LGK vertimo programos lektoriai: patirtis, realijos, lūkesčiai

LGK vertimo programos lektoriai: patirtis, realijos, lūkesčiai...LGK vertimo programos lektoriai: patirtis, realijos ir lūkesčiai Parengė Nijolė KRASNIAUSKIENĖ LGK pripažinimo 30-mečio išvakarėse gręžiamės į savo geriausiuosius, daugiausiai nusipelniusius kurčiųjų bendruomenei ir lietuvių gestų kalbai. Pirmiausiai lankome Vilniaus kolegijos LGK vertimo studijų programos lektorius. Jų pastangos subrandino gražių vaisių. Juos šiandien raškome mes visi: kurčiųjų bendruomenė, visuomenė ir net patys lektoriai. Tai nepaprastai savo darbui atsidavę ir labai atsakingi žmonės. Jie – kuklūs, savikritiški ir... labai reti svečiai „Akiračio“ puslapiuose. Taigi, nelabai juos lepiname dėmesiu. Apie neraminančią LGK vertėjo profesijos ateitį, mažėjantį besirenkančiųjų šią specialybę skaičių, profesijos prestižą ir kad dabartinei studijų programai reikia pokyčių dėstytojai pasisakė vieningai. Tačiau kiekvieno iš jų LGK vertimo specialybės vizija ateičiai unikali. Susipažinkime. Nijolė Pivorienė. Dirbu Vilniaus kolegijoje nuo 2006 m. Dabar daugiausiai dėstau tekstų vertimą į LGK 2 ir 3 kurso studentams. Discipliną „dalinamės“ su Justina Vertelkaite, bet dirbame atskirai. Aš su studentais imituoju vertimo situacijas iš lietuviškų tekstų į LGK. Mano tobulėjimo kelias – per patirtį. Prisimenu, anksčiau pasiruošimas paskaitoms keldavo stresą, dabar jau yra paprasčiau. Keičiu paskaitų turinį atsižvelgdama į studentų poreikius, grupės įgūdžius, studentų skaičių, į tai, kas aktualu kurčiųjų bendruomenei. Pvz., atsirado informacijos apie audizmą. Gilinuosi pati į temą ir per aktualius tekstus perduodu tai studentams. Jeigu yra kurčiųjų studentų, vadinasi, turiu sugalvoti temas specialiai jiems, viena formulė visiems netinka. Teksto vertimas – tai darbas su LGK gramatika. Turiu darbo prie LGK žodyno patirties, man tai labai pravartu. Pvz., pasakyti, kad klausimas eina sakinio pabaigoje, studentui nieko nereiškia. Jam reikia gyvų pavyzdžių. Viena yra žinoti, kad GK turi gramatiką, ir visai kita, kai mes jos mokomės patys. Neramu dėl mažėjančio studentų skaičiaus, tačiau vis rečiau mums reikia kviesti iš šalies kurčiųjų suvaidinti tam tikrą vertimo situaciją. Kurtieji ir neprigirdintieji sudaro vis didesnę dalį LGK vertimo specialybės studentų. Aš asmeniškai pasisakyčiau už tai, kad kurčiųjų ir girdinčiųjų grupės būtų atskirtos. Beje, LGK vertimo studijas galėtų rinktis girdintys, bet kalbėti balsu negalintys asmenys (nebyliai). Galbūt būtų galima svarstyti juos ruošti vertimui raštu? Ir apie lūkesčius. Pirmasis – kad stojantiesiems būtų plastiškumo patikros egzaminas. Mes kartais matome, kad kai kuriems studentams studijuoti šią specialybę bus sudėtinga, bet jie jau priimti. Kita svajonė – kad jau nuo studijų LGK vertėjus labiau įtrauktume į kurčiųjų bendruomenę. Vėliau LGK vertėjai labai laikosi neutralumo ir ateina į renginius tik versti, bet neįsitraukia į bendruomenę, nebendrauja su kurčiaisiais. Dar kita svajonė susijusi su LGK mokymu, kad visuose kursuose būtų daug LGK paskaitų. Dabar 3 kurse jų ženkliai sumažėja. Atsirado daugiau praktikų, bet jos mokymų neatsveria. Prisimenu, anksčiau 1–3 kurse buvo bene po 32 savaitines LGK mokymo valandas. Tada rezultatai buvo geresni. Svajočiau, kad vertimo specialybės studijos truktų bent 3,5 metų. Ir pasisakyčiau už LGK vertimo magistro studijas. Tomas Ivanauskas. Mano darbo stažas – 20 metų. Mokau visų trijų kursų studentus LGK, ir taip yra nuo mano darbo pradžios. Darbo pradžioje patirties sėmiausi iš kolegos Mantrimo Danieliaus. Pats mokiausi ir mokausi bei mokau kitus. Kad suspėčiau su bendruomenės poreikiais, iki šiol renku įvairių sričių leksiką, dalyvauju kurčiųjų šventėse, renginiuose. Tam, kad žinočiau, kuo gyvena jaunimas, kaip bendrauja, kokius naujus gestus vartoja. Prieš 10–15 metų būdavo didelės studentų grupės. Buvau priverstas po auditoriją daug judėti, kad kiekvienam studentui tektų individualaus mano dėmesio. Dabar daug sėdžiu, t. y. grupės labai sumažėjo. Anksčiau sulaukdavau ir priekaištų iš kurčiųjų bendruomenės, kaip esą dirbu, kad vertėjai negeba versti. Mano nuomone, per 3 metus parengti dvigubos specialybės studentus „lubos“ yra B1 ar B2 kalbos lygiu (pagal Europos kalbų matmenis – red.). O vėliau absolventai tobulėja per praktiką. Neseniai vedžiau mokymus LGKVC vertėjams. Jie labai motyvuoti. Mano nuomone, teritoriniuose skyriuose įdarbinti kurtieji LGK vertėjai-konsultantai duoda daug naudos. Todėl dėl LGK vertėjų ateities aš vis dėlto esu optimistas. Vytautas Pivoras. Kolegijoje dirbu nuo 2001 m. Lektoriumi tapau kiek vėliau ir, dirbdamas su pertraukomis, esu dėstęs daug įvairių disciplinų. Dabar dėstau įvadą į kurčiųjų bendruomenę. Supažindinu studentus su kurčiųjų bendruomene, kur mes esame ir ką turime (paskaitose verčia LGK vertėjas). Vėliau Ieva Pečiulytė-Silaeva tą discipliną giliau ir išsamiau, platesniame kontekste dėsto 3 kurso studentams. Mano, kaip dėstytojo, asmeniniam tobulėjimui labai pasitarnavo kolegijos surengti mokymai pagal projektą „Lietuvių gestų kalbos didaktika“. Visada maniau, kad lektoriaus darbo kokybę lemia mokymasis ir patirtis. Štai ir aš konsultuodavau kitus asmenis, kaip versti, šiandien – tai mano privalumas darbe. Ir dar darbe stengiuosi, kad paskaitos nebūtų vien sausa teorija. Šita specialybė juk yra grynai praktinė. Prisimenate, anksčiau kurtieji lektoriai dirbo kaip asistentai ir atrodė, kad girdintieji yra aukštesnėje pozicijoje? O dabar, kai esame patys atsakingi už savo discipliną (aišku, studijų programos rėmuose), galime būti padėties šeimininkai. Nereikia klausyti nurodymų ir nėra konkurencijos. Tačiau jaučiu dėkingumą tiems darbo metams, kurie leido sukaupti patirties. Noriu atkreipti dėmesį, kad anksčiau buvo galimybė, jei studentas savęs nemato LGK vertėjo pozicijoje, įsidarbinti kitoje organizacijoje, kur LGK mokėjimas yra privalumas. Dabar pastebiu tendenciją, kad netrukus kurtieji studentai apimtimi pranoks girdinčiuosius. Kaip tai atrodys praktikoje, nežinau, bet tendencija tokia. Apskritai neramina kritęs LGK vertimo specialybės prestižas. Tad pritariu sakantiems, kad reikia pabandyti LGK ir vertimo studijas organizuoti pagal atskiras programas. Esu mokęs studentus ir tarptautinių gestų (TG). Tačiau studentai mokosi naujos kalbos – LGK, o kai dar atsiranda ir TG, tai kalbos ima tarpusavyje painiotis, nukenčia LGK žinios. Tad geriau TG mokytis ir žinias tobulinti savarankiškai po studijų. Ieva Pečiulytė-Silaeva. Dirbu kolegijoje 2 metus, dėstau kurčiųjų kultūros dalyką 3 kurso studentams. Paskaitų metu kalbame apie tai, kad kurčiųjų bendruomenė ilgą laiką gyveno girdinčiųjų primestoje sistemoje, veikdama tarsi kažkas ją valdytų. Aiškinu, kaip pamažu atsiskyrė nuo šio „marionetinio“ gyvenimo ir pradėjo formuoti savo nepriklausomą tapatybę. Pirmiausiai, remdamasi P. Ladd idėjomis, kalbu apie kolonializmą kurčiųjų bendruomenėje ir dekolonizacijos procesą. Daugiausia dėmesio skiriu Lietuvos kurčiųjų patirčiai. Diskutuojame įtraukiojo ugdymo, kalbos deprivacijos temomis. Į paskaitas susirenka įvairūs studentai, todėl stengiuosi mokymo medžiagą pateikti taip, kad ji būtų visiems suprantama, bet kartu skatintų atsakingą refleksiją ir jautrų dialogą. Svarbu, kad temos būtų nagrinėjamos ramiai, pagarbiai, kad diskusijos nevirstų priešprieša ar nesusipratimais. Vienas iš mano tikslų – padėti studentams išeiti iš stereotipų rėmų ir suteikti platesnį supratimą apie kurčiųjų pasaulį. Paskaitose skatinu gyvą diskusiją, o ne vien atsakymų paieškas dirbtinio intelekto pagalba. Taip pat naudoju vaizdo medžiagą, kurią analizuojame iš skirtingų – kultūūrinių, lingvistinių ir socialinių – perspektyvų. Andrius Barisevičius. Prisijungiau prie dėstytojų kolektyvo 2004 m., pakviestas lektoriaus M. Danieliaus. Dabar dėstau LGK vertimą 3 kurse, tai 3 savaitinės paskaitos, tad mano vaidmuo studijų procese šiuo metu daugiau epizodinis. Neapleidžia jausmas, kad visur prasilenkiame laike. Dabartinis dėstytojų kolektyvas yra įgijęs patirties įvairiose veiklose: profesinėse, projektinėse, organizacinėse, pačios kolegijos vieta nepalyginti geresnėje strateginėje vietoje, nei buvo anksčiau, o studentų beveik nelikę... Vertimo paslaugų organizavimas, suteikiamų paslaugų apimtys ir įvairovė pastaraisiais metais tiek turiniu, tiek ir forma pasikeitė neatpažįstamai. Ir greičiausiai mūsų laukia dar didesni pokyčiai dėl greitai besiskverbiančių technologijų, su DI atsiradimu. Galbūt klystu, bet susidaro įspūdis, kad svarbiausias vertėjo darbo įrankis – gestų kalba (be abejo, ir lietuvių kalba) profesinės veiklos lauke praranda dėmesį. Net kurčiųjų bendruomenė taip nebesiskundžia kokybe nuo tų laikų, kai dėstytojus „tarkuodavo“ už neteisingai išmokytą gestą, esą prastą vertimą (ne „kalkę“) ir pan. Taip plačiai buvo kalbėta apie LGK, jos gramatiką, kultūrą, dabar tai beliko tik kąsnelis gurmanams. Daugėjant gestų kalbos kursų pasiūlai ir mažėjant studentų skaičiui galbūt laukia kitoks pasirengimas vertėjo profesinei veiklai, nebūtinai studijų, kokias šiuo metu turime, formatu. Pasaulis keičiasi, o kartu ir mokymosi formos. Visų šių pokyčių kontekste norėtųsi išlaikyti svarbiausią dalyką – dėmesį LGK, nes visus kitus dalykus mes išmokstame gana greitai remdamiesi bendrosiomis kompetencijomis. Justina Vertelkaitė. Vilniaus kolegijoje dirbu 4 metus. Pradėjau turėdama vieną paskaitą, dabar vedu jau keletą užsiėmimų. Pirmakursiams vedu kurčiųjų bendruomenės pažinimo praktikos užsiėmimus – paskaitų metu lankomės įvairiose kurčiųjų sistemos įstaigose. 2 kursui dėstau vertimą raštu (tai – tai tekstų vertimo paskaitos dalykas) bei profesinės etikos discipliną. Visas dėstytojo darbui kompetencijas sukaupiau per praktiką ir toliau tai tęsiu. Esu dirbusi LGK vertėja, iki šiol atlieku vertimus, esu įsitraukusi į kurčiųjų bendruomenę, domiuosi naujienomis, stebiu, kas vyksta ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kurčiųjų bendruomenėse, įsitraukiu į tarptautinius projektus. Savo paskaitose dalinuosi praktiniais patarimais iš realių, savo pačios patirtų situacijų. Studentai teigia, kad juos domina nepagražinti praktiniai pavyzdžiai. Pastebėjau, kad kiekviena nauja studentų grupė yra unikali. Tad kiekvieną semestrą reikia ieškoti kitokių mokymo metodų, nes kas tiko vienai grupei, kitai – netinka. Juolab kad studentų grupės yra mišrios. Pati LGK keičiasi, atsiranda naujų gestų, į LGK vis bando įsibrauti svetimšaliai gestai iš TG ar kitų valstybių gestų kalbų. Keičiasi ir aktualios temos. Tačiau visi kolegijoje dėstomi dalykai yra persipynę vieni su kitais, tai gerai, padeda įtvirtinti žinias. Pvz., aš dėstau vertimą raštu, bet visos mano paskaitose išmoktos žinios gali būti puikiai pritaikomos vertimo žodžiu paskaitose. Gestotyros paskaitose įgytas žinias studentai pritaiko mano dėstomo vertimo raštu paskaitose. Pritariu Vytauto pastebėjimui: viena yra mokytis kalbos ir apie kalbą, o visai kas kita mokytis vertėjo amato. Visi gali išmokti kalbą, susipažinti su kurčiųjų kultūra, bet tikrai ne kiekvienas gali būti gestų kalbos vertėju. Tai unikali specialybė. Visgi 3 studijų metų kolegijoje neužtenka viskam išmokti – ir kalbą, ir jos gramatiką, ir visus vertimo būdus, ir gestus pagal temines sritis. LGK vertėjui teks mokytis visą gyvenimą. Laikau kumščius, kad atsirastų LGK vertimo magistro studijos. Ieva Stelmokienė. Jau beveik 10 metų su trumpomis pertraukomis dirbu dėstytoja. Per šį laikotarpį teko dėstyti kelis su LGK susijusius dalykus: nuo praktinių LGK užsiėmimų, kuriuos vedžiau kartu su kurčiuoju kolega, iki vadovavimo studentų praktikoms ir baigiamiesiems darbams. Šiuo metu dėstau gestotyrą, gana specifinę, bet ypač svarbią discipliną. Gestotyra leidžia pažvelgti į gestų kalbos „vidų“: kaip ji veikia, kaip kuriamos reikšmės, kokie jos dėsningumai ir struktūriniai ypatumai. Tai padeda studentams gilinti ne tik kalbos įgūdžius, bet ir sisteminį jos supratimą. Vis dėlto, kadangi šiuo metu dėstau tik vieną dalyką ir turiu vos 1,5 savaitinės paskaitos 1 ir 2 kurso studentams, galiu dalintis įžvalgomis tik iš savo dėstomos disciplinos perspektyvos. Vienas didžiausių iššūkių dėstant gestotyrą – mokomosios medžiagos stygius. Šiuo metu turime tik vieną vadovėlį lietuvių kalba, parengtą gestotyros Lietuvoje pradininko M. Danieliaus. Nors tai itin vertingas šaltinis, jo vieno nepakanka, dauguma naujesnių tyrimų prieinami tik užsienio kalbomis. Daugumai studentų tai sukelia papildomų sunkumų. Pati siekiu, kad dėstomas dalykas būtų kuo labiau prieinamas ir aktualus, todėl nuolat ieškau būdų, kaip pateikti informaciją kuo įvairiau. Džiaugiuosi, kad studijų programa tampa vis labiau atvira įvairioms grupėms, tačiau studentų įvairovė reikalauja didelio lankstumo: skirtingų dėstymo metodų, tempo, medžiagos pateikimo būdų. Tačiau tai – ne tik iššūkis, bet ir galimybė augti kaip dėstytojai. Vienas šviesiausių pokyčių – Gestotyros centro įsteigimas. Tikiu, kad šis centras taps svarbia atrama kaupti ir kurti tyrimais grįstą mokomąją medžiagą, kurios taip trūksta dėstant šį dalyką. Žvelgdama į ateitį, labai norėčiau, kad į šią studijų programą ateitų motyvuoti, smalsūs ir atviri studentai – tokie, kurie ne tik nori, bet ir geba mokytis. Tačiau negalima ignoruoti faktų: mažėjantis studentų skaičius neišvengiamai veikia ir dėstytojų motyvaciją. Dėl to, mano manymu, reikėtų rimtai svarstyti dvigubos specializacijos galimybę. Tai galėtų padidinti programos patrauklumą, suteikti studentams daugiau karjeros galimybių, o dėstytojams – stabilesnį darbo krūvį ir didesnę profesinę motyvaciją. Anželika Teresė. Darbą Vilniaus kolegijoje pradėjau 2014 m. Iš pradžių dėsčiau ritmikos ir plastikos discipliną. Dėsčiau 6 metus. Po kelerių metų pertraukos prie šios disciplinos vėl sugrįžtu nuo šių metų rugsėjo. Visų mano taikomų praktikų metu studentai įgauna įgūdžių valdyti savo balsą, lengviau prisitaiko prie įvairių aplinkybių, pramoksta valdyti kūną, mimiką, lavina verbalinę ir neverbalinę raišką. Kurtieji studentai taip pat mokosi improvizacijos, etiudų kūrimo. Kelerius metus esu dėsčiusi kalbotyros ir gestotyros dalyką. Taip pat daug metų būriau studentus praktikoms. Paskutinius kelerius metus buvau kviestinė lektorė: dalinausi žiniomis iš užsienio, savo tyrimų išvadomis, įžvalgomis. Matau didelį pokytį tarp studentų ir tarp bendruomenės bendrai. Bendruomenės ir visuomenės poreikiai LGK vertimui vis auga, būtinybė kokybei, kitokiai trukmei, analizei, praktikai braška per galimybių siūles. Tai yra didžiausias iššūkis. Prisimenu kalbotyros ir gestotyros dalyko metu daugybės studentų veiduose nuostabą dėl LGK gramatikos. Įdomu tai, kad toji nuostaba labai dažnai būdavo kurčiųjų studentų veiduose! Lietuvos sistema neužtikrina, kad kurtieji patys iš giliau turėtų galimybę pažinti savo gimtąją kalbą, tad džiaugiuosi, kad su tuo teko jiems susidurti studijuojant. Lengva nebuvo. Studentai kartais sakydavo, kad buvau dėstytoja-„kirvis“. Turiu atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje labai trūksta mokslinių tyrimų, atsakančių į fonologijos, morfologijos, sintaksės, taip pat ir minėtos gramatikos, sociolingvistikos, kalbinio mandagumo, raiškos priemonių, meninės raiškos priemonių ir kt. klausimus. Matau tokių tyrimų poreikį ir kad vertėjas būtų lingvistas, išmanytų lietuvių gestotyrą. Tačiau tam nėra medžiagos. Labai norėčiau ir laukiu to laiko, kai auginsime ne tik vertėjus, bet ir gestotyrininkus. (Lengvai skaitoma kalba) 8 gestų kalbos vertimo specialybės dėstytojai pasakoja apie savo dėstomus dalykus, kaip įgijo patirties mokyti studentus. Jie nerimauja, kad mažėja besirenkančių vertėjo specialybę. Kiekvienas siūlo savo idėjas, kad specialybė būtų patrauklesnė. Parašai po nuotraukomis Viršelio nuotrauka (1 eilėje iš k.): Vilniaus kolegijos LGK vertimo specialybės lektoriai Anželika Teresė, Ieva Pečiulytė-Silaeva, Nijolė Pivorienė, Pedagogikos fakulteto dekanė Vaiva Juškienė. (2 eilėje iš k.) LGK vertimo specialybės lektoriai: Tomas Ivanauskas, Justina Vertelkaitė, Ieva Stelmokienė, Socialinės gerovės katedros vedėja dr. Dalia Kačinaitė-Vrubliauskienė, lektorius Vytautas Pivoras (Pastaba. Fotografuojantis nebuvo dar vieno dėstytojo – Andriaus Barisevičiaus, jis yra atskiroje nuotraukoje prie teksto.) Ramūnės Motiejūnaitės nuotr. (Pastaba. Ramūnės vardas parašytas teisingai) Lektorė J. Vertelkaitė studentų pažintinei kurčiųjų bendruomenės praktikai vadovauja išradingai (J. Vertelkaitės albumo nuotr.). Studentai lankosi Gestotyros centre (VIKO archyvo nuotr.). N. Pivorienė dėsto vertimo dalyką, T. Ivanauskas moko LGK. (R. Motiejūnaitės nuotr.) V. Pivorui yra tekę dėstyti daug disciplinų. (VIKO archyvo nuotr.) Viešas užsiėmimas VIKO studentams apie LGK. (R. Motiejūnaitės nuotr.) I.Stelmokienei ir jos studentams LKD patalpas aprodo jų šeimininkai. (I. Stelmokienės albumo nuotr.) Dėstytojas Andrius Barisevičius. (VIKO archyvo nuotr.) Kviestinė lektorė A. Teresė. (A. Teresės albumo nuotr.) LGK vertimo specialybės studentai pažindinasi su LKSK veikla. (J. Vertelkaitės albumo nuotr.)

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama