Prieinamumo architektai: neregių įtaka visuomenės raidai

Žmonių su regos negalia bendruomenė nuo senų laikų savarankiškai kūrė geresnį gyvenimą: rūpinosi aplinkos pritaikymu, steigė darbo vietas, siekė pripažinimo sporte ir skynėsi kelią kitose srityse. 

Nemaža dalis neregių kurtų prieinamumo sprendimų šiandien vis dar naudingi. Ir ne tik neregių bendruomenei, bet ir visai visuomenei. Tik ar visuomenė žino, kam už tai turi būti dėkinga? 

Istoriniai momentai, pasakojantys apie neregių įkvėptą visuomenės kaitą, sugulė interaktyvioje ekspozicijoje „Nuo poreikio į pokytį“, duris atvėrusioje Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje (LAB) Vilniuje. 

Ši ekspozicija – tai ne prisitaikymo istorija, ji apie tai, kaip neregiai patys ėmėsi kurti prieinamumo sprendimus, kurie ilgainiui tapo vertingais įrankiais ne tik sau, bet ir visai visuomenei. 

Idėja gimė Airijoje 

Prieš kurį laiką bibliotekoje, kuri tuomet dar vadinosi Lietuvos aklųjų biblioteka, veikė neregių muziejus. Vėliau biblioteka neteko teisės muziejinei veiklai, ir didelė dalis muziejaus eksponatų buvo perduota Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centrui. Tačiau įprasminti ryšį su biblioteką įkūrusia neregių bendruomene labai norėjosi – tik ne eksponuojant šepečius ar skalbinių segtukus, bet pasakojant įkvepiančias istorijas. Tačiau kaip ir kokias?.. 

„Idėja sukurti ekspoziciją gimė lankantis Airijoje įsikūrusiame „Emigracijos muziejuje“. Tuo metu lankyta ekspozicija apie airių emigrantų įtaką kitų pasaulio šalių visuomenėms paliko itin didelį įspūdį. Iškart pagalvojome, kad mes irgi turime ką papasakoti. Žmonės su regos negalia taip pat stipriai darė įtaką Lietuvos visuomenės raidai, ir apie tai reikia kalbėti garsiai“, – ekspozicijos atidarymo renginyje sakė LAB direktorė Inga Davidonienė. 

Grįžus iš Airijos iškart pradėti dėlioti ekspozicijos rengimo planai, organizuoti pokalbiai su bendruomene, kurių metu surinktos istorijos tapo šios ekspozicijos segmentais: Kultūra. Formos kismas, Gamyba, Infrastruktūra, Pilietiškumas, Sportas, Čia ir dabar. 

Ekspozicija, kurioje reikia liesti ir klausyti 

Esame pratę, kad, nuėjus į parodą, ekspoziciją ar panašų įvykį, šiukštu nieko negalime liesti. Šioje ekspozicijoje viskas kitaip – lytėjimas labai svarbus žmonėms, turintiems regos negalią, todėl čia galima liesti ir tyrinėti visus eksponatus. Čia gausu ir užrašų brailio raštu. Visa informacija pateikta suaugusio žmogaus liemens aukštyje, kad būtų patogu ir tipiniam lankytojui, ir vaikui ar vežimėliu judančiam asmeniui. 

„Ši ekspozicija man paliko neišdildomą įspūdį. Ir ne tik eksponatų gausa, bet ir puikiu pritaikymu žmonėms, turintiems regos negalią. Kiekvienas lankytojas informaciją gali gauti jam labiausiai priimtinu būdu: skaityti brailio raštu arba klausytis garsiniu formatu. Ypač vertinu informacijos pateikimą brailio raštu, nes tai aktualu ne tik neregintiems, bet ir tiems, kurie netekę ir regėjimo, ir klausos, todėl negali informacijos gauti garsiniu formatu. Taip pat ypač džiugu, kad ekspozicija apima daug įvairių temų, kurios visuomenei atskleidžia, kokia aktyvi ir ryžtinga buvo ir yra neregių bendruomenė. Manau, kad ši ekspozicija, skleisdama žinią apie neregių pasiekimus, gali smarkiai prisidėti prie šios visuomenės grupės įtraukties sąlygų gerinimo“, – sako regos negalią turinti LAB darbuotoja, šios ekspozicijos gidė Ugnė Žilytė. 

Lankytojus pasitiks dar vienas įdomus ekspozicijos elementas – pasvirasis tekstas. Tai – svarbi užkoduota žinutė apie regos negalią turinčius žmones. Teksto pasvirimo kampas toks pat, kaip baltosios lazdelės. 

Nuo lentelės su grifeliu iki visiems tinkančių formatų 

Kultūra – pirmasis ir vienas iš didžiausių ekspozicijos blokų, kalbantis apie prieinamos knygos ir laikmenų kismą. Prasidėjusi nuo unikalių, tik neregiams skirtų formatų, knygos forma keitėsi, kol tapo neįtikėtinai lanksti ir draugiška visiems skaitytojams. Daug patogesnis tapo ir knygų saugojimas. 

„Biblioteka išgyveno daug persikraustymų. Brailio knygos didelės, sunkios, gabendavome jas iš vienų patalpų į kitas. Kartą bibliotekos patalpas užliejo vanduo. Braidydami tame vandenyje skubėjome išgelbėti kuo daugiau knygų. Dabar viskas būtų paprasčiau, knygos saugiai patalpintos virtualioje bibliotekoje“, – prisiminimais dalijasi LAB darbuotoja Alvyra Liaudanskienė. 

Žinoma, brailio raštas, net pavirtęs elektroniniu, netaps visiems prieinamu skaitymo būdu. Tačiau visa neregių kultūros istorija prasidėjo nuo lentelės su grifeliu, rankraštinio brailio, kol išsivystė iki visų pamėgtos garsinės knygos, o moderniausias EPUB formatas (taip pat kurtas neregiams) šiandien leidžia knygomis mėgautis visiems, nepriklausomai nuo individualių skaitymo poreikių. 

Ekspozicijoje galime stebėti, kaip keitėsi garsinių knygų laikmenos ir jų klausymo priemonės – nuo juostos iki kompaktinio disko, o dar vėliau – interneto ir debesijos bei virtualios bibliotekos ELVIS. 

Regos negalią turinčių žmonių indėlis į ekonomiką ir infrastruktūrą 

Daugelis mūsų savo namuose dar turi daiktų, kuriuos sukūrė regos negalią turintys žmonės. Šis faktas tik patvirtina, koks svarbus neregių bendruomenės indėlis į Lietuvos ekonominį ir socialinį gyvenimą. 

Ekspozicijoje lankytojai išvys išskirtinį eksponatą – besisukantį būgną, kuriame pateikti neregių pagaminti daiktai. Tai, kas eksponuojama būgne, tik maža dalis to, ką jie kūrė – neregių rankomis gaminti buitiniai ir elektros reikmenys ir net automobilių detalės. 

Neregių bendruomenė smarkiai prisidėjo prie infrastruktūros vystymo – už lėšas, uždirbtas tuomečiuose gamybos kombinatuose, pastatyti ištisi gyvenamųjų namų rajonai (apie 3000 butų!) ir net Kauno akių ligų klinikos. Tai buvo tvarus modelis, kuriame socialinė įtrauktis ir ekonominis augimas ėjo išvien. 

Vienas iš šios istorijos liudininkų – UAB „Liregus“ direktorius Leonas Kirkilovskis, šiemet minintis 50 metų darbo sukaktį, ekspozicijos atidarymo metu sakė: „Viskas prasidėjo nuo idėjos – įkurti įmonę Ukmergėje, kurioje galėtų dirbti žmonės su regos negalia. Tuo metu daug tokių žmonių gyveno išsibarstę po visą Lietuvą. Nebuvo nei pinigų, nei aiškaus plano – tik tikėjimas. Praėjo šešeri metai, ir štai – įmonėje dirba 240 žmonių. Visi darėme, ką galėjome. Svarbiausia, kad tarp mūsų buvo tikra simbiozė – pasitikėjimas, supratimas, palaikymas. Tai ir buvo varomoji jėga.“ 

Šiandien situacija pasikeitė – vis daugiau žmonių su regos negalia sėkmingai integruojasi į atvirą darbo rinką, dirba įvairiose srityse ir prisideda prie šalies gerovės. Tai žmonės, kurie kasdien savo darbu kuria atviresnę, įtraukesnę ir stipresnę Lietuvą. 

Dėmesys aplinkos prieinamumui ir plyta iš Nyderlandų 

Pirmoji požeminė perėja buvo įrengta siekiant užtikrinti saugumą neregiams. Ši perėja tapo saugia judėjimo arterija kiekvienam kauniečiui ir miesto svečiams, o užfiksuota statybų nuotrauka tapo atspirties tašku įrengiant šią ekspoziciją. 

Aplinkos prieinamumu rūpinosi tuometė Lietuvos aklųjų draugija, o prieinamos aplinkos teikiama nauda džiaugėsi visi šalia šios bendruomenės gyvenantys žmonės. Neregių gyvenamuosiuose rajonuose buvo įrengiami metaliniai turėklai ir tankios gyvatvorės, kad palengvintų žmonių, turinčių regos negalią, orientavimąsi aplinkoje. 

„Tuo metu Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga išsiuntė mane į Nyderlandus parvežti šaligatvio plytą – vedimo paviršiaus pavyzdį. Visi muitininkai buvo nustebę, kodėl keliauja moteris ir su savimi tempiasi plytą. Ją ir švietė, ir kitaip tikrino, bet galiausiai jie manimi patikėjo. Lagaminas keliavo į bagažą, o plyta – į lėktuvo saloną po mano kojomis“, – įspūdžiais dalijosi buvusi LASS respublikinio centro darbuotoja Audronė Jozėnaitė. Šaligatvio plytą, tokią pačią, kaip jos parvežtoji, lankytojai gali apžiūrėti ekspozicijoje kabančioje rankinėje. 

Prasidėjęs nuo kartais kurioziškų situacijų, viešosios aplinkos prieinamumas (arba universalusis dizainas) tapo norma projektuojant bet kokį gyvenamąjį ar verslo objektą, o visuomenė įvertino ir suprato, kad tai, kas patogu negalią turinčiam žmogui, palengvina kasdienybę visiems. 

Pilietiškumas: 222 dienos laisvo radijo balso 

Lietuvos neregių bendruomenės indėlis svarbus ir kalbant apie pilietiškumą. Mažai kam žinoma, bet būtent šios bendruomenės dėka, sovietų armijai užgrobus LRT pastatus, laisvas radijo balsas 222 dienas skambėjo iš bibliotekos (kuri tuomet dar priklausė Lietuvos aklųjų draugijai) garso įrašų studijos. 

„Saugumas žinojo, kad radijas veikia iš aklųjų organizacijos, bet negalėjo taip lengvai susekti, iš kur transliuojama. Jie ieškojo antenų, kurių čia nebuvo – radijas buvo transliuojamas telefono laidais“, – prisiminimais dalijosi buvęs LAB darbuotojas Juozas Valentukevičius ir patikslina, kad Lietuvos radijas neregiams priklausančiose garso įrašų studijose dirbo dar beveik šimtu dienų ilgiau, kol galėjo grįžti į savo patalpas. „Vienu metu, atvėręs savo kabineto duris, suskaičiavau 12 žmonių, dirbančių 16 kvadratų kambarėlyje. Aš pats dirbau koridoriuje. Bet tuo metu niekas nesiskundė dėl darbo sąlygų. Kur kas svarbiau buvo pasirūpinti radijo saugumu.“ 

Jei ne neregių bendruomenės drąsa priimti greitą sprendimą ir gebėjimas saugoti paslaptį, laisvas radijo balsas būtų nutilęs kur kas ilgesniam laikui nei viena para. 

Ekspozicijoje lankytojai ras sovietmečiu populiarias buto ar kabineto duris, prie kurių priėjus ir pažvelgus pro akutę, galės išvysti, kaip atrodė tuometė garso įrašų studija. Galės įsijungti ir seną radijo aparatą, iš kurio pasigirs radijo diktorių balsai tą akimirką, kai į studijas jau veržėsi okupantai, o vėliau – pirmosios diktoriaus Juozo Šalkausko skaitomos žinios – jau iš saugios bibliotekos garso įrašų studijos. 

Sporto pasiekimai ir šiuolaikinės technologijos 

„Labai džiugu, kad šioje ekspozicijoje yra ir sportas, – atidarymo renginyje džiaugėsi Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentas Arnoldas Januševičius. – Sportas – tai neatsiejamas socialinis reiškinys, kuris vienija mus ir sukuria tam tikrą kultūrinį ryšį. Sportas, fizinis aktyvumas neregiui ir silpnaregiui prideda pasitikėjimo.“ 

Regos sutrikimų turintys sportininkai nuo pat nepriklausomybės atgavimo prisideda prie Lietuvos vardo garsinimo. Bet visuomenėje ši tema vis dar apipinta mitų. Galbūt daugelis galėtų įvardyti aklųjų riedulį (golbolą), bet juk turime talentingų sportininkų ir kitose sporto šakose: bėgikų, plaukikų, disko metikų, rutulio stūmikų, šachmatininkų, šaškininkų, dziudo imtynininkų. 

Ekspozicijos sporto segmente lankytojai ras Sigitos Markevičienės bėgimo virvutę ir Lietuvos aklųjų sporto federacijos dovanotą šaškių lentą bei golbolo kamuolį. 

„Džiaugiuosi, kad neregiai tampa vis laisvesni ir savarankiškesni“, – sakė ekspozicijos atidaryme viešėjęs Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos prezidentas Paulius Kalvelis. 

Ekskursiją po ekspoziciją lankytojai pabaigs segmente „Čia ir dabar“, kviečiančiame išbandyti šiuolaikines technologijas, padedančias žmonėms su regos negalia realiuoju laiku pamatyti nuotraukas. Tereikia atsistoti nurodytoje vietoje prieš objektyvą, patraukti virvelę ir dirbtinis intelektas papasakos, ką pavyko nufotografuoti. 

Kviečiame aplankyti 

LAB kviečia atvykti į nuolatinę ekspoziciją „Nuo poreikio į pokytį“ ir iš arčiau susipažinti su įkvepiančia neregių bendruomenės istorija bei įvertinti, kaip kasdieniai, atrodytų, nedidelės žmonių grupės poreikiai gali tapti katalizatoriais įspūdingiems pokyčiams visuomenės gyvenime. 

Aplankyti ekspoziciją galima tiek savarankiškai bibliotekos darbo valandomis, visa reikalinga informacija (tekstas ir garsas) yra QR kode ekspozicijos pradžioje, tiek su grupe užsiregistravus į ekskursiją su gide Ugne Žilyte. „Ateikite su draugais, ateikite su kolegomis – pasibaigus ekskursijai po ekspoziciją, dar ilgai turėsite apie ką kalbėtis“, – apsilankyti kviečia šios ekspozicijos gidė U. Žilytė. 

Nuotrauka. LAB nuolatinė ekspozicija „Nuo poreikio į pokytį“ kviečia iš arčiau susipažinti, kaip regos negalią turinčių žmonių poreikiai atnešė pokyčių į visą visuomenę / Viktoro Kalniko nuotr. 

LAB ekspozicijos „Nuo poreikio į pokytį“ nuotrauka. Priešais šviesią sieną su ekspozicija stovi Ramunė Balčikonienė, vilkinti ilgą tamsoką suknelę be rankovių. Ji dešinėje rankoje prie burnos laiko mikrofoną, o kairėje ties liemeniu – šviesų planšetinį kompiuterį. Jos šviesūs, trumpi, garbanoti plaukai krenta abipus kaktos, veidas šypsosi. Už moters ant sienos maždaug ties liemeniu nubrėžta tamsi horizontali linija, nuo kurios į viršų ir apačią įstrižai atsišakoja brūkšniai su nurodytomis datomis ir įvairiais įvykiais, bei pateikti įvairūs eksponatai: knyga dideliais lapais, kasetės, kompaktinių diskų grotuvas ir kiti. Dešinėje, linijos pabaigoje, prie sienos pritvirtintas smulkus šviesus ekranas, po kuriuo kabo prijungtos ant ausų dedamos ausinės. Dešiniau plačiame tarpduryje stoviniuoja tamsiaplaukė moteris, bibliotekos direktorė Inga Davidonienė, nuleistose rankose laikanti tamsų segtuvą, o dešinėje nuotraukos pusėje į kadrą iš dalies patenka beveik visiškai nusisukęs plikagalvis vyras. Atrodo, abu stebi kalbėtoją. Ekspozicija atrodo patogiai suplanuota, interaktyvi ir informatyvi.

Autorius: Milda Lipavičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama