Emils Krams: aukštu dviračiu iki Rygos ir Talino

Emils Krams: aukštu dviračiu iki Rygos ir Talino...E. Krams: aukštu dviračiu iki Rygos ir Talino Nijolė KRASNIAUSKIENĖ Vieniems mums gyvenimas – tai pareigų virtinė. Kitiems kasdienybė – tai prėska monotonija. Tokiems žmonėms kartas nuo karto reikia iššūkių ir nuotykių, kad ir vėl pasikrautų energijos. Emils KRAMS neabejotinai priklauso antrajai kategorijai. Biografija trumpai Su Emils „Akiračio“ puslapiuose jau buvome susitikę. 2021 m. jį pažinome kaip drąsų vyrą, nepabūgusį ant Ukrainos krintančių bombų, rinkusį ir vežusį į užpultą šalį humanitarinę pagalbą, o iš ten – kurčius ukrainiečius į pafrontės valstybes. Šįkart E. Krams atsiskleis visiškai kitokiu amplua. Tačiau kasdienybe ir čia nė iš tolo nedvelks. Beje, Emils nuotykių ir gyvenimo prieskonių paieškos kurtiesiems pasirodė tokios intriguojančios, kad mūsų bendruomenės viena po kitos kviečiasi jį į svečius ir valandomis klausosi jauno vyro pasakojimų. Tačiau prieš sužinodami apie herojaus žygius, paprašome jį tarti keletą žodžių apie save. „Man 30 metų, esu iš Latvijos. Gimiau ir augau neprigirdinčiųjų šeimoje. Mano tėtis užsiėmė dviračių ir orientavimosi sportu. Mama ir sesuo – orientacininkės. Tokioje sportiškoje šeimoje ir aš negalėjau likti nuo sporto nuošalėje. Mane nuo mažens traukė dviračių sportas, skyriau jam daug laiko. Tačiau būdamas 18–19 metų pasidaviau ne visai sveikiems ir prideramiems pomėgiams. Norėjau linksmybių, svaigintis, o sportą beveik apleidau. Ieškodamas didesnių galimybių, išvažiavau dirbti į Angliją. Ten praleidau daugiau kaip metus. Atvirai pasakysiu, tai nebuvo mano šalis, nepatiko man ten, tad vėl grįžau į Latviją. Grįžęs daugiau nesportavau“, – neslepia nei gyvenimo klystkelių, nei nuviliančių patirčių pašnekovas. Apie vėlesnius gyvenimo metus Emils tepasakė, kad „gyveno ir dirbo, dirbo ir gyveno“. Na, ir tuo metu, kai „gyveno ir dirbo“, supratome, kad jam pavyko susitarti sus savimi, sugrąžinti gyvenimą į tiesias vėžes. Klausinėjamas apie profesinę karjerą, sakė, kad kol kas jai neskiria daug dėmesio. Jam patinka dirbti šį bei tą, neprisirišti prie vienos darbovietės, atskirti asmeninį gyvenimą ir darbą. Tačiau yra išbandęs daug darbų ir kiekvienas jam padėjo įgyti ar sustiprinti vis naujus įgūdžius: staliaus, statybininko, šaltkalvio. Ko gero, jei Emils nebūtų išbandęs tiek veiklų, tai greičiausiai ir savadarbio dviračio nebūtų turėjęs įgūdžių susimeistrauti. Taigi, pamažėle ir priartėjome prie pagrindinės E. Krams pasakojimo dalies. Iš antrosios tėvynės į pirmąją Kažkada, prieš 10 ar daugiau metų, mūsų herojus pasidirbdino pirmą aukštą dviratį. Planas, kaip prisipažino, buvo juo atkeliauti pas kaimynus į Lietuvą. Tačiau svajonei įgyvendinti vis neatsirasdavo laiko, kol galų gale ir nebeliko kaip ją realizuoti: savadarbė priemonė sulūžo. 2017 m. Lietuva iš kaimyninio krašto tapo Emils namais. Atvyko ir pasiliko. Tačiau ir čia nenustygo vietoje. 2022 m. metams buvo išvykęs į Ameriką. Teigia, kad buvo planų su šeima ten ir pasilikti. Tačiau, pasvėręs visus „už“ ir „prieš“, nusprendė grįžti. Vis dėlto nerami siela yra nerami. Draugė Samanta pirmoji pastebėjo mąslų gyvenimo draugo žvilgsnį, paragino išsikalbėti. Mūsų herojus atvirauja, kad iš pradžių jam buvo nedrąsu prasitarti apie savo troškimą. Jųdviejų sūnelis tuomet buvo visai neseniai gimęs, atrodė nesąžininga būtų ją palikti vieną ir vytis savo svajonę. Tačiau Samanta, išklausiusi, kad draugas nori susigrąžinti sportinę formą, patikino, kad kelias dienas išsivers ir be jo, o nepildomos svajonės turi savybę „pabėgti ir nesugrįžti“. Padrąsintas draugės, Emils kibo į darbą. Treniravosi, o, suradęs laiko, iš dviejų dviračių pasigamino vieną, aukštais ratais. Labai panašius daugelis mūsų matė naudojant cirke. Tik šis buvo jo rankų kūrinys. 2024 m. balandį E. Krams išsiruošė į kelionę. Žygio prisiminimai taip giliai įsirėžė į atmintį, kad ir šiandien viską prisimena iki smulkmenų. „Pirma diena buvo klaiki, – pradėjo pasakojimą mūsų herojus. – Visą laiką teko važiuoti prieš vėją. Negana to, smarkiai lijo, visas peršlapau. Kamavo ir vis stiprėjo kojų skausmas. Miegoti, kaip planavau, palapinėje jau nebuvo jokio noro, bet pinigų viešbučiui neturėjau pasiėmęs.“ Emils neslepia, kad į žygį susiruošė su minimaliais finansiniais ištekliais. Turint mažą vaiką, visi pinigai pirmiausiai skiriami jo poreikiams, o tėvams juk – kas lieka. Tačiau tarsi savaime į talką atėjo geri žmonės. Emils kelionę sekė ne tik draugai Europoje, bet ir už Atlanto. Vienas JAV gyvenantis draugas, sužinojęs apie Emils sunkumus, pasiūlė apmokėti nakvynę viešbutyje. Taigi, įveikęs 180 km, likus „sprindžiui“ iki Latvijos sienos, mūsų pašnekovas draugo dėka gavo progą patogiai įsitaisyti viešbučio lovoje ir pailsinti skaudamas kojas. Ir jau atrodė, kad kitądien tikslas bus ranka pasiekiamas. Deja. Nuotykių ieškotojo laukė naujas išbandymas. „Pervažiavau sieną, iki Latvijos sostinės buvo likę 120 km ir mano dviratis... sugedo. Paprašiau pagalbos savo tėvų. Jie sutiko atvykti, atvežti, ko reikia, ir po to, kai jį daugmaž pataisiau, paimti mano mantą, kad dviračiui tektų mažesnis svoris. Atvežė ir vaistų nuo skausmo.“ Viskas būtų buvę gerai, jei ne viena smulkmena. Šeimos nariai nesusikalbėjo. Jis prašė tėvų jį lydėti, o tėvai, nesupratę sūnaus pageidavimo, nuvažiavo jo laukti netoli Rygos. Reikia Emils išgerti antrąkart vaistų nuo skausmo, bet jis neturi nė lašelio vandens juos užgerti, apskritai nieko neturi. O nuo aukšto dviračio taip paprastai nenulipsi ir į parduotuvę nenubėgsi. Taip mūsų herojus, negėręs, nevalgęs, ir mynė 90 km. Tik kai iki tikslo liko 30 km, pagaliau pakelėje pamatė jo laukiančius tėvus. Latvijos sostinę pasiekė pavargęs, bet laimingas ir gerai besijausdamas. Laimės hormonų dar pridėjo Rygos senamiestyje jo laukusi Latvijos kurčiųjų bendruomenė ir tautiečių sveikinimai. Žmonių susirinko daug. O kavinėje, į kurią su draugais po to nuėjo papietauti, bičiulis Kristaps Lgzdins įteikė dovaną – marškinėlius su aukšto dviračio emblema. Atgal Emils grįžo motorizuota transporto priemone, kartu parsigabeno ir „leisgyvį“ dviratį. Ryga–Talinas: dar 300 km Kalk geležį, kol karšta, sako liaudis. Taigi, jau kitą mėnesį Emils, pasitaisęs dviratį, vėl leidosi į žygį. Bet prieš tai „Instagram“ paskyroje kreipėsi į tarptautinę kurčiųjų bendruomenę klausdamas, į kokią sostinę šįkart jam rekomenduotų keliauti. Dauguma pasisakė už Estijos sostinę Taliną, antroje vietoje pagal balsų skaičių buvo Varšuva (Lenkijos sostinė). Atvirauja, kad širdies gilumoje pats labiausiai sau būtų linkėjęs kažin kada išsvajotos kelionės į Londoną. Bet tam reikėjo draugę su mažyliu palikti bent 2 savaitėms ir kur kas didesnių finansinių resursų. Racionaliai įvertino padėtį ir pasirinko Taliną. Tai buvo tarsi pirmosios kelionės tęsinys, nuo Rygos. Laukė panašaus ilgio atkarpa, kaip ir įveiktoji Vilnius–Ryga, t. y. apie 300 km. Pasimokęs iš savo karčios patirties, šįkart keliauti išsiruošė prieš tai susiradęs rėmėjų ir subūręs palaikymo komandą. Savo poreikius E. Krams labai ribojo, kaip ir kažkada, veždamas maisto ir higienos prekių ukrainiečiams, tiesiog iki minimumo. Jam užteko žmonių suaukotų 300 eurų. Už juos nusisamdė lydintį mikroautobusiuką. „Tai buvo mano draugai, 2 vilniečiai ir 1 kaunietis. Šįkart viskas vyko daug sklandžiau. Ir mantos ant pečių tempti nereikėjo, ir persirengti bet kada galėjau. Tačiau iš pradžių oras buvo geras, tarsi pagal užsakymą“, – mintimis grįžo į 2024-ųjų gegužę pašnekovas. Tąkart vyras išsikėlė dar ambicingesnį tikslą: nuvažiuoti visą atstumą per 24 val. be nakvynės. Taigi, pirmi 100 km, kaip sakyta, buvo įveikti tvyrant puikiam orui, tik paskui vėl užklupo lietus, kuris liovėsi likus 100 km iki Talino. Apie 5 val. ryto mūsų herojus nusimetė šlapius drabužius, papusryčiavo, trumpai pailsėjo ir tęsė kelionę. Taline jį sutiko dar gausesnė minia. Sakė, jautėsi tarsi žygdarbį atlikęs. Žmonės sveikino, spaudė ranką, džiaugėsi jo sėkme, klausinėjo, apžiūrinėjo dviratį. Tikslą vyras pasiekė per 22 val., taigi 2 val. greičiau, negu planavo. Žinia apie jo įgyvendintą sumanymą pasklido už Baltijos šalių ribų: kurtieji plačiai aptarinėjo Emils žygį. Aukštas dviratis: kas tai? Pasak mūsų herojaus, aukštąjį dviratį jis susivirino iš 2 dviračių, naudodamas, kiek įmanoma, plonesnį metalą, nes aukštasis yra ir taip didesnio svorio. Emils jį „lengvino“ iki tiek, kad atlaikytų tik jo svorį, apie 70 kg. Nuo paprasto dviračio, aiškino pašnekovas, gali nulipti kada panorėjęs. Nuo aukštojo – kai pakelėje pasitaiko autobusų stotelė, elektros ar kelio ženklo stulpas arba kokia siena, tai, į ką galima atsiremti. Taigi, negali sustoti, kada panorėjęs, nei gerti, nei valgyti ar į WC. Be to, kai ratai yra aukšti, dviratis tampa lėtesnis, minti jį yra sunkiau. O iš kaip aukštai Emils žvalgėsi į kraštovaizdį? Tarsi jau būtų laukęs šio klausimo, mūsų herojus išberia skaičius: nuo rato iki sėdynės yra 1,8 m, o nuo rato apačios iki viršugalvio – net 2,5 m. Taigi, galima sakyti ir taip: į kelią E. Krams galva „žvalgėsi“ nuo standartinio daugiabučio pirmo aukšto lubų. „Neturiu aukščio baimės“, – šypsosi nuostabą veide matydamas pašnekovas ir nuramina: – Be to, aukštu dviračiu keliauti saugiau dėl geresnio matomumo.“ Ateities horizontai Šiandien Emils vėl grįžęs į kasdienybę (įdomu, kiek ilgai ištvers), dirba, kartu su drauge Samanta džiaugiasi jųdviejų pusantrų metukų sulaukusiu sūneliu. Jiems kompaniją dar palaiko šuo ir dvi katės. Nedrąsiai klausiame: ar kelionė į Londoną pamiršta, ar tik atidėta? „Ji tik nukelta į ateitį, – pažada mūsų herojus. – Paaugs sūnus ir pradėsiu planuoti naują žygį. Žinoma, daug priklausys nuo sveikatos būklės, finansų, rėmėjų dosnumo. Turiu dar daug ką apgalvoti ir numatyti, bet tikiu, kad man pavyks. Anglų kalba manęs negąsdina. Ir skaitau, ir rašau visai neblogai. Taigi, bendravimo sunkumų neturėtų kilti. Be to, ir latvių draugų Londone nemažai turiu.“ Emils vis ieško nuotykių, o nuotykiai – susiranda jį. Todėl neabejojame, kad ateityje skaitytojams pasiūlysime dar ne vieną E. Krams išgyventą istoriją. (Lengvai skaitoma kalba) Vilniuje gyvenantis latvis Emils Krams pasigamino dviratį dideliais ratais. Juo iš pradžių nuvažiavo į Latvijos sostinę Rygą. Po mėnesio dviračiu iš Rygos nuvažiavo į Estijos sostinę Taliną. Abejose sostinėse jį sutiko ir sveikino daug kurčiųjų. Iš viso aukštu dviračiu Emils nuvažiavo 600 kilometrų. (parašai po nuotraukomis) Viršelio nuotr. Emils Krams. Nuotraukos autorė – Madara Liepina. Kitos nuotraukos: E. Krams pasitinka Latvijos kurčiųjų bendruomenė. Žvalgytuvės iš 2,5 m aukščio. Sutikimas Taline. Marškinėliai su logotipu Emils žygiams įprasminti. Tikslas ranka pasiekiamas. Taip geriausia kojas pailsinti. Į naktį.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama