Kai gyvenimas pasikeičia: apie regos netektį, krizę ir tai, kaip padėti sau

Kartais gyvenimas ima ir pasikeičia. Ne mūsų valia, ne mūsų tempu. Kartais taip, kad nuo tos akimirkos viskas pasikeičia. Regėjimo netektis – viena iš tokių patirčių. Ji keičia ne tik kūno galimybes, bet ir visą gyvenimo struktūrą. Keičiasi kasdienybė, veiklos, kartais pomėgiai, bendravimo būdai, savarankiškumas. Daug ko tenka pagedėti, išmokti daug naujo. O kartu su tuo keičiasi ir vidinis pasaulis. 

Žmonės, kurie netenka regos, susiduria ne tik su fiziniu iššūkiu, bet ir išgyvena labai gilius psichologinius procesus – kuriuos ne visada lengva atpažinti ar suprasti. Regėjimo netektis irgi yra netektis. Ji gali labai smarkiai paveikti. Todėl verta suprasti, kaip mes reaguojame į tokius pokyčius, kokie jausmai kyla, kaip su tuo susitaikyti ir prisitaikyti. Kaip užsitikrinti, kad šis pokytis netaptų trauma? 

Netektis – tai ne tik mirtis 

Kai galvojame apie netektį, dažniausiai pirmiausia į galvą ateina artimojo mirtis. Tačiau netektis gali būti ir kūno funkcijos praradimas. Sveikatos pablogėjimas. Įprastų pomėgių ar veiklų, darbo, savarankiškumo praradimas. Tai – visos tos gyvenimo dalys, kurios buvo „mano“ ir staiga tampa „nebe mano“. Kartais jos vis dar lieka, tačiau reikia išmokti naujų įgūdžių ir šis prisitaikymas irgi gali būti išgyvenamas kaip netektis. Regėjimo netektis gali keisti tai, kaip žmogus juda, kaip bendrauja, ką veikia, kaip suvokia save. 

Tokia netektis dažnai išjudina stiprias emocines reakcijas. Vieni žmonės jaučia šoką – viskas atrodo kaip sapnas. Kiti pyksta: „kodėl man?“, „kodėl dabar?“. Gali apimti liūdesys, bejėgiškumas, baimė dėl ateities. Kartais – kaltė, gėda, pavydas matantiems žmonėms. Visi šie jausmai yra normalūs. Jie ne silpnumo ženklas – o ženklas, kad žmogus išgyvena pokytį. 

Tiesą pasakius, tokie jausmai ne tik normalūs, galimi, bet ir tikėtini. Netekties užduotis – gedėjimas. O gedėjimas paprastai ir įtraukia šoką, pyktį, liūdesį ir susitaikymą, šios stadijos maišosi, banguoja iki kol aprimsta ir viduje integruojasi nauja realybė. 

Kiekvieno kelias per šią patirtį yra skirtingas. Vieni kalba garsiai, kiti – užsisklendžia. Vieni nori veikti, kiti – sustingsta. Nėra gerų ar blogų reakcijų – kiekvienas esame skirtingas, tačiau užstrigimas kurioje nors jų gali virsti į psichikos sveikatos sunkumus. Ar pačios netekties ir pokyčio patyrimą kaip trauminį, kas paprastai sutrukdo prisitaikyti prie naujų aplinkybių, atrasti prasmę ir džiaugsmą. 

Skirtingos patirtys ir skirtingi išgyvenimai 

Regėjimo praradimas gali atsirasti dėl įvairių priežasčių – tiek įgimtų, tiek įgytų gyvenimo eigoje. Vieniems žmonėms rega blogėja palaipsniui, kiti ją praranda staiga. Abu šie keliai gali būti sunkūs, bet išgyvenami labai skirtingai. 

Dažniausiai regos negalia atsiranda palaipsniui. Tai gali nutikti dėl lėtinių ar paveldimų ligų. Kai kuriems žmonėms rega blogėja nuo pat vaikystės ar net gimimo. Tokia lėta netektis sukelia nuolatinį prisitaikymo procesą, kuris reikalauja daug psichologinių resursų – žmogus vis iš naujo turi išmokti gyventi kitaip, o kartais – ir vėl iš naujo netekti to, ką buvo išmokęs daryti. Visgi, pamažu prie pokyčio prisitaikyti yra lengviau, nei jam įvykus netikėtai ir staiga. 

Staigus regėjimo praradimas – retesnis ir psichologiškai labiau komplikuotas. Tokią situaciją dažnai lydi šokas, nes žmogus neturi laiko pasiruošti ar prisitaikyti. Staigus pokytis gali sugriauti įprastą gyvenimo struktūrą per akimirką – tai ypač padidina psichologinės traumos riziką. 

Svarbu suprasti: ne regėjimo praradimo būdas lemia, kaip žmogus jausis, o tai, kaip jis bus palydėtas šiame pokytyje. Ar bus paramos, palaikymo, pagalbos. Ar žinos, kad turi teisę išgyventi visus jausmus – ir pyktį, ir liūdesį, ir bejėgystę, ir viltį, ar bus savotiškai užčiaupiamas ir skatinamas vien pozityvumui. Pozityvios mintys yra šaunu, tačiau jos neturėtų atimti mūsų žmogiško poreikio gedėti. Kai neleidžiame sau to padaryti, visi gedulo jausmai tarsi marinuojasi viduje, dumblėja, pradeda slėgti arba užauga iki neaiškaus nuolatinio nerimo. 

Trauma – ne įvykis, o poveikis 

Regėjimo netektis, ypač jei ji įvyksta netikėtai, gali turėti psichologinės traumos potencialą. Tačiau bet koks pokytis gali viduje būti išgyventas kaip traumuojantis. Įvykio didumas ar staigumas savaime nenulemia mūsų reakcijos. Apie traumą – kada ji įvyksta, kas gali padėti nuo jos apsisaugoti, kas gali padėti ją perdirbti, norisi parašyti plačiau ir daugiau. 

Trauma – tai ne pats įvykis, o tai, kaip mūsų sistema jį išgyvena. Yra trys pagrindiniai elementai, kurie dažniausiai paverčia įvykį traumuojančiu: 

• bejėgiškumo jausmas (kai netenkame kontrolės), 

• pavojaus pojūtis (fizinio ar emocinio), 

• vienišumas (kai liekame su tuo vieni). 

Išorinių aplinkybių kartais nepakeisime – bet galime paveikti tai, kaip jas išgyvename. Vienas iš svarbiausių dalykų – nebūti vienam. Jei susidūrėte su regos ar kitokia netikėta netektimi, ieškokite žmonių, su kuriais galėtumėte kalbėtis. Jei esate artimas žmogus – nepalikite vieno. Kalbinkite, būkite šalia, padėkite surasti pagalbą. 

Taip pat tai nereiškia, kad kiekvienas, pasirinkęs daugiau vienatvės ir tylos, išgyvens trauminę patirtį. Labai svarbi dalis tam, kaip reaguojame į įvykius, tenka mūsų ankstyvosioms patirtims. Žmonės, patyrę apleistumą, smurtą, prievartą, skurdą, turi didesnį jautrumą, tad ir didesnę tikimybę patirti psichologinę traumą. Kita vertus, mes visi tam tikrais gyvenimo etapais turime daugiau arba mažiau resursų. Jei netektis yra tarsi „vyšnia ant torto“ tarp kitų iššūkių, pavyzdžiui, perdegimo darbe ar tėvystėje, sunkių ligų ar finansinio nesaugumo, į ją reaguoti galime kur kas stipriau, skausmingiau ir tai gali tapti trauminiu patyrimu, nes tiesiog viršija tuometes mūsų galimybes susitvarkyti su dar vienu iššūkiu emociškai. 

Kaip atpažinti trauminę reakciją? 

Trauminės reakcijos dažnai atrodo kaip dirglumas (pykčio, baimės, panikos protrūkiai), miego sutrikimai (košmarai, nemiga, negalėjimas giliai įmigti), dažni ir nevalingi atsiminimai apie traumavusį įvykį. Taip pat gali reikštis kaip bendra apatija ar neaiškus nerimastingumas, prasmės jausmo netekimas. Kartais ir kitos diagnozės – depresija, nerimo sutrikimai – iš tiesų yra reakcija į tam tikrus įvykius ir irgi gali būti kaip trauminė reakcija. 

Trauma reikšmingai pakeičia savijautą ir kasdienį funkcionavimą. Tačiau, kaip ir minėjau aukščiau, jei yra pakankamai paramos ir pagalbos, tai gali atsipirkti emocine krize ir susitaikymu, prisitaikymu, integracija. 

Jei jūs ar jūsų artimasis patiria trauminę reakciją ar emocinę krizę, svarbu paskatinti kreiptis pagalbos į tam pasiruošusius specialistus. Blogiausia, ką galime daryti sau ir artimiesiems, – teisti, smerkti, mokyti ar moralizuoti, kad reikia džiaugtis tuo, ką turi. Jei viduje viskas gerai, tai ir džiaugiamės. Bet trauma yra sudėtingas procesas ir čia taip paprastai nesukontroliuosi savo reakcijų, emocijų ar bendros savijautos. 

Pagalba yra – ir ji pritaikoma pagal poreikius 

Išgyvenant didelį pokytį ir su juo susijusią emocinę krizę, pagalbą suteikti gali visi konsultuojantys psichologai. Skubiu atveju veikia ir krizių centrai bei emocinės paramos linijos. Tačiau vertinga būtų turėti tęstinę reguliarią pagalbą ir leisti sau apsilankyti ar nuotoliu susisiekti su psichologu. Pagalbos yra daug, mokamos ir nemokamos. 

Jei krizė tarsi praėjo, bet užstrigimas liko ar atpažįstate savyje ar artimajame traumines reakcijas, gali būti vertinga kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą, kuris išmano psichotraumatologiją. Vienas iš efektyviausių metodų, padedančių perdirbti trauminę patirtį, yra EMDR terapija (angl. Eye Movement Desensitization and Reprocessing – nujautrinimas ir perdirbimas akių judesiais). Nors šios terapijos pavadinime yra užkoduoti akių judesiai, iš tiesų EMDR terapija jau gerokai išsiplėtojusi. Jos pagrindinis principas – bilateralinė (dvipusė) stimuliacija, kai paeiliui suaktyvinamas tai vienas, tai kitas smegenų pusrutulis. Dešinysis pusrutulis daugiau atsakingas už emocinius atsiminimus (ten, kur „laikoma“ trauminė informacija), o kairysis – už loginę, žodinę informaciją, ten laikomi „įprasti“ atsiminimai. Bilateralinė stimuliacija gali būti taikoma naudojant lietimą, ritmą. Akių judesiai tam nebūtini, todėl ji puikiai pritaikoma ir žmonėms, kurie nemato ar turi regos sutrikimų. Ši terapija orientuota ne vien į kalbėjimą, bet ir į kūno pojūčius, kūno reakcijas ir vidinio saugumo atkūrimą. 

Svarbiausia – psichologinė pagalba gali būti labai įvairi – nuo savitarpio paramos grupių iki individualios terapijos. Renkantis svarbiausia, kad jaustumėtės saugiai ir girdimi. Verta atkreipti dėmesį į tai, ko norisi jums. Vienam labai svarbu galėti laisvai kalbėti ir jausti, o kitam kur kas geriau veikia struktūra, namų darbai ir kognityvinės terapijos užduotys. Dar kitiems labai svarbu girdėti kitų tokioje situacijoje buvusių žmonių patirtis ir pasisemti įkvėpimo. Tikrai svarbu rasti tai, ko reikia būtent jums. 

Kaip padėti sau? 

Tikrai ne kiekviena netektis tampa trauma. Tačiau kiekviena netektis – tai iššūkis. Iššūkiuose verta kreiptis pagalbos, tačiau tai nereiškia, kad patys negalime padaryti nieko. Mes visada kažką galime. 

• Leiskite sau jausti. Nespauskite savęs „greičiau susitaikyti“. Emocijos ateina ir praeina – nebent jas uždarome. Kalbėkite apie jas. Su artimaisiais. Su bendruomene. Su žmonėmis, kurie išgyveno kažką panašaus. 

• Išlaikykite rutiną. Kai viskas keičiasi, svarbu turėti bent kelis pastovius dalykus. Pusryčiai tuo pačiu metu. Tas pats kvapas. Muzika. Miegas. Aiškus dienos ritmas padeda grąžinti stabilumą. 

• Grįžkite į kūną. Net jei kažkuri kūno funkcija suprastėjo – kūnas vis dar gali daug. Liečiant, kvėpuojant, judant, uodžiant, ragaujant. Sąmoningas vaikščiojimas, lėtas valgymas, meditacija – viskas, kas padeda sugrįžti į čia ir dabar. 

Žinutė pabaigai ir įkvėpimui 

Svarbu žinoti, kad smegenys yra plastiškos. Jos nuolat, visą mūsų gyvenimą mokosi, prisitaiko, kompensuoja. Jei dėl regos netekimo kartu netekote ir kokios nors mylimos veiklos, susitaikius su esama situacija galimai atrasite arba naujų būdų šiai veiklai susigrąžinti į gyvenimą, arba kitų, naujų veiklų, naujų savo galimybių. Kai vienas informacijos šaltinis susilpnėja – stiprėja kiti. Jūsų kūnas yra veiklus, galingas, besimokantis ir kuriantis sprendimus kiekvieną dieną, tad svarbu juo patikėti, pasitikėti ir leisti sau toliau gyventi ir kurti. 

Nuotrauka. Jei jums ar jūsų artimajam nepavyksta susidoroti su emocine krize, svarbu kreiptis pagalbos / www.pixabay.com nuotr. 

Vyro nuotrauka iš priekio nuo pečių iki viršugalvio. Tamsų bluzoną su kapišonu vilkintis vyras užfiksuotas priešais šviesią sieną. Jis yra nuleidęs galvą ir susiėmęs ją ties kakta smulkiomis senatvinėmis dėmėmis nusėtomis rankomis, kurių kiek praskleisti pirštai yra panirę į trumpus, šviesius, sušiauštus plaukus. Veido beveik nematyti, išskyrus gilią, vertikalią kaktos raukšlę, surauktus antakius ir į apačią nukreiptą plačią nosį. Nuotrauka spinduliuoja neviltį, pasimetimą ir kančią.

Autorius: Evelina Adakauskienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama