Fermos gali ir nesmirdėti

Pastaraisiais metais, griežtėjant fermų kvapų ir teršalų kontrolei, ūkininkai vis atsakingiau rūpinasi savo veikla ir imasi priemonių ją valdyti. Tai padeda užtikrinti ne tik švaresnį orą, dirvožemį, gyvūnų sveikatą, bet ir geresnę gyvenimo kokybę žmonėms, gyvenantiems šalia fermų.

Mėšlas – svarbus resursas

Pastebima, kad kai kuriose šalyse specialistai ir politikai dažnai žiūri į mėšlą tik kaip į gamybos atlieką, prisidedančią prie vandens ir oro taršos. Norint pakeisti visuomenės požiūrį, žemdirbių visuomenei tenka įdėti daug pastangų, kad mėšlas būtų vertinamas ir tvarkomas kaip svarbus dirvožemiui resursas, kuris teikia naudą, o ne kelia įvairių problemų. VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Technologinių paslaugų skyriaus vadovas Rimas Magyla „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad organinės trąšos – svarbus ūkininkų resursas, papildantis dirvožemį, o su juo – ir augalus. Jų naudojimas augalininkystėje – vienas taikytinų principų, ūkyje siekiant sveiko dirvožemio.

„Žinoma, jei organinės trąšos – mėšlas ar srutos – naudojamos netinkamai, gali kilti aplinkosauginių ir ūkinės veiklos pasekmių. Pirmiausia, dėl per didelio trąšų kiekio ar netinkamo jų paskleidimo kyla pavojus, kad maisto medžiagos – ypač azotas ir fosforas – pateks į paviršinius ar požeminius vandenis. Tai lemia vandens taršą, eutrofikaciją – pernelyg gausų dumblių augimą, kuris mažina vandens deguonies kiekį ir kenkia vandens ekosistemoms“, – akcentavo R. Magyla.

Pasak jo, netinkamai laikomos ar paskleidžiamos organinės trąšos gali skleisti nemalonius kvapus, didinti oro taršą amoniaku bei šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis. Dėl to nukenčia oro kokybė ir netoli tręšiamųjų laukų gyvenančių žmonių gyvenimo sąlygos. Netinkamas, perteklinis organinių trąšų naudojimas gali pakenkti ir pačiai dirvai bei joje augantiems augalams – gali kauptis perteklinės maisto medžiagos tiek dirvožemyje, tiek augaluose. Todėl, siekiant išvengti neigiamų padarinių, būtina laikytis organinių trąšų naudojimo normų, laikymo reikalavimų ir tinkamai parinkti laiką bei vietą joms paskleisti.

Svarbi trąšų sudėtis

R. Magylos teigimu, labai svarbu yra žinoti organinių trąšų sudėtį, nes nuo jos priklauso tiek tręšimo efektyvumas, tiek poveikis aplinkai. Kiekvienų trąšų maistinė sudėtis – azoto, fosforo, kalio ir kitų maistinių medžiagų kiekis – lemia, kiek ir kaip jos gali būti panaudotos augalų mitybai. Žinodamas organinių trąšų sudėtį, ūkininkas gali tiksliai apskaičiuoti reikiamą trąšų kiekį, išvengti tiek maisto medžiagų trūkumo, tiek pertekliaus. Tai padeda pasiekti geresnio derliaus ir kartu apsaugoti dirvožemį bei vandens telkinius nuo taršos. Jis minėjo, kad LŽŪKT laboratorijoje galima ištirti daugelį dirvožemio rodiklių, padedančių tiksliau planuoti tręšimą ir geriau pažinti dirvožemį.

Pagrindiniai dirvožemio tyrimo rodikliai – dirvožemio pH, humuso kiekis, judriųjų fosforo ir kalio kiekiai – yra reikalingi tręšimo planams sudaryti. Tikslesniam azotinių trąšų poreikiui paskaičiuoti praverčia ir dirvožemio mineralinio azoto tyrimai. Tuomet dirvožemio ėminiai imami iš 60 cm gylio. Norintiems giliau pažinti dirvožemį ir žinoti, kuo jį papildyti, siūlomi daugelio dirvožemio rodiklių tyrimai. LŽŪKT laboratorija taip pat tiria ir organinių trąšų maisto medžiagų sudėtį, vandenį, nuotekas bei pačius augalus.

Reikia žinoti

R. Magyla atkreipė dėmesį, kad dirvožemio tyrimai yra vienas svarbiausių žingsnių, planuojant racionalų ir tvarų tręšimą. Jie leidžia tiksliai įvertinti dirvos būklę, maisto medžiagų atsargas ir nustatyti, kokių elementų augalams iš tiesų trūksta. Taigi, tyrimai pirmiausia padeda išvengti tręšimo „iš akies“. Nustatant dirvožemio pH, humuso kiekį ir judriųjų maisto medžiagų – azoto, fosforo, kalio – koncentraciją, galima tiksliai žinoti, kiek trąšų reikia konkrečiam augalui. Tai leidžia sudaryti subalansuotus tręšimo planus, pritaikytus prie dirvožemio savybių, o ne visur taikyti vienodas normas.

Dirvožemio tyrimai padeda tausoti tiek ūkininko finansinius išteklius, tiek pačią gamtą. Kai žinoma tiksli maisto medžiagų sudėtis, galima išvengti perteklinio tręšimo, kuris sukelia azoto ir fosforo išplovimus į vandenis, teršia aplinką ir kelia eutrofikacijos grėsmę. Taigi, dirvožemio tyrimai – praktinė priemonė, leidžianti pasiekti tikslų, ekonomišką ir aplinkai draugišką tręšimą.

„Jei tręšiama tik mėšlu ir srutomis, maksimalus azoto kiekis per metus neturi viršyti 170 kg/ha. Tačiau, laukus tręšiant organinėmis trąšomis kartu su mineralinėmis, negalima viršyti nustatytų azoto, fosforo bei kalio maksimalių normų, nustatytų konkretiems augalams. Nustatytas maksimalias normas augalams galima viršyti tik sudarius tręšimo planus, atsižvelgiant į augalų poreikius ir dirvožemio tyrimus, ir tręšiant neviršyti tręšimo planuose numatytų maisto medžiagų normų. Reikia atminti, kad vandens apsaugos zonose tręšiamųjų produktų veikliųjų medžiagų kiekiai ribojami – leidžiama ne daugiau kaip 80 kg/ha azoto ir 15 kg/ha fosforo veikliosios medžiagos“, – priminė ŪP pašnekovas.

Mikroorganizmų panaudojimas

Pasak Berlyno technikos universiteto doktorantės Redos Mažeikienės, iš gyvulininkystės ūkių į orą patenka apie 90 proc. amoniako. Viena iš naujų žemės ūkyje taikomų technologijų, mažinant amoniako sklaidą mikrobiologinėmis priemonėmis, yra efektyvių mikroorganizmų panaudojimas. „Šios technologijos pradininkas buvo Japonijos Okinavos universiteto profesorius Teruo Higa, kuris apie 1980-uosius išskyrė efektyvių mikroorganizmų padermes ir pradėjo kurti jų kompozicijas, skirtas naudoti aplinkosaugos, vandenvalos, žemės ūkio, gyvulininkystės, paukštininkystės, žuvininkystės, buities ir sveikatos priežiūros srityse“, – pasakojo ŪP pašnekovė.

Ji minėjo, kad oro kokybei gerinti galima naudoti biologinius preparatus, įterpiamus į gamybos procesą – jie sumažina amoniako išsiskyrimą iš mėšlo. Įprastomis sąlygomis mėšlas – bakterijų ekosistema, kurioje visi mikroorganizmai atlieka atskirą integruotą vaidmenį, tačiau makro- ir mikroklimatiniai pokyčiai bei kiti veiksniai gali pakeisti mikrofloros balansą mėšle ir padidinti amoniako bei kitų kenksmingų dujų emisijas iš mėšlo.

Mažina aplinkos taršą

R. Mažeikienė teigė, kad, naudojant biologinius preparatus, mažinamas srutų klampumas, gerinami srutų talpyklos fermentacijos procesai. Šio proceso tikslas – mažinti aplinkos taršą. Biopreparatai gali būti sudaryti iš pieno rūgšties, fotosintezės bakterijų, mielių ir kt. mikroorganizmų padermių. Jie veikia kaip aerobai, fakultatyvūs anaerobai, mažina patogeninę mikroflorą, sierą redukuojančius mikroorganizmus (SRM), pelėsius ir jų metabolizmo produktus. Efektyvių mikroorganizmų poveikis kontroliuojant kvapus, amoniako, sieros vandenilio ir kitų dujų koncentracijas bei ligų prevencijai įrodytas įvairių šalių mokslininkų. Šie mikroorganizmai mažina kvapus ten, kur yra tinkamos jų veiklai sąlygos ir parenkama tiksli technologija.

„Gyvulininkystės ūkiuose biopreparatai naudojami girdant gyvulius, ruošiant pašarus, purškiant patalpas, ruošiant mėšlą trąšoms, siekiant mažinti kenksmingų medžiagų iš mėšlo susidarymą ir kita. Biopreparatų veikimo esmė – vykstanti fermentacija, kuri panaikina puvimo procesą ir sumažina nemalonių kvapų bei kenksmingų medžiagų išsiskyrimą į aplinką. Tinkamai naudojant biopreparatus mėšle ir vykstant fermentacijai, gerokai sumažėja amoniako emisija į aplinką ir dėl azotą fiksuojančių bakterijų jis lieka mėšle, dėl to pagerinama mėšlo kokybė“, – aiškino R. Mažeikienė.

Autorius: Jolita Žurauskienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama