Kurčiųjų švietimas tarpukario Vilniuje

Kurčiųjų švietimas tarpukario Vilniuje...Ramunė BUIKAUSKIENĖ Lygiai prieš šimtą metų, rudenį, Vilniuje duris atvėrė lenkų valdžios įkurta kurčiųjų mokykla. Šio laikotarpio įvykiai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kurčiųjų švietimo istorijoje. Būtent šioje mokykloje dirbo mokytojai Marija STELMOŠENKO ir Jonas GLEMBOCKIS – asmenybės, kurie vėliau tapo svarbia Lietuvos surdopedagogikos istorijos dalimi ir padarė įtaką visai kurčiųjų bendruomenei. Likimas man padovanojo galimybę gyvai išklausyti a. a. Teresos Vandos Hryhorovič (Stankevič) pasakojimą – jos vaikystės ir jaunystės atsiminimus iš tarpukario ir pokario Vilniaus. Remdamasi šiais prisiminimais, parengiau istoriją apie to meto kurčiųjų gyvenimą ir švietimą. Tačiau verta paminėti, kad kai kurios detalės gali būti netikslios. Trūksta istorinių dokumentų, oficialių liudijimų, o skirtingų žmonių prisiminimai ne visuomet sutampa – juk atmintis gali iškreipti kai kuriuos įvykius. Be to, nėra tikslių duomenų, kuriais metais ir kurioje vietoje veikė ši mokykla, nes kurčiųjų klasės būdavo prijungtos prie girdinčiųjų mokyklų ir vis perkeliamos į kitas vietas. Nepaisant to, ši istorija – vertinga praeities dėlionės dalis, padedanti geriau suprasti kurčiųjų švietimo raidą. Lietuviškoje spaudoje minimi kurtieji Po pirmosios kurčiųjų mokyklos uždarymo 1844 m., Vilniuje kurčiųjų mokymas nutrūko net 82 metams. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje miestas išgyveno didžiules ekonomines, kultūrines ir politines permainas: Vilniaus universiteto uždarymą, rusifikacijos politiką, antrojo sukilimo numalšinimą, miesto plėtrą, lenkų ir lietuvių tautinį atgimimą, Pirmąjį pasaulinį karą, kovą dėl Vilniaus ir besikeičiančias valdžias. Ši politinė ir kultūrinė sumaištis nulėmė, kad kurčiųjų švietimas liko antraeilis – jam nebuvo skirta nei išteklių, nei dėmesio. Vis dėlto Vilniaus inteligentai ne kartą kėlė klausimą apie kurčiųjų švietimo būtinybę. Apie tai rašyta to meto leidiniuose. Pavyzdžiui, 1889 m. lietuvių tautinio atgimimo laikraštis „Varpas“ paskelbė straipsnį „Iš tėvyniškos dirvos“, kuriame išsakytos Varšuvos kurčiųjų instituto inspektoriaus mintys: „Institute turime mokintinius isz Lietuvos, delko-gi jus, Lietuvei, nesudarote nors mažo žodynėlio lenkiszkai-lietuviszko, idant butn iszmokinti jusu nebylius nors kelis žodžius tėviniszkoje kalboje?“ (Išvertus: „Institutas turi mokinių iš Lietuvos, tad kodėl jūs, lietuviai, nesudarote bent mažo lenkų-lietuvių kalbos žodynėlio, kad būtų galima išmokyti jūsų nebylius bent kelių žodžių gimtąja kalba?“) Tuo metu tik nedaugelis kurčiųjų galėjo siekti išsilavinimo – dažniausiai tik tie, kurių tėvai buvo pasiturintys. Žinoma, kad kai kurie kurtieji iš Lietuvos mokėsi Varšuvos ir Peterburgo institutuose. 1889 m. šiose dviejose mokyklose iš viso mokėsi apie 150 kurčiųjų lietuvių. Teresa Vanda Hryhorovič prisimena, kad jos tėvas Janas, gimęs Vilniuje, taip pat mokėsi Varšuvoje, kur susipažino su būsima Teresos motina Marija, kilusia iš Kijevo. Tų pačių metų „Varpas“ publikavo dar vieną straipsnį, kuriame išsakytas svarbus pastebėjimas, lietuviškai būtų verčiamas taip: „Jų atsiras dar daugiau, jei tik institutas bus įsteigtas pačioje Lietuvoje ir nebus pernelyg brangus.“ Po ilgos pertraukos – Kurčiųjų mokykla Vilniuje 1920 m. spalio pradžioje Lenkijos maršalas Jozefas Pilsudskis įsakė generolui J. Želigovskiui užimti Vilnių. Taip buvo sukurta vadinamoji Vidurinioji Lietuva – laikina valstybė, kurios sostine tapo Vilnius. Netrukus ši teritorija buvo prijungta prie Lenkijos, o Vilnius virto vaivadijos centru – periferiniu pasienio miestu tarp nepriklausomos Lietuvos ir SSRS. Šis laikotarpis atnešė teigiamų pokyčių kurtiesiems. Po daugelio metų laukimo pagaliau imta spręsti Vilniaus inteligentų keliamą klausimą dėl kurčiųjų švietimo. 1925 m. rudenį Vilniaus valdžia, atsakinga už švietimą, oficialiai įsteigė kurčiųjų-nebylių mokyklą. Apie mokyklos atidarymą buvo plačiai paskelbta skaitomiausiuose Vilniaus krašto laikraščiuose. Juose Vilniaus mokyklų inspektorius pranešė, kad naujoje valstybinėje specialiojoje mokykloje kurtiesiems bus priimami 7–14 metų vaikai. Kaip nurodoma dokumentuose, mokykla buvo įsikūrusi Trakų g. 14 (tuo metu buvo nurodytas toks namo numeris), valstybinės mokyklos patalpose. Kaip rodo 1925 m. spalio mėn. Vilniaus mokyklų inspektoriaus bylos duomenys, tuo metu mokykloje jau buvo apie 20 kurčių vaikų, gimusių 1910–1918 metais. Sudarytame sąraše buvo nurodytas vaikų tikėjimas – dauguma jų buvo katalikai, taip pat buvo keli judėjų (žydų) tikėjimo mokiniai. Mokyklos įkūrėja ir pirmąja vadove tapo Zofija Straicheruvna, kuri dirbo ne tik administracinį darbą, bet ir pati mokė vaikus. Jos Vilniaus mokyklų inspektoriui 1927 m. pateiktuose pareiškimuose minima, kad jai tekdavo per savaitę vesti net 30 pamokų trims klasėms, šis darbo krūvis buvo itin sunkus. Vėliau jai padėti buvo paskirtos dvi darbuotojos: Genovefa ir Jadvyga. Dėstomoji kalba mokykloje buvo lenkų, vaikai ten mokėsi septynerius metus. Nors mokykla dirbo pagal bendrojo lavinimo mokyklų programą, buvo atsižvelgiama į kurčių vaikų mokymosi ypatumus. Be įprastų mokomųjų dalykų, mokiniai buvo ruošiami ir praktiniams amatams – jie mokėsi siuvimo, staliaus darbų ir knygrišystės. Mokykla neturėjo specialiai kurtiesiems pritaikytų vadovėlių, bet mokymas buvo nemokamas. Didelė problema buvo tai, kad mokykla neturėjo bendrabučio. Vaikai, atvykę iš Vilniaus krašto ar kitų regionų, gyveno privačiuose butuose. Deja, dauguma kurčių vaikų iš nepasiturinčių šeimų neturėjo galimybės lankyti mokyklos dėl finansinių priežasčių. Tie, kurie baigė mokyklą ir norėjo įgyti specialybę, ieškodavo vietų privačiose dirbtuvėse. Atsižvelgdamas į kurčių vaikų tėvų prašymus, Vilniaus mokyklų inspektorius S. Staroščiak kreipėsi į provincijos Socialinės rūpybos skyrių ir Vilniaus miesto valdžią, prašydamas atidaryti internatą nepasiturinčių šeimų kurtiems vaikams. Nors nėra tikslių istorinių duomenų apie jo įsteigimą, bet pagal skelbti parengtą 1927–1928 mokslo metų dokumentą galima daryti prielaidą, kad internatas vis dėlto buvo įkurtas. Skelbime buvo nurodoma, kad naujais mokslo metais bus priimami kurtieji vaikai mokytis mokykloje-internate, įsikūrusiame Witoldova Nr. 37 (dabartinė Vytauto g. 27). Klestinti kurčiųjų mokykla Žvėryne Nuo 1929 m. mokyklai vadovavo Janas Hynekas, kuris ne tik dirbo mokytoju, bet ir ėjo Krikščioniškosios kurčiųjų draugijos pirmininko pareigas. Kartu su juo čia dirbo jau žinomi specialistai – Marija Stelmošenko, Jonas Glembockis bei darbų mokytoja Jadvyga Kalinovska. Atėjus kvalifikuotiems mokytojams kurčiųjų ugdymas tapo vis labiau organizuotas ir profesionalus. 1930 m. Vilniaus kurčiųjų mokykloje buvo jau 4 klasės, kuriose mokėsi 45 vaikai. Tačiau, remiantis 1929 m. statistika, Vilniaus krašte tuo metu gyveno net 139 mokyklinio amžiaus kurtieji, vadinasi, didelė dalis jų vis dar neturėjo galimybės mokytis. Mokyklai plečiantis, mokinių skaičius palaipsniui augo: 1938–1939 mokslo metais joje jau mokėsi 68 mokiniai. Mokykloje buvo griežta tvarka ir disciplina. Ši kurčiųjų mokykla buvo pavadinta vyskupo J. N. Kosakovskio vardu, siekiant pagerbti jo, pirmosios šalies kurčiųjų mokyklos iniciatoriaus, atminimą. Marija Stelmošenko, kurčiųjų ugdymo srityje dirbusi net 36 metus (1930–1966 m.), savo atsiminimuose rašė: „1930 metais rugsėjo 1 d. pradėjau dirbti Vilniaus kurčiųjų mokykloje Nr.3. Klasėje buvo 12 mokinių. Dirbant su 12 kurčiųjų, drausmę palaikyti buvo nesunku, tačiau jų mokymas be galo sunkus. Kurčiųjų klasės buvo prijungtos prie masinių (bendrojo lavinimo – aut.) mokyklų, kur girdintieji labai skriaudė mano kurčiuosius.“ Jonas Glembockis (dirbo 1931–1962 m.) savo rankraštyje rašė apie savo kelią į kurčiųjų pedagogiką: „1929 m. rugpjūčio mėn. buvau komandiruotas į Varšuvą mokytis Specialiosios Pedagogikos institute, kurį baigęs 1930 m. birželio mėn. gavau kurčių-nebylių mokytojo diplomą. Paskirtas į Vilniaus kurčių-nebylių mokyklą mokytoju, joje pradėjau dirbti tik 1931 m. vasario mėn. 1 d., nes sunkiai sirgau plaučiais. Dirbdamas Vilniaus kurčiųjų-nebylių mokykloje neatitraukęs nuo darbo, įgijau aukštąjį mokslą Vilniaus universitete humanitariniame fakultete pedagogikos srityje. 1935 baigiau studijas ir gavau filosofijos magistro diplomą. Studijų bėgyje 1937 m. to paties universiteto medicinos fakultete įgijau logopedijos specialybę ir gavau logopedo diplomą. 1938 m. iš spaudos išėjo mano parašytas darbas „Kalbos ydų taisymas“. Tuo metu J. Glembockis buvo vienas labiausiai išsilavinusių ir kvalifikuotų kurčiųjų pedagogų, kuris gilinosi į logopediją bei kalbos sutrikimų taisymą. Jo darbai paliko ilgalaikį pėdsaką kurčiųjų ugdyme. (Bus daugiau) (Parašai po nuotraukomis) Pastatas Vytauto g. 27, kur lenkų valdžios metais mokėsi kurtieji. Kurtieji mokiniai ir jų mokytojai, 1931 m. Kurčiųjų mokyklos bendruomenė prie mokyklos Žvėryne, 1934 m.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama