Mokyklą su penkiais šimtukais baigęs Ainis: „Nenoriu, kad žmonės į mane žiūrėtų kaip į smegenis ant kojų“

[intro_text content="„Nenoriu, kad žmonės į mane žiūrėtų kaip į smegenis ant kojų – kuris viską žino“, – sako Kauno „Saulės“ gimnazijos absolventas, o dabar Vilniaus universiteto medicinos mokslų studentas AINIS LUKŠA. Toks noras – daugiau nei suprantamas. Vaikinas dalyvavo tarptautinėse mokslo olimpiadose, dešimtmetį sportavo karatė, o mokyklos duris užvėrė turėdamas net penkis šimto balų įvertinimus iš valstybinių brandos egzaminų."] Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia jaunimo akademinės sėkmės istorijų ciklą „Tiesiai į šimtuką“. Trečiojoje dalyje Ainis pasakoja apie susidomėjimą biologija, Kazachstane sužinotus egzaminų rezultatus ir priežastį, kodėl penkių šimtukų savininkas vietoj prestižinio užsienio universiteto pasirinko studijas Lietuvoje. [youtube embed=d6mdUpZ6M2E] Karatė ir artimųjų palaikymas „Pirmus šešerius metus buvau mokinys kaip visi kiti – vienur mokiausi geriau, kitur blogiau. Šeštoje ar septintoje klasėje pradėjau labiau mokytis ir viskuo domėtis. Esminis lūžis, manau, įvyko dešimtoje klasėje“, – pasakoja Ainis. Vaikinas tikina, kad, nors mokymosi rezultatai buvo puikūs, mokslams viso laiko neskirdavo, todėl rasdavo laiko ir draugams, ir kelionėms: „Mitas, kad gerai besimokantys visą dieną sėdi prie knygų, neišeina iš kambario.“

Klasiokė sakydavo: jeigu tai būtų kitas, baisiai pavydėčiau, bet dėl tavęs jaučiuosi gerai.

Be to, Ainį lydėjo mėgstama užklasinė veikla – karatė. Pasak jo, tai ne tik sportas, bet ir priemonė geriau jaustis, socializuotis: „Sportuoju nuo pat pirmos klasės, jau daugiau kaip dešimt metų – ilgas kelias. Karatė buvo geras būdas išlieti energiją, pravėdinti galvą nuo mokslų ar šiaip gyvenimo, susirasti draugų, bendraminčių. Su jais bendrauju ir šiandien.“ Vaikinas džiaugiasi ne tik įdomiu laisvalaikiu, bet ir artimųjų palaikymu akademiniame kelyje. „Su botagu nestovėjo, dienyno netikrino, – šypteli jis. – Mane tėvai labai palaikė veždami į užklasines veiklas, kartais atleisdami nuo namų ruošos darbų, kad galėčiau geriau pasimokyti. Jie – mano svarbiausi gerbėjai. Pasisekė, kad turėjau tokią gerą palaikymo komandą.“ Ainį nuoširdžiai palaikė ne tik tėvai, bet ir klasės draugai: „Klasiokė sakydavo: jeigu tai būtų kitas, baisiai pavydėčiau, bet dėl tavęs jaučiuosi gerai. Gera, kad žmonės mane kėlė į viršų, o ne stūmė žemyn.“ [caption id="attachment_1257438" align="alignleft" width="2560"] Kauno „Saulės“ gimnazijos absolventas Ainis Lukša. Luko Karčiausko / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras[/caption] Mokytoja padėjo atrasti ateities profesiją Dvylikta klasė – įtemptas laikotarpis ne tik dėl būsimų egzaminų, bet ir intensyvaus pasirengimo jiems. Pasak Ainio, geriausias būdas pasirengti – spręsti ankstesnių metų užduotis. „Tai vienas pagrindinių dalykų, norint gerai išlaikyti kad ir paprastą mokyklinį kontrolinį. Išsirenki seną egzaminą, atsisėdi dviem trims valandoms, sprendi, tikrini ir žiūri, kas nepavyksta, ką reikėtų tobulinti“, – mokymosi praktika dalijasi šimtukininkas. Papildomos pagalbos ar korepetitorių moksleiviui neprireikė, tačiau pasiruošti padėjo mokytojai. Viena jų ne tik paaiškindavo sudėtingus uždavinius, bet ir padėjo apsispręsti dėl ateities. „Biologijos mokytoja paskatino toliau važiuoti su mokslais. Dešimtoje klasėje ji pasiūlė dalyvauti biologijos olimpiadoje, nors šiuo mokslu iki tol domėjausi vangiai. Iš mokyklos etapo perėjau į miesto etapą, supratau, kad noriu gyvenimą sieti su biologija“, – pasakoja vaikinas. [caption id="attachment_1257439" align="alignleft" width="2560"] Kauno „Saulės“ gimnazijos absolventas Ainis Lukša. Luko Karčiausko / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras[/caption] Penki šimtukai „Prieš pirmąjį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą jaučiau didelį nerimą, buvau lyg sukaustytas, nežinojau, kaip viskas bus, nebuvau nė kiek užtikrintas, kad gausiu šimtuką – pasisekė“, – prisimena Ainis. Tuo metu jis dar nežinojo, kad nerimauti nėra ko. Kauno „Saulės“ gimnazijos absolvento rezultatai buvo daugiau nei įspūdingi: įvertintas šimtu balų iš lietuvių kalbos ir literatūros, anglų kalbos, chemijos, matematikos ir biologijos. „Dėl biologijos jaučiausi užtikrintas, dėl matematikos taip pat nejaučiau daug nerimo. Chemijos egzaminas galėjo baigtis bet kaip, tačiau man pasisekė – gavau suprantamas užduotis, buvau normaliai pasiruošęs ir tą dieną jaučiausi gerai“, – prisiminimais dalijasi jis.

Mokslai yra svarbu, bet esmė – visai kita.

Ainis šypteli, kad rezultatus sužinojo ne Lietuvoje, o Kazachstane, kur dalyvavo biologijos olimpiadoje: „Rezultatus sužinojau ne dėl to, kad būčiau pasitikrinęs, bet iš daugybės pasipylusių žinučių. Galvojau – okay, čia kažkas buvo.“ Vis dėlto pasakojimo herojus pabrėžia – gerai mokosi todėl, kad nori tobulėti, bet tai nėra pagrindinis jo charakterio bruožas: „Nenoriu, kad žmonės į mane žiūrėtų kaip į smegenis ant kojų – kuris viską žino. Man daug svarbiau yra bendravimas, užklasinė veikla. Mokslai yra svarbu, bet esmė – visai kita.“ Galvodamas, ką galėtų patarti moksleiviams, norintiems mokyklą baigti bent kiek panašiais rezultatais, Ainis sako: „Stengtis kasdien susiplanuoti, ką nori padaryti, tada padarysi daug daugiau. Antra, rasti ką nors veikti ir be mokslų, nes jeigu vien mokysiesi, labai greitai perdegsi, ir mokymasis bus nekokybiškas. Taip pat nebijoti klausti draugų, bandyti kooperuotis, nes vienam gali būti sunku.“ [caption id="attachment_1257443" align="alignleft" width="2560"] Kauno „Saulės“ gimnazijos absolventas Ainis Lukša ir žurnalistė Austėja Zovytė. Luko Karčiausko / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras[/caption] Savi namai ir nepasitvirtinusi baimė Mokyklą baigęs su penkiais šimtukais, Ainis pasirinko ne studijas prestižiniame užsienio universitete, bet vos už šimto kilometrų nuo gimtojo miesto esančio Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Pasak vaikino, užsienyje jis jaustųsi svetimas: „Gal ir įsiliečiau į tos šalies bendruomenę ir kultūrą, bet nesijausčiau priimtas. O Lietuvoje sava kalba ir draugai, net jeigu nepritampi mieste, vienu traukiniu gali grįžti pas šeimą, kur viskas pažįstama ir gera.“ Ainis tikina esantis patenkintas pasirinktomis medicinos studijomis, o išankstiniai gąsdinimai apie jas nepasiteisino. „Prieš stojant nemažai kas, ypač medicinos studentai, gąsdino, kad medicina yra absoliutus kirvis ir reikės labai daug mokytis. Tai nėra visiška tiesa. Taip, medicinos studijos nėra lengvos, joms reikia ruoštis, mokytis, bet įmanoma ir viską spėti padaryti, ir susitikti su draugais, kur nors dalyvauti“, – džiaugiasi jis. [caption id="attachment_1257436" align="alignleft" width="2560"] Kauno „Saulės“ gimnazijos absolventas Ainis Lukša. Luko Karčiausko / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras[/caption] Būsimas kardiologas Ainis mato ryškius skirtumus tarp mokyklos ir akademinio gyvenimo: tenka daugiau mokytis, tačiau atsiranda galimybė laisviau planuoti laiką. „Kiekvienam seminarui ir pratyboms reikia būti pasiruošus iš anksto. Jeigu ateini į seminarą nieko nežinodamas ir tikėdamasis, kad tau viską patieks gražiai ant lėkštutės, taip nebus. Bandysi susigaudyti, klausti dėstytojo, bet vis tiek būsi sutrikęs. Universitete nepraleidi tiek daug laiko, būna laisvų dienų. Pavyzdžiui, penktadieniais man nėra jokių seminarų, todėl galiu lengviau planuotis laiką, o mokykloje nuo pirmadienio iki penktadienio sėdi pamokose ir nieko dėl to negali padaryti“, – pasakoja jis. Galvodamas apie ateitį, Ainis save mato tęsiantį darbus Lietuvoje. Bent jau kol kas. „Po šešerių metų baigęs studijas, manau, būsiu kardiologas. Aišku, tai yra ilgas laikas, ir daug kas gali pasikeisti. Gal sudomins kita specialybė, bet kol kas noriu būti kardiologu Lietuvoje“, – svajone dalijasi pasakojimo herojus. Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Austėja Zovytė, Kostas Kajėnas, Lukas Karčiauskas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama