo žaidime mes turime stiprų statusą, savo balsą ir savo vietą prie Europos diskusijų stalo.

Kai kartais pykstame, kad viskas vyksta per lėtai ar neteisingai, turėtume konstruktyviai dalyvauti diskusijoje ir nepamiršti, jog painiame interesų derinimo žaidime mes turime stiprų statusą, savo balsą ir savo vietą prie Europos diskusijų stalo. Tai šiek tiek mažina skausmą dėl Europos lėtumo ar nevienalytiškumo.

Europos Sąjungos vykdoma politika vis labiau kritikuojama. Ko trūksta bendrijai?

Man atrodo, kad Europos Sąjunga visada turėjo kritikų ir ta kritika visada buvo jos identiteto dalis. Pavyzdžiui, prancūzų filosofas Rémi Brague'as yra rašęs, kad Europa visuomet suvokia savo antrumą. Antrumas čia reiškia ne rungtyniavimą, o gebėjimą reflektuoti: Europa visada geba apmąstyti save, savo idėjas, keistis, nesilaikyti jų dogmatiškai. Tai be galo svarbu. Europa visuomet sulaukdavo kritikos – ir gerai: tai mus skiria nuo kraštų, nuo kurių norime skirtis, nes ten kritikos nėra.

Kita problema – Europos politika tampa vis biurokratiškesnė. Joje vis mažiau tiesioginio santykio su aktualijomis. Dabartiniai procesai – gynybos planų kaita, ekonominis atsakas į JAV politiką, sankcijos agresoriams – reikalauja greitų sprendimų, bet kartais trūksta matomų rezultatų. Dėl to žmonės nusivilia ir kritikuoja ne tik sprendimus, bet ir pačią idėją.

EPA-EFE nuotrauka

Svarbus momentas – nepamiršti, kodėl ši platforma reikšminga. Kodėl svarbu, kad Europa būtų vieninga įvairovėje, vieninga aptariant skirtumus. Tai stiprina mus dabartinėje kovoje su autoritariniais režimais. Kritika yra pozityvus reiškinys, reikšmingas Europos identiteto elementas. Tačiau kritika turi būti girdima ir į ją turi būti reaguojama. Deja, šiuolaikinėje politikoje vis mažiau tiesioginio demokratinio politinės ir pilietinės galios santykio. Atrodo, kad visi dalyvauja, informacijos daug, bet tiesioginė įtaka paradoksaliai sumažėja. Tai kelia žmonėms nepasitenkinimą – jie nesijaučia dalyvaujantys procesuose ir nejaučia pilietinės savo galios.

Kalbant apie gynybinę Europos Sąjungos funkciją – kaip ji sprendžia šių dienų iššūkius, pavyzdžiui, karo Ukrainoje problemą?

Sunku apibendrintai pasakyti, kaip visa Europos Sąjunga sprendžia šį klausimą, nes jos viduje yra skirtingų pozicijų. Yra norinčiųjų ir galinčiųjų koalicija – tarp jų ir Lietuva. Šios valstybės ne tik tiekia ginklus, bet ir svarsto apie taikdarių siuntimą. Yra tokių šalių, kurios siūlo apsiriboti ekonomine parama, griežtesne diplomatija, spaudimu Ukrainai derėtis, nepaisant jos suverenumo. Yra ir tokių, kurių lyderiai skrenda į Maskvą švęsti Pergalės dienos su Vladimiru Putinu.

Vis dėlto Europos Sąjunga išlieka tvirčiausia atrama Ukrainai.

Tai – Europos Sąjungos nevienalytiškumas. Kai kurios valstybės išduoda pagrindines vertybes ir netgi kenkia Sąjungos saugumui. Šį klausimą reikia spręsti viduje, galbūt taikant sankcijas šalims, kurios veikia prieš Sąjungos interesus.

Vis dėlto Europos Sąjunga išlieka tvirčiausia atrama Ukrainai. Jungtinė Karalystė, nors išstojusi, saugumo srityje koordinuoja veiksmus su Europa. Kanada, Australija ieško glaudesnių ryšių su Europos Sąjunga. Taip pat Ukraina vis dar tikisi narystės Sąjungoje, nors JAV net nebemini jos narystės NATO.

Išvardiję silpnybes, turime pripažinti, kad Europos Sąjunga šiuo metu yra stipriausias demokratijos bastionas. Ji padeda Ukrainai išgyventi kaip valstybei. Nors Sąjungos vaidmuo yra dviprasmiškas, jos solidarumas su Ukraina – ne tik politinis veiksmas, bet ir vertybinė laikysena. Ukrainiečiai kovoja už Europos idėją – tai parodė jų pasiryžimas ginti Roberto Schumanno ir Konrado Adenauerio kurtos Europos principus. Tai ir mūsų gynyba.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Seano Gallupo / EPA-EFE nuotrauka

Kalbate apie Europos Sąjungos vidinį susiskaldymą, dvilypumą. Kaip vertinti šiuos vidinius prieštaravimus?

Pavyzdžiui, Vengrija, Slovakija – šios valstybės yra ekonomiškai ir energetiškai prisirišusios prie idėjos bendradarbiauti su Rusija. Reikalinga pamatinė diskusija dėl Europos Sąjungos principų ir jų įtvirtinimo. Gal net būtina taikyti sankcijas valstybėms, kurios nustatytiems principams nusižengia ar žaidžia dvejopus žaidimus.

Europa turėtų griežčiau apibrėžti savo politines vertybes ir kainą, kurią turi mokėti šalys, stabdančios sankcijų politiką, nepripažįstančios karo nusikaltimų, Ukrainos genocido ar net bendradarbiaujančios su agresoriais. Galiu vėl paminėti Brague'o mintį, kad Europa turi suvokti savo vertę ir nevertumą – susidūrusi su vidine ir išorine barbarybe, kurią turime nugalėti, ir patirdama savo nevertumą, kai nepajėgia įgyvendinti savo principų. Turime būti kuklesni, bet kartu ir labiau pasiryžę jų laikytis.

Olivierio Hosleto / EPA-EFE nuotrauka

Man atrodo, kad sprendimas glūdi filosofijoje. Mes nepriversime Vengrijos, Rumunijos ar Slovakijos žmonių kitaip pasirinkti. Tačiau jeigu įvesime griežtesnius principus, iš naujo susitarsime dėl pamatinių idėjų ir pasakysime, kad Europai netinka bendradarbiauti su valstybėmis, kurios įsiveržia į kitų šalių teritorijas, žudo jų gyventojus, naikina jų kultūrą, kurios korumpuoja mūsų pačių ekonomiką ir moralę, taikosi į tiesos, laisvės ir kitas pamatines kategorijas, – tuomet sakysime: jei tokia bendrystė mums netinka, nuo jos aiškiai atsiribojame ir tvirtai laikomės pasižadėjimo, o jo nesilaikydami esame nubaudžiami ar net išmetami iš bendrijos.

Ši pozicija galėtų padėti lengviau spręsti moralines dilemas, į kurias mus stumia kai kurių valstybių ar vadovų noras žaisti dvejopą žaidimą: būti su Europos Sąjungos marškinėliais, bet tuo pat metu įspirti įvartį į Europos vartus, laikantis už rankų su Kinijos ar Rusijos režimais.

Kokį poveikį turėjo Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš bendrijos? Koks dabar yra Europos Sąjungos ir Britanijos santykis?

Man atrodo, Jungtinės Karalystės pavyzdys yra paveikus. Jai išstojus iš Europos Sąjungos, ne tik padėtis nepagerėjo, bet net ir ekonominiu požiūriu šalis atsidūrė ties didelės krizės riba, pavyzdžiui, buvusios Jungtinės Karalystės ministrės pirmininkės Liz Truss valdymo metu, kai svarstytos visiškai absurdiškos mokesčių reformos. Planas siekti suverenumo neturint aiškių sutarčių, strategiškumo parodė, kad išsikovota nepriklausomybė iš tikrųjų buvo ne nepriklausomybė, o vienišumas ir atskirtumas nuo Sąjungos.

Taigi, Jungtinės Karalystės pavyzdys yra neigiamas – sprendimas išstoti nebuvo jai naudingas, ji nepradėjo klestėti, ir tie pinigai, kuriuos, kaip teigta, šalis sutaupys ir skirs sveikatos apsaugai ar kitoms sistemoms, pasirodė neegzistuojantys.

Šie pavyzdžiai atbaidė kitas valstybes. Net tokios šalys kaip Vengrija ar Slovakija, kurios žaidžia dvejopus žaidimus, bijo prarasti Europos Sąjungos paramą. Matome tai iš Vengrijos pavyzdžių, matome, kaip Lenkija buvo įstumta į kampą, kai buvę valdantieji iš partijos „Teisė ir teisingumas“ buvo pradėję neteisėtą teisinės sistemos reformą, bandė užvaldyti Lenkijos Konstitucinį Teismą.

EPA-EFE nuotrauka

Tokie pavyzdžiai rodo, kad Europos Sąjunga yra vis dar ekonomiškai ir politiškai sėkmingas projektas, iš kurio trauktis – ne tik nenaudinga, bet ir savižudiška. Dabar didžiausia Jungtinės Karalystės dilema yra ta, ar sugrįžti į Europos Sąjungą. Nes net dalis leiboristų, kurie dabar valdžioje, ir dalis rinkėjų palaikė „Brexit“ procesą dėl savų interesų. Nors matome, kad ir gynybos, ir ekonomikos klausimai Jungtinę Karalystę vis labiau traukia atgal į Europos Sąjungą.

Turbūt tai bus sprendžiama tarpusavio susitarimais, glaudesniais ryšiais, įsipareigojimais. Bet logiškas ir racionalus sprendimas – manau, per artimiausią dešimtmetį jį galime pamatyti – būtų Jungtinės Karalystės pripažinimas, kad tas žingsnis nebuvo protingas, ir grįžimas į Sąjungą. Aišku, tai priklausys ir nuo kitų veiksnių: kokia bus valdžia Jungtinėse Amerikos Valstijose, kokia saugumo situacija regione, kokių iššūkių kels Kinija.

Bet kokiu atveju reziumuojant galima pasakyti, kad Jungtinės Karalystės „Brexit“ procesas buvo labiau nesėkmės nei sėkmės istorija. Ir tai atbaido tuos, kurie supranta, kiek jų ekonomika priklauso nuo bendros prekybos erdvės, laisvių, teisių ir gynybos, kurią užtikrina Europos Sąjunga, gindama nuo didžiųjų JAV korporacijų, Kinijos ar Rusijos ekonomikų spaudimo.

Europa mums davė kultūrinį postūmį: kaip vertiname save, kaip suvokiame Lietuvą Europos lygmeniu.

Dažnai žmonėms vis dar neaišku ir kyla diskusijų, ką gi Europos Sąjunga davė Lietuvai ir ką Lietuva davė Europos Sąjungai.

Pirmiausia akivaizdūs politiniai ir ekonominiai dalykai – tai yra galimybė būti politinių sprendimų Europoje dalimi. Mes renkame savo Europos Parlamento narius, aptariame Europos politikos klausimus, dalyvaujame Europos Vadovų Taryboje ir kitose platformose, kur galime reikšti savo nuomonę ir prašyti kitų valstybių pagalbos ar solidarumo.

Ekonomine prasme dalyvaujame bendrose rinkose, turime galimybę pirkti ir parduoti Europos erdvėje. Europos Sąjunga atėjo su parama įvairioms mūsų sritims, padėjo persiorientuoti, įsijungti į europinę erdvę. Ilgalaikis paramos procesas prisidėjo prie įvairių iniciatyvų – nuo bibliotekų tinklo kompiuterizavimo, miestų centrų, gatvių sutvarkymo iki įvairių programų, kurios padėjo integruotis ir pasiekti europinį lygį, plėtojimo.

Filosofiniu požiūriu Europa mums davė kultūrinį postūmį: kaip vertiname save, kaip suvokiame Lietuvą Europos lygmeniu. Nors Lietuvoje vis dar paplitusios trečiojo kelio ar gryno lietuviškumo idėjos, man atrodo, kad per kelis dešimtmečius jau gerai suvokėme ir net įrodėme, jog esame europietiškos kultūros dalis. Tai rodo ir universitetų, ir kultūros pasiekimai, premijos, laimėjimai.

Vilniuje, Katedros aikštėje, 2004 m. balandžio 30 d. švenčiant Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą. EPA nuotrauka

Lokarno kino festivalis, Venecijos „Auksinis liūtas“, kurį laimėjo Lietuvos kūrėjai, – visa tai byloja, kad esame ne tik geografinė, bet ir kultūrinė Europos dalis. Turime ką parodyti, ką duoti. Mūsų perspektyva įdomi, kūrybinga. Per kelis dešimtmečius užaugo karta, kuri jaučiasi lygiavertė Europoje ir nebesigėdija savo lietuviškumo. Tai turbūt vienas svarbiausių dalykų – mes ne tik nepraradome lietuviškumo, bet jo ir nebesigėdijame, nebemanome esantys prastesni. Priešingai – suprantame, kad galime Europai atverti duris ir parodyti save, plėtoti savo idėjas, koncepcijas ir tapatybę.

Viskas – nuo politinio dalyvavimo, ekonominių skirtumų mažinimo iki pasitikėjimo savimi – sudaro bendrą Europos naudos Lietuvai ir Lietuvos naudos Europai vaizdą. Tai pripažįsta visos dalyvaujančios pusės. Ir, manau, tai viena iš priežasčių mums švęsti, saugoti ir ginti tai, ką turime – savo vietą Europoje. Ir kad Europa saugotų mus kaip savo integralią dalį.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama