Negalios vaikų treneris Edvardas: „Mes šiame gyvenime tik imame, bet nieko neduodame“

[intro_text content="„Per vandenį ir savo užsispyrimą atsistojau ant kojų ir po šiai dienai vaikštau“, – sako negalios vaikų plaukimo treneris ir verslininkas EDVARDAS BLAŠKEVIČIUS. Keturiolikos metų patyręs žiaurią avariją ir turėjęs likusį gyvenimą praleisti neįgaliojo vežimėlyje, šiandien jis ne tik vaikšto, bet ir kitiems padeda siekti stebuklų."] Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia dokumentinių pasakojimų ciklą „Neįgaliųjų integracija darbo rinkoje“. Antrosios istorijos herojus E. Blaškevičius pasakoja apie lemtingą pasivažinėjimą su draugais, paneigtas gydytojų prognozes, tikėjimą, kuris padėjo atrasti šviesą, ir „Lietuvos garbės“ apdovanojimu įvertintą plaukimo trenerio darbą. [youtube embed=3yq591Pc7Xk] Vaikiškas pasivažinėjimas baigėsi koma Edvardas nuo vaikystės buvo aktyvus ir sportiškas: sportavo, domėjosi automobiliais ir leido laiką su draugais: „Nuo šešerių metų pradėjau lankyti baseiną, dešimties įstojau į vandensvydžio komandą, o keturiolikos jau priklausiau stipriai Vilniaus komandai. Bet, kaip dažnai nutinka tokio amžiaus, atsirado kitų pomėgių – dviračiai, motociklai, mopedai.“ Deja, jaunatviškos keturiolikmečio išdaigos vieną vakarą smarkiai apkarto. „Draugas pasakė, kad namuose nėra tėvų, bet garaže liko automobilis, ir pasiūlė pasivažinėti. Iš pradžių važinėjomės garaže, bet greitai tai pabodo, todėl nusprendėme išvažiuoti į kelią išbandyti automobilio galingumą. Buvo slidu, viename posūkyje nesuvaldėme vairo ir apsivertėme. Nebuvau prisisegęs saugos diržo, todėl iškritau pro langą, ir mane ištiko koma. Toliau nieko nebeatsimenu, bet, tikiu, Viešpats manęs pagailėjo, todėl grąžino į gyvenimą“, – lemtingąją naktį prisimena Edvardas. Vaikinas atsibudo apimtas didžiulio skausmo: sugipsuotas, prijungtas prie aparatų: „Sąmonė veikė aiškiai, iš karto suvokiau situaciją – dar neseniai bėgiojau, plaukiojau, šokinėjau, o dabar esu prikaustytas prie lovos, visiškai bejėgis.“ Po mėnesio, žaizdoms pradėjus gyti, gydytojai ištarė negailestingą diagnozę, kad vaikinas nebevaikščios. „Manyje kilo sumaištis, bet tvirtai nusprendžiau – ne, vaikščiosiu ir plauksiu“, – pasakoja Edvardas. [caption id="attachment_1259423" align="alignleft" width="2560"] Negalios vaikų plaukimo treneris Edvardas Blaškevičius. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras[/caption] Sugrįžimas į baseiną Ir Edvardas nepalūžo: stropiai užsiėmė reabilitacija, po truputį grįžo prie senos aistros – plaukimo: „Prašiau, kad mane lankantys draugai ir treneris atneštų svarmenis, specialias gumas, su kuriomis galėčiau daryti pratimus lovoje, stiprinti rankų raumenis. Kojų dar nejaučiau, bet prašiau, kad mane vežiotų į baseiną. Tais laikais buvo labai sunku – baseinai nebuvo pritaikyti neįgaliesiems, visur slenksčiai, todėl man padėdavo tėtis ir draugai.“ Pastangos davė vaisių – būtent baseine vaikinas vėl pajuto kojas. „Iš pradžių pirštų galiukus, paskui kelius, klubus. Po truputį pradėjau judinti kojas ir vieną dieną atsistojau“, – pasakoja jis. Po kurio laiko Edvardas pabandė grįžti ne tik į baseiną, bet ir plaukimo komandą. Vis dėlto per didelis treniruočių intensyvumas ir jėgų trūkumas privertė treniruotis individualiai. „Dalyvaudavau varžybose su sveikaisiais ir neįgaliaisiais, pasiekdavau neblogus rezultatus. Vis dėlto 1995 metais po autoavarijos neįgalieji Lietuvoje buvo palikti paraštėse dėl nepritaikytos infrastruktūros. Tai buvo dar vienas smūgis, nes turėjau pasitraukti iš didžiojo sporto. Prasidėjo naujas gyvenimo etapas“, – prisimena Edvardas. [caption id="attachment_1259412" align="alignleft" width="2560"] Edvardo Blaškevičiaus medaliai už plaukimą. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras[/caption] Įsidarbinimo sunkumai atvėrė verslo galimybę Baigęs mokyklą absolventas pradėjo svarstyti, ką veikti toliau. „Žinojau, kad neįgalaus į darbą manęs nepriims: buvo sunku vaikščioti ir sėdėti, dienos metu turėdavau pakaboti ant skersinio, daryti mankštą, kartais pagulėti – negalėjau dirbti visos darbo dienos. Darbdaviai tokių žmonių vengė“, – neįgaliųjų integracijos problemas vardija jis. Susidūręs su sunkumais, Edvardas nusprendė toliau domėtis skaitmeninėmis technologijomis ir įstojo į Vilniaus aukštesniąją radioelektronikos mokyklą – mokėsi taisyti kompiuterius: „Mane domina kompiuterių vidus. Jeigu sugedo, kaip galėčiau sutaisyti? Sėkmingai baigiau mokslus ir iš karto įkūriau savo įmonę. Po šiai dienai esu šiame versle.“ Edvardas džiaugiasi – darbo vietą pavyko pritaikyti pagal asmeninius poreikius: pasirūpino skersiniu, gumomis, svarmenimis, turi laiko mankštintis, stiprinti nugarą, kad sveikata vėl nepablogėtų. „Daktarai man kartoja, kad bet kuriuo momentu galiu vėl sėstis į vežimėlį“, – prisipažįsta jis.

Daug meldžiausi, lankiau bažnyčią. Turbūt Viešpats išklausė mano maldų ir išvedė iš tamsaus slėnio – į rankas pateko Tomo Kempiečio knyga „Kristaus sekimas“.

Iš tamsos išvedė Kristaus sekimas Šiandieną Edvardas ne tik užsiima kompiuterių taisymo verslu, bet ir dirba negalios vaikų plaukimo treneriu. Pastarąją veiklą paskatino tikėjimas ir noras daryti gera. „Buvo sudėtingas etapas – skyrybos, kurias sunkiai išgyvenau, patekau į tamsą. Daug meldžiausi, lankiau bažnyčią. Turbūt Viešpats išklausė mano maldų ir išvedė iš tamsaus slėnio – į rankas pateko Tomo Kempiečio knyga „Kristaus sekimas“. Knyga atvėrė man širdį, norėjau padaryti ką nors gero. Mes šiame gyvenime tik imame, bet nieko neduodame. Neįgalieji vaikai yra primiršti, palikti už ribos, tik sėdi namuose prie televizoriaus, kompiuterių. Pagalvojau – negi negaliu organizuoti jiems treniruočių? Juk ir pats per vandenį ir užsispyrimą atsistojau ant kojų ir po šiai dienai vaikštau“, – gyvenimą pakeitusį įvykį atskleidžia herojus. [caption id="attachment_1259417" align="alignleft" width="2560"] Tomo Kempiečio knyga „Kristaus sekimas“. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras[/caption] Idėja tapo realybe: iš pradžių treniravosi vos keli vaikai, o šiandieną jų yra daugiau kaip trisdešimt. „Atėjo vaikas, turintis sunkių autizmo požymių. Treniruočių metu jis stovėdavo baseino kampe, stebėdavo, kaip plaukia kiti vaikai, ir negalėdavo pajudėti iš vietos – taip buvo pusę metų. Kad jį išjudintume, bandėme žaisti su kamuoliu, guminiais ančiukais. Po pusės metų jis pradėjo plaukti, o po metų – greičiau, negu mes bėgame. Dabar jis dalyvauja varžybose“, – sėkmingą pavyzdį pateikia treneris. Edvardas pripažįsta – darbas reikalauja perprasti bendravimo su vaikais subtilybes, rasti asmeninį ryšį: „Tie vaikučiai yra kitokie, kitaip priima pasaulį, reikia atsargiai viską paaiškinti. Tarkime, jeigu neturiu nuotaikos, viskas – treniruotė bus nevykusi. Privalau visada šypsotis, džiaugtis. Svarbiausia – besąlyginė mano meilė jiems, kad užsidegtų jų širdelės, siela ir raumenys, padedantys plaukti.“ Pasak pašnekovo, svarbu būti ne tik treneriu, bet ir draugu. „Kalbamės apie mokyklą, vaikų pasiekimus, draugus. Taip pat apie tai, kad sportas jiems gali suteikti daug vilties, atidaryti daug durų. Jie galės keliauti, dalyvauti varžybose ir džiaugtis beveik visaverčiu gyvenimu“, – sako jis. [caption id="attachment_1259420" align="alignleft" width="2560"] Negalios vaikų plaukimo treneris Edvardas Blaškevičius. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras[/caption] Darbą su vaikais įprasmino „Lietuvos garbės“ apdovanojimas Šių metų kovo 11-ąją Edvardas ir jo darbas su neįgaliais vaikais sulaukė ypatingo pripažinimo – „Lietuvos garbės“ apdovanojimo. „Smagu ir malonu, motyvuoja, – šypsosi plaukimo treneris ir priduria: – Kaip vaikams reikia pagyrų, varžybų, medalių, taip ir treneriui reikia kokio nors apdovanojimo. Bet jį gauti padėjo mano vaikučiai.“ Pasak Edvardo, vaikų stiprybė tampa įkvėpimu ir jam pačiam. „Turėjau du vaikus, kurie atvažiavo į treniruotę su vežimėliu, o šiandien patys vaikšto. Jie vis dar yra paralyžiuoti, bet vanduo jiems padeda lengviau jaustis ir judėti. Žinoma, vaikams reikia prisilaikyti sienos, jie eina su ramentais, atrama, bet eina“, – įkvepiančią istoriją pasakoja jis.

Siūlau pabūti tyloje, paklausyti savo širdies ir pasakyti: aš galiu, turiu eiti, plaukti, bandyti. „Eik ir bandyk daug kartų“ – parašyta Šventajame Rašte.

Edvardas negalintiems susitaikyti su negalia žmonėms pataria: „Siūlau pabūti tyloje, paklausyti savo širdies ir pasakyti: aš galiu, turiu eiti, plaukti, bandyti. „Eik ir bandyk daug kartų“ – parašyta Šventajame Rašte.“ „Ir mokslininkai, ir turtuoliai bandė tūkstantį kartų, jei jiems nesisekė. O vienuoliktą kartą pasisekė. Kai buvau sugipsuotas iki ausų, dariau akių pratimus, kad jos judėtų. Paskui – rankos, pirštai, kojos. Taip po truputį išjudinau visą kūną“, – atvirauja pašnekovas. [caption id="attachment_1259415" align="alignleft" width="2560"] „Lietuvos garbės“ statulėlė, įteikta Edvardui Blaškevičiui. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras[/caption] Misija – skleisti gerąją naujieną kaliniams Atradęs stiprybę tikėjime, gerąja naujiena Edvardas ėmė dalintis su kitais – su kaliniais. „Kaliniai yra kaip ir neįgalieji vaikai – jie nepaisė tam tikrų ribų, taisyklių, padarė nusikaltimus. Tobula, jei kalinys pripažįsta savo klaidą, atgailauja, atsiprašo ir stengiasi pasikeisti. Ten, kur yra nuodėmė, neatleidimas, pyktis, yra ir Viešpaties gailestingumas“, – dalijasi jis. Įkalinimo įstaigoje vyras veda „Alfa“ kursą. Pasak jo, per šešiolika susitikimų jis pastebėjo ryškų pokytį – nuo neigimo iki nušvitusių veidų. „Iš pradžių buvo sunku, kaliniai sakė, kad nereikia jokių kursų. Tačiau man širdyje vis tiek kažkas kuždėjo, kad reikia eiti ir jiems padėti. Pirmą kartą pasirodė dešimt kalinių – visi pikti, susiraukę, tamsiais veidais. Bet po šešiolikos susitikimų jie pasikeitė, pradėjo šypsotis, su manimi kalbėtis. Paprašė parašyti laišką mamai, žmonai, vaikams. Vien dėl to verta stengtis. Gal kada nors išėję iš kalėjimo prisimins tą besąlyginę meilę, kurią jiems daviau. Supras, kad gali gyventi kitaip – paprastą, normalų gyvenimą, ir būti laimingi“, – viliasi pasakojimo herojus Edvardas. Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Austėja Zovytė, Kostas Kajėnas, Lukas Karčiauskas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama