Mantas Radavičius: radęs savo nišą, siekia būti geriausiu

Mantas Radavičius: radęs savo nišą, siekia būti geriausiu...Nijolė KRASNIAUSKIENĖ Liną MISKELĮ žinome kaip labai šiltai ir pagarbiai su aplinkiniais bendraujantį vaikiną. Tai kuklus žmogus, sunku jį pamatyti pirmame plane. Renkasi būti nepastebimas. Galbūt tokį elgesio modelį suformavo ir profesija: Linas – IT srities profesionalas. Atlieka sudėtingus, aukštos kvalifikacijos reikalaujančius darbus. O po darbo savo laiką dalina kūrybiniams pomėgiams ir iš smalsumo naujovėms gimusiam verslui. Taigi, turime galimybę pasiūlyti pažintį su labai įdomiu ir aktyviu kurčiųjų bendruomenės nariu. Jį dabartiniai Vertimo centro kolegos apipylė komplimentais: „Linas yra organizuotas, iniciatyvus ir draugiškas komandos narys“; „bendradarbiauti su juo paprasta – jis lankstus, greitai suderina laikus ir planuoja bendras veiklas“... O toliau apie savo gyvenimą, užsiėmimus ir pomėgius pasakoja pats herojus. Šeima „Mano mama Lina – kurčioji, tėtis Adomas – CODA (girdintysis, augęs kurčiųjų šeimoje), o brolis, jokia paslaptis – Kęstutis, buvęs Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentas. Šeimoje nuo vaikystės bendraujame lietuvių gestų kalba. Mama prisimena, kad buvo požymių, kad galbūt gimiau girdintis, tačiau naktimis, dar būdamas kūdikis, smarkiai verkdavau ir tik vėliau gydytojai suprato, kad man buvo ausų uždegimas. Tiek medicininiu požiūriu, tiek kultūriniu, identiteto požiūriu – esu kurčiasis ir tuo didžiuojuosi. Savo tėvams esu dėkingas už begalinę meilę, už vertybes, už tai, kad mokė būti žmogumi, prisiimti atsakomybę, siekti savo tikslų. Ir čia išduosiu: nors tuo metu mušti diržu ar rykšte vaikus už nederamą elgesį buvo normalu, mūsų šeimoje niekada nebuvo naudojamas fizinis smurtas ar tokios bausmės. Jei kažką ir iškrėsdavau, tai sulaukdavau tik moralo, pamokančios ir priverčiančios susimąstyti tėvų kalbos. Čia prisiminsiu ir savo a. a. prosenelius, kurie gyveno mūsų nuosavo namo antrame aukšte. Galvodamas apie juos, visada jaučiu didžiulį dėkingumą už viską, ką jie man davė. Prisimenu, kaip kartu žaisdavome šaškėmis, kortomis – jie buvo šių žaidimų mokytojai. Prosenelė buvo puiki kulinarė, dar ir dabar atmintyje kvepia jos skanieji kotletai, vakariniai riestainiai su sviestu ir kefyru – ji tikrai lepindavo mane maistu. Brolis, kadangi vyresnis, tai dažnai mane auklėdavo. Ir, nors iš šalies daug kam galėjo atrodyti, kad vaikystėje mes nesutarėme, bet tai tebuvo mūsų vaikiškos išdaigos. Iš tikrųjų, turime labai tvirtą ryšį ir Kęstutis man yra pavyzdys. Mokslai Mokiausi Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre (dabar – Kauno Prano Daunio ugdymo centras) iki 10 klasės, o 11–12 klases (III–IV gimnazijos klasės) baigiau ir vidurinį išsilavinimą įgijau Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre. Prieš pasirinkdamas profesinį kelią, iš anksto svarsčiau, kokia specialybė man tiktų kaip kurčiajam. Tuo metu, mano supratimu, man tinkami buvo du pasirinkimai: dantų technikas arba IT (informatika). Dantų techniko profesijos kelio nepasirinkau, nes iš dviejų pasirenkamųjų dalykų mokykloje – biologijos ir chemijos pamokų, mokiausi chemijos. O dantų techniko specialybei buvo reikalingos biologijos pamokos. Kai tai sužinojau, jau buvo per vėlu daryti kitokius sprendimus. Matyt, likimas taip lėmė. Taigi, sėkmingai išlaikęs visų dalykų, kurių mokiausi mokykloje, egzaminus, turėjau potencialią galimybę studijuoti informatiką. Pateikiau dokumentus ir iškart gavau teigiamą atsakymą iš aukštosios mokyklos. Tada ir apėmė dvejonės. Prasitariau šeimai, kad galvoju atsisakyti šios galimybės ir galbūt informatikos mokytis profesinėje mokykloje bei ten įsivertinti, ar būsiu pajėgus siekti ambicingesnių tikslų. Šeima nepalaikė mano pastarojo sprendimo, ilgai diskutavome. Už tai, kad įkalbėjo ir padrąsino siekti ambicingesnių tikslų, šiandien esu dėkingas savo tėvams ir broliui. Įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto Informatikos fakultetą ir sutikau nuostabią mentorę, kuri turėjo kurčią senelį, o mentorės mama dirbo fakulteto sekretore. Čia jau buvo žinoma apie lietuvių gestų kalbą, kurčiųjų kultūrą. Vis dėlto iki šiol negaliu pamiršti pirmosios paskaitos C++ (programavimo kalba), į kurią atvykau su LGK vertėja. Dėstytojas nepasimetė, jau žinojo, kad bus kurčiasis studentas. Tačiau kai pradėjo demonstruoti skaidres ir pamačiau informatikos bei programavimo sąvokas, tai sutrikau aš, nes terminai man buvo iki tol visiškai nematyti! Nusiraminau tik tada, kai sužinojau, jog apie tokias sąvokas nebuvo girdėję ir girdintieji studentai. Pradėjau domėtis, skaityti, gilintis ir ketveri studijų metai tiesiog pralėkė akimirksniu. Mokykloje tokios didelės atsakomybės nejaučiau, buvau tarp kurčiųjų, komfortiškoje aplinkoje. Fakultete buvau vienintelis kurčiasis, tada ir supratau, kad reikės daug mokytis. Šeimos įskiepytas atsakomybės jausmas gelbėjo visą studijų laiką. Čia įgijau didžiausios IT patirties, nes mokiausi iš šios srities profesionalų. Iš tiesų, IT dalykų įvairiuose kursuose mokausi iki šiol, stengiuosi susipažinti su naujovėmis, tokiomis kaip dirbtinis intelektas (DI), programavimo sistemos ir kt. Galėčiau papasakoti ir plačiau, bet IT terminologija bus tikrai nesuprantama. (Juokiasi.) Pasirinkęs tokią specialybę, privalau tobulėti nuolat. Dar turėčiau atskirai padėkoti universiteto dėstytojams už anglų k. žinias. Ir dabar, kai dalyvauju IT mokymuose, mokymo medžiaga subtitruojama anglų kalba, todėl, jei pakankamai gerai nemokėčiau anglų k., negalėčiau dalyvauti seminaruose. IT srityje apskritai daugiau anglų, nei lietuvių kalbos. Kartais net LGK vertėjams yra iššūkis, nes dėstytojai, vietoje lietuviškų terminų, vartoja anglų kalbos terminus. Profesinė patirtis Pirmasis oficialus mano darbas – IT mokymų vadovas Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijoje. Darbo pasiūlymą gavau dar studijuodamas antrame kurse. Noriu už pasitikėjimą padėkoti tuo metu organizacijai vadovavusiai pirmininkei Dovilei Matulienei. Darbo pradžia nebuvo lengva, reikėjo mokytis komandinio darbo, suprasti darbo reikšmę. Iš pradžių klientų buvo mažai, bet laikui bėgant vis gausiau pradėjo lankytis ne tik jaunimas, bet ir kurtieji senjorai. Norėdamas prisidėti prie KKJO įvaizdžio gerinimo, parodžiau iniciatyvą ir prisidėjau prie organizacijos veiklų viešinimo ir žinomumo didinimo – pradėjau filmuoti, montuoti, kurti logotipų užsklandas, skelbimus. Taip pamažėle pavyko pritraukti daugiau pasiūlymų, įsitraukti į kitas projektines veiklas. Vieno iš tokių projektų vadovė buvo Gintautė Sinkevičienė. Labai ačiū ir jai, nes ji turėjo daug idėjų, kurias įgyvendinęs atvėriau sau vaizdo montuotojo kelią, įgijau šios srities patirties. Gavau pasiūlymą dirbti Lietuvos kurčiųjų draugijoje operatoriumi montuotoju. Mano profesinė veikla apėmė ne tik IT (internetinės svetainės kūrimas ir atnaujinimas, vidinė dokumentacijos sistema ir kt.), bet ir vaizdo įrašų kūrimą, filmavimo bei montavimo darbus (LKD 80-mečio, Meno šventės ir kitų renginių vaizdiniai efektai). Išėjęs iš LKD, įsidarbinau Kauno kurčiųjų centre IT mokymų būrelio vadovu, tačiau nenutolau ir nuo LKD reikalų, talkinau, kai reikėdavo konsultacijų ar papildomų „darbo rankų”. Darbas KKC apėmė tiek mokymus naudotis mobiliaisiais telefonais, tiek planšetėmis, tiek stacionariais kompiuteriais. Jis man teikė daug pasitenkinimo, tikiu, kad ir aš ten buvau naudingas, nes vyresnio amžiaus kurtieji, nors ten jau dveji metai nebedirbu, kreipiasi į mane iki šių dienų. O senjorams esu dėkingas, nes tai nebuvo tik mokymas, tai buvo abipusiai mainai. Jie visada su manimi noriai dalindavosi gyvenimiška patirtimi, rūpindavosi – ar man, kaip žmogui, viskas gerai. 2022 m. rugsėjo 1 d. įsidarbinau Lietuvių gestų kalbos vertimo centre operatoriumi montuotoju. Darbas Vertimo centre Mano pagrindinė užduotis čia – užsakymų įgyvendinimas. Vertėjai, dirbantys įvairiose Lietuvos vietose, atsiunčia man išverstus tekstus ar garso įrašus, kuriuos montuoju ir paruošiu galutiniam naudojimui. Jei projektas vyksta Kaune, dažnai dalyvauju ir filmavimo darbuose, o vėliau paruošiu sumontuotą rezultatą. Kartais darbo tempas būna labai intensyvus, tenka dirbti greitai ir tiksliai, kad visi darbai būtų atlikti laiku. Džiaugiuosi, kad visi projektai iki šiol buvo sėkmingai užbaigti. Dirbu ne tik prie technologinių sprendimų, esu taip pat vedęs mokymus kolegoms apie „Zoom“ ir „Teams“ platformų naudojimą ir galimybes, supažindinęs su „Office“ paketo funkcijomis. Kartu su kolega Arnoldu Matuliu organizavome mokymus automobilių tema (automobilių modeliai, dalys ir t. t.), mokymuose padėjau rasti ir įgyvendinti technologinius sprendimus. Pavyzdžiui, vertėjai gali patys filmuoti ir versti medžiagą, o aš padedu ją tinkamai paruošti galutiniam naudojimui. Esu komandos narys, tad lemiamais momentais, kai svarbu, neatsisakau savo tiesiogines pareigas sulieti su savanorio veikla. Pvz., „LGKVC virsmo“ renginiui kūriau vaizdo medžiagą ir vizualinius sprendimus. Jau anksčiau esu savanoriavęs kituose dideliuose projektuose, tokiuose kaip LKD 80 metų sukakties paminėjimas, LKD 85 metų sukakties paminėjimas, Meno šventė, LKJA renginiai. Tad „Virsmo“ renginio vizualizacijai jau buvau sukaupęs nemažai patirties. Hobiai ir verslas Taip, esate teisingai informuoti. Domiuosi ir fotografija. Šį kelią „parodė“ mano mamos verslas – „LiMi Style“ (lininių drabužių kūrimas, siuvimas, pardavimas), nes reikėjo fotografuoti modelius. O paskui fotografijų tematika tarsi savaime išsiplėtė. Mano supratimu, su kiekvienu žmogumi reikia pabendrauti, užmegzti ryšį, kad nuotrauka nebūtų šalta ir be emocijos. O aš, kaip fotografas, tada galiu perteikti psichologinį asmenybės portretą. Fotografuoti dronu atsirado galimybė, kai COVID-19 pandemijos laikotarpiu sumažėjo veiklų. Tiesiog nusprendžiau pabandyti. Mokymo procese buvo visko. (Šypsosi.) Pavyzdžiui, lauke spaudžiant -18 laipsnių šalčiui, norėdamas padaryti puikų kadrą, filmavau šalia vienos iš Kauno bažnyčių ir staiga... dronas dingo iš matymo zonos. Jis nukrito vienos iš mokyklų aikštelėje, kuri buvo aptverta. Lauke tamsu, nieko aplink nėra. Droną pasiimti tai reikia. Lipau per tvorą, susiplėšiau kelnes... Būtent per tokias nesėkmes mokiausi, tobulėjau. Tačiau dabar turiu užsakymų ir vestuvėms, ir kitoms svarbioms šeimos, draugų, giminių šventėms. Filmuoju ir fotografuoju dronu ir padedu žmonėms susikurti prisiminimų archyvą. Vienas iš mano darbų dronu buvo publikuotas ir 15min. svetainėje. Dabar turiu keturis dronus, du iš jų yra FPV (sportiniai dronai, kurie gali atlikti įvairius triukus, filmuoti kalnuose ar esant ekstremalioms aplinkybėms). Pamažu šis pomėgis virto verslu: turiu individualios veiklos pažymą ir priimu užsakymus programuoti, filmuoti, montuoti, fotografuoti ir kt., kas susiję su IT. Atokvėpio valandėlės Naujiems darbams įkvepia gamta. O pailsėti padeda važinėjimas dviračiu, kelionės po Lietuvą, įvairių filmų peržiūra. Tačiau be informacinių technologijų, atrodo, negalėčiau gyventi. Tai tarsi mano kraujyje. Juokais galėčiau pasakyti ir taip: „be gamtos“ galiu gyventi, o štai be technologijų – niekaip.“ (Juokiasi.) (Parašai po nuotraukomis) Linas Miskelis Vertimo centre dirba operatoriumi montuotoju. Su savo šeima: tėvais ir broliu. Darbo vietoje. Lino nuotraukos dronu: iškyšulys – kaip Lietuvos miniatiūra; Kauno soboras miesto panoramoje. Viršelio nuotrauka: Linas Miskelis. Ramunės Eskertaitės ir asmeninio albumo nuotr.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama