Kodėl metai senjorę lenkia iš tolo?

Kodėl metai senjorę lenkia iš tolo?...Nijolė KRASNIAUSKIENĖ Prieš kiekvieno mėnesio pirmąjį ketvirtadienį vykstantį susirinkimą aptarti su Rima DARGIENE asmeninių ar šeiminių reikalų rikiuojasi „gyva“ Vilniaus kurčiųjų senjorų klubo „Bičiuliai“ narių eilė. O vėliau, susirinkimų metu, ji tampa medijų turinio apžvalgininke. Tai moteris, besidalijanti su bendraamžiais savo entuziazmu, energija ir žiniomis. Ir pati nenustoja mokytis naujų dalykų, pažinti, keliauti ir dalyvauti. Kukli, santūri, taktiška, įsijaučianti į kitų situaciją, bet ir ryžtinga, tiesi, kai kalbama apie esminius dalykus. Valinga ir atkakli, bet ir neprimetanti niekam savo nuomonės. Linksma, sociali asmenybė, kartais net valiūkiška, kaip, pvz., šiemet per Užgavėnes, kai tapo Kanapiniu. Pati tikriausia edukatorė, nors pedagogės diplomo ir neturi. Ir kokia situacija bebūtų, tvirtai rankose laikanti moralinį kompasą. Būtent ši savybė R. Dargienę labiausiai išskiria iš kitų. Tad norėjome ne tik pasikalbėti apie ponios Rimos gyvenimą, bet ir pabandyti suprasti, kaip užsitarnaujama pagarba tarp negalios draugų, kaip išaugama iki neformalių lyderių. Patikėkite, rasti atsakymą nebuvo lengva, nes tokių asmenybių ypatingumas slypi jų paprastume. Priėjome vienintelės išvados: ką į save įdedame, tokie ir esame. R. Dargienė niekada nenusilenkė aplinkybėms, ji visada pati kūrė ir kontroliavo savo likimą. Tačiau gal išklausę p. Rimos istoriją skaitytojai įžvelgs daug daugiau?.. Dalinamės. Mokslai Rimutė gimė Kelmės r., Tytuvėnuose, girdinčiųjų šeimoje. Sako, kad jos sesuo Marijona greičiausiai apkurto vaikystėje persirgusi meningitu. O kodėl ji pati nustojo girdėjusi – niekas nežino. Iš pradžių klausa lyg ir buvo normali, paskui suprastėjo, kol galų gale mergaitė ir visai apkurto. 1957 m. į pirmąją klasę tėvai ją ir metais anksčiau jos vyresnę sesutę išleido į Rusnią, kur veikė kurčiųjų mokykla. Jai baigus trečią, o sesutei ketvirtą klasę, mokyklos paskirtis buvo pakeista – ji buvo pritaikyta asmenims su proto negalia. Kurtieji buvo siunčiami mokytis į Telšių kurčiųjų mokyklą. Čia Rimutė ir baigė 8 klases, arba, kaip sakytume dabar, pagrindinę mokyklą. Mūsų herojė sako, jog geresnių mokytojų, kaip Telšiuose, niekada daugiau neturėjo: ir reiklūs, labai atsakingi, ir jautrūs, globėjiški kaip tėvai. O kaip su draudžiama gestų kalba ir mušimu per rankas už gestų vartojimą? „Niekada to nepatyriau. Atsakinėti į klausimus reikalavo žodžiu, viskas tikrai taip, bet už gestų kalbos vartojimą tikrai nedaužė per delnus. Gal mokytojams ir nelabai patiko mūsų gestikuliavimas, bet toleravo“, – tikino pašnekovė. Ypač šiltai moteris atsiliepė apie mokytoją iš Rusnės Algį Lapę, vėliau persikėlusį į Kauną ir dirbusį tuometėje Kauno neprigirdinčiųjų internatinėje mokykloje. Beje, kaip ir daugelis iš atokiausių kampelių susirinkusių vaikų, Rimutė ir Marijona gestų kalbos nemokėjo. Buvo tradicija, kad jos mažuosius mokykloje mokė vyresni vaikai. Pvz., Rimutė jos mokėsi iš šeštokų. O štai Vilniaus mokykloms – kurčiųjų ir suaugusiųjų vakarinei vidurinei (ją baigė po pertraukos) komplimentų pašnekovė nežarstė. Anot jos, sostinėje tuo metu parengimas buvo kur kas silpnesnis. Ir dar. Priešingai dabartinėms nuostatoms, p. Rima stojo į savo mokytojų pusę, kurie reikalavo per pamokas atsakinėti lietuviškai. Ji mano, kad taip mokomi kurtieji buvo kur kas geriau parengiami gyvenimui visuomenėje, visi prasčiau ar geriau galėjo kalbėti sakytine kalba, pramoko rašyti. Nė vienas esą neliko neišmokęs ir gestų kalbos. Anot pašnekovės, dabartinių kurčiųjų mokinių skaitymo ir rašymo įgūdžiai kur kas prastesni. „Jaunimas Vilniuje turi savo gestus“, – atsiduso pašnekovė. Dėl to, anot jos, senjorams kartais suprasti jaunimą yra sunku. „Skirtumai tarp atskiruose miestuose vartojamų gestų taip pat nemaži“, – pastebėjo moteris. Tikru iššūkiu senjorams pašnekovė įvardino informacinių technologijų terminiją. Po mokyklos – iš karto į darbą R. Dargienės išsilavinimas – vidurinis. Tais laikais, kai ji krimto mokslus, kurtiesiems profesinių perspektyvų buvo nedaug. Faktiškai pasirinkimas po bendrojo lavinimo pagrindinės ar vidurinės mokyklos buvo vienas – Vilniaus amatų mokykla. P. Rima jo atsisakė ir vis tiek buvo priimta dirbti į Vilniaus gamybos mokymo kombinato siuvimo cechą. Tuo metu kombinatas veikė dabartinėse LKD ir Vilniaus kurčiųjų centro patalpose. Siuvimo baras buvo įkurdintas antrame ir trečiame aukštuose, o pirmame veikė stalių ir batsiuvių barai, arba cechai. Vėliau gamybiniai barai buvo perkelti į Kauno g. naujai pastatytą pastatą, o Šv. Kazimiero g. 3 įsikūrė LKD Centro valdyba. R. Dargienė į naujas patalpas taip ir neperėjo dirbti. Pasinaudojo tuometės Vilniaus gamybinio mokymo kombinato direktoriaus pavaduotojos Vandos Vaitkutės pasiūlymu ir nuėjo dirbti kurčiųjų šeimyninio bendrabučio komendantės pavaduotoja. Tose pareigose sulaukė ir Nepriklausomybės aušros. Vėliau, žinia, Dariaus ir Girėno gatvėje esančio pastato kambarius kurtieji išsipirko ir privatizavo, komendanto ir jo pavaduotojo pareigybių nebereikėjo. P. Rima tuomet dar kartą sugrįžo į „Vikadą“. O galiausiai, paskutinius 4 metus, likusius iki pensijos, išdirbo RIMI parduotuvėje salės darbuotoja. „Priešingai nei teigia daugelis, man darbas parduotuvėje nebuvo sunkus. Tuo metu RIMI priėmė daug kurčiųjų ir buvo tolerantiškas darbdavys asmenims su klausos negalia“, – tikino pašnekovė. Asmeninis gyvenimas Apie šeimyninę laimę ponia Rima nelinkusi pernelyg atvirauti, bet neslepia, kad jai teko pūdą druskos sukrimsti, kol ją surado. Pirmasis jos vyras buvo azerbaidžanietis. Paliko ją su pusės metų sūneliu Ruslanu, išvyko į Tėvynę ir niekada negrįžo. Jam esą netiko lietuviškos vaikų auklėjimo tradicijos. Sūnus tokios išdavystės niekada neatleido, suaugęs pasikeitė pavardę. „Antras vyras buvo alkoholikas. Neapsikenčiau ir jį išvariau“, – atvirauja moteris. Na, o trečioji santuoka nenuvylė. Susipažino moteris su savo žmogumi kurčiųjų klube. „O kurgi dar susipažinti? Juk visi keliai veda į kurčiųjų klubą“, – šypsosi ji. Šiandien R. Dargienė su vyru Albinu Algimantu Dargiu, sutuoktinio skaičiavimais, bene 40 metų kartu. O vestuves atšoko 2001 m. rugsėjį. Taigi, proga švęsti jau čia pat. Rima ir Albinas – auksarankiai. Galima sakyti, vien savo pačių rankomis pasistatė ir įsirengė namelį sodo bendrijoje. Ten tikra vasaros rezidencija. Vanduo sodybos šulinyje pakyla iš šimto metrų gylio (šulinį taip pat iškasė vyras). Tačiau pora taip pat turi name visus komunalinius patogumus: įsirengė vandentiekį, kanalizaciją, namą apšiltino. Tad vos tik paskelbiama šildymo sezono pabaiga, jie pasiima dvi mylimas savo murkles ir šiltajam metų laikui kraustosi į sodą. „Jūs neįsivaizduojate, kokio dydžio pomidorus Rima užaugina“, – susižavėjusi rankomis bando apibrėžti jų dydį Laura, VKC darbuotoja, – nepriklausomai nuo sodinamos veislės: ar „Broklyn”, „Raisa”, ar avietiniai, visi užauga gražūs ir nepaprastai kvapnūs.“ Žiūri į jos užaugintoms gėrybėms skirtus komplimentus pašnekovė ir patenkinta šypsosi. Tiesa, kokius burtažodžius ji kalba sodindama daigus į žemę, taip ir neatskleidė. Tad ir vėl belieka truputį pafantazuoti ir manyti, kad kartu su pomidorais daržininkė sodina ir meilę viskam, kas gyva ir yra aplinkui. Todėl toks ir rezultatas. Moteris labai vaišinga. Jos užaugintų sodo gėrybių: paprikų, pomidorų, krapų, petražolių, česnakų yra skanavęs ir namo parsinešęs ne vienas bendruomenės narys. Mūsų herojė nemažai privargo kelionėse į sodą ir atgal. Sovietiniais metais viešojo transporto buvo mažai, autobusai kursavo retai. Todėl progai atsiradus įsigijo automobilį ir šiemet jos vairuotojos stažas – jau 42 metai. „Per tą laiką pakeičiau keturis automobilius: pradėjau keliones „Zaporožiečiu“, paskui persėdau į „Žigulius“, dar vėliau į „Audi“, o dabar vairuoju „Renault“, – vėl valiūkiškai šypsosi pašnekovė. Pomėgiai Šaltuosius metų mėnesius R. Dargienė skiria skaitymui. Bene mėgstamiausia literatūra – mokslinė fantastika, o tarp ją kuriančių ar kūūrusių, sako, nėra lygių rašytojui Žiuliui Vernui. Vis grįžta prie jo kūrinių ir kaskart atranda naujų dalykų. Nuolat seka politines, socialines naujienas, ieško įdomių, išskirtinių straipsnių ir istorijų. Tai padeda jai jausti šiandienos pulsą, neatsilikti nuo įvykių. Ir žurnalo „Savaitė“ nė vieno leidinio stengiasi nepraleisti. Ne taip seniai sūnus Ruslanas įtaisė motinai planšetę, tad langas į pasaulį tapo dar didesnis. Jos surinkta ir apibendrinta informacija labai pasitarnauja visiems „Bičiulių“ klubo nariams: apžvalgas parengti pagal senjorų poreikius R. Dargienė geba kuo geriausiai. VKC kolektyvas neatsidžiaugia tokia moters savanoryste. Namai, sodas, veikla „Bičiulių“ klube, aktyvus dalyvavimas Vilniaus kurčiųjų bendruomenės gyvenime, kelionės su bendraminčiais, skaitymo popietės, na, žinoma, ir turiningas asmeninis gyvenimas – tad mūsų herojė neturi kada nuobodžiauti. O kai taip, tai ir metai nedrįsta dažnai jos namų durų varstyti, į širdį belstis. (Lengvai skaitoma kalba) Vilniaus senjorų klubo „Bičiuliai“ narė Rima Dargienė kas mėnesį paruošia senjorams leidinių ir naujienų portalų apžvalgas. Vilniaus kurčiųjų bendruomenėje moteris garsėja kaip labai apsiskaičiusi, yra aktyvi narė. Ji puiki, rūpestinga daržininkė. Visada užaugina gausų derlių. Parašai po nuotraukomis. Už aktyvią veiklą R. Dargienei – VKC direktorės padėka. Ponia Rima įteikia dovanėlę „Bičiulių“ klubo viešniai V. Vaitkutei. Po šiųmete Kanapinio kauke – mūsų herojė. (3 nuotr. – VKC archyvo nuotr.) Rima Dargienė. „Akiračio“ nuotr. R. Dargienė buvo „Vikados“ spartuolė. 1957 m., I klasė, Rusnė (iš deš. 2 eil. 1-a). (2 nuotr. – asmeninio albumo nuotraukos).

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama