Šviečiamoji žurnalistika • 2025.10.07 17:32

Iškirsto miško šaltinio upė

Gerosios Naujienos centras
Iškirsto miško šaltinio upė

Įveikę didelį sunkumų ruožą per kalnus, keliautojai pradžiugo išvydę gražų žaliuojantį miškingą slėnį kalno papėdėje. Per vidurį tekėjo srauni upė, plūstanti iš kalnų. – Pagaliau, – ir jie pradėjo sveikinti vienas kitą. Šis ėjimas per kalnus juos taip išvargino, kad atrodė, jog nieko sunkesnio ir pavojingesnio jie gyvenime nebuvo patyrę, ir jie manė, kad likusi kelionės dalis dabar bus tarsi pasivaikščiojimas po žydintį sodą. – Man atrodo, jei mes šį didžiulį rąstą įridensime į upę ir ant jo susėsime, tai srovės nešami ir nuplauksime kelio dalį, vis geriau nei savomis kojomis keliauti, – pasakė Meilės tėtis Ąžuolas. – Oi, koks šaltas vanduo, – nustebo Meilė. – Teka tiesiai nuo kalno, kur tirpsta sniegas, – jai paantrino Ramunė. Sėkmingai susėdę ant rąsto jie nuplaukė tolyn ir priplaukę prie miško nusprendė įsikurti. – Einam rinkti pagalių, užsikursim laužą ir išdžiūsim, – tarė Ąžuolas. – O aš einu pažiūrėti, kas yra už kalnelio, – pasakė Ledinukas. – Ta pačia upe nebeplauksime, nes šiame slėnyje yra kita upė, trykštanti iš šaltinio, ir tik ja galima pasiekti Ledo karalystę. Draugai, pasklidę po miškelį paupyje, pamatė labai daug iškirstų medžių, tačiau džiaugsmingas Ramunės balsas jų nustebimą perkeitė džiaugsmu. – Visi čionai, kuo greičiau, pažiūrėkit, kokie nuostabūs grybai. Tai patys gražiausi kada nors matyti baravykai ir raudonviršiai, – kalbėjo ji. – Bus karališka vakarienė. – Ir uogų čia pilna skaniausių, didžiausių... avietės, gervuogės, o ant žemės kiek visokių auga... Kai sutemo, keliautojai užsikūrę laužą susėdo užkąsti keptų grybų ir uogų, ir tada netikėtai prabilo Dainius. – Man ši vieta nepatinka, – tarė jis. – Šitie iškirsti medžiai yra Dykumos šalies darbas – man tai labai pažįstamas vaizdas. – Taip, – jam paantrino Ąžuolas, – ir kirsta visai neseniai, nes ir medžių kelmai, ir likusios šakos dar žaliuoja. – Manau, jie ir čia jau įsiveržė ir pradėjo savo juodą darbą. Matau, kad tas pats laukia ir Miško šalies, iš kurios mes iškeliavome, – savo nuomonę pasakė Jovaras. Visiems besišildant prie laužo tolumoje pasigirdo garsai ir pradėjo šviesti šviesos. – Atrodo, be reikalo užsikūrėme laužą, – tarė Dainius. – Dabar jie mus susekė, ir pagal garsą galiu pasakyti, kad su motociklais ir keturračiais raudonšvarkiai atvažiuoja mūsų pasiimti. – Reikia bėgti, – tarė Ramunė. – Bet kur? – Bėkime ta kryptimi, kuria nuėjo Ledinukas, nes jis nuėjo ieškoti upės, tekančios iš šaltinio, per kurią galėsime pasiekti Ledo karalystę, – tarė Meilė. Greitai užgesinę laužą, jie pasilenkę prie žemės per iškirstą mišką kiek įmanydami pradėjo bėgti į pusę, kurioje galėjo būti nauja upė. – Va ten, manau, mums reikia bėgti už tos kalvos, – parodė Jovaras, ir visi klupdami ir griūdami bėgo per kelmus, o juos per iškirstą mišką vijosi motociklų gauja. – Pakliuvom į spastus! – šūktelėjo Dainius. – Mums galas, gyvus palaidos. Iš tiesų, nuo kalvos žvelgiant priešais juos buvo tas upelis, apie kurį kalbėjo Ledinukas. Iš tolo, nors ir buvo tamsu, jie matė, kad prie upelio šaltinio kita raudonšvarkių gauja, nustelbdama motociklų garsus šlykščiais riksmais ir spiegimu, surišę rankas už nugaros stumdė ir pagaliais daužė Ledinuką, greičiausiai jį tardė ir reikalavo išduoti likusius keliautojus. Bėglius besivejantys motociklininkai, jų nepastebėję, nusuko patogesniu keliu ir nulėkė žemyn prie ūžaujančios gaujos. Greičiausiai pamanė, kad visi sugauti. „Ledinuk!“ – norėjo garsiai šaukti Meilė, bet suprasdama, kad tokiu šauksmu visus išduotų, ji tik tyliai kūkčiojo, jos skruostais bėgo ašaros. – Jis žinojo, kad šitaip nutiks, ir ten nuėjo tam, kad jį suimtų, o mes galėtume pabėgti ir keliauti į Ledo karalystę, – svarstė ji. – Mums reikia jį išvaduoti, kitaip niekur iš čia neisime, – tarė Ąžuolas. – Bet mes nepajėgsime, – jam atsakė Ramunė, – pažiūrėk, kiek jų, su motociklais, su kirviais, mačetėmis ir pagaliais... Man labai baisu, ką dabar darysime? – Man atrodo, turime nepastebėti nueiti prie to upelio, ir tada matysime, ką daryti, – tarė Meilė, ir visi darydami didžiulį lanką naktį nukeliavo upelio link. Draugams prie upelio prieiti buvo labai sunku, nes krantai buvo aukšti. Tinkamiausią vietą jie rado visai arti šaltinio, iš kurio tekėjo upelis, ten buvo ir valtis, greičiausiai raudonšvarkių. Per atstumą jie matė prie stulpo pririštą Ledinuką ir aplink jį visą gaują raudonšvarkių. Jiems pažįstamas raudonšvarkis, kuris lankėsi tetos Tuopos namuose, kažką grėsmingai aiškino Ledinukui. – Ką dabar daryti? Ar mėginti stoti į nelygią kovą su raudonšvarkiais, ar pasinaudoti ta galimybe, kad niekas nesaugo valties? – Žinau atsakymą, – tarė Meilė. – Ledinukas atėjo mūsų išvesti iš šalies, kurią jau pradėjo kirsti raudonšvarkiai, ir nuvesti į Ledo karalystę. Šį vakarą jis nukreipė raudonšvarkių dėmesį ir mūsų nesuėmė. Nors ir sunku mums nuspręsti, turime pasitikėti juo ir neįkliūti raudonšvarkiams. Jiems ne Ledinukas yra reikalingas, o mes, kad mus pavergtų ir mes kirstume jiems miškus. Jausdami kaltę ir gėdą, kad negali išvaduoti Ledinuko, draugai tyliai sulipo į valtį ir raudonšvarkių nepastebėti išplaukė upeliu, kuris tiesiausiu keliu nešė juos į Ledo karalystę. Pradėjus plaukti, raudonšvarkiai juos pastebėjo, pradėjo šaukti, tačiau neturėdami kitos valties negalėjo jų sugauti, o srovė buvo stipri ir juos nešė greitai. Keletas raudonšvarkių mėgino motociklais vytis palei krantą, tačiau ir vienas, ir kitas griuvo, atsitrenkę į nukirstų medžių kamienus, o valtis nešama upelio srovės keliavo Ledo karalystės link. Pasakojimo tęsinys kitame numeryje... Apmąstymui. Tarp žmonių priimtina, kad vieni žmonės aukojasi dėl kitų. Mama atiduoda skanesnį kąsnį savo mažyliui, tėtis sunkiai ir ilgai dirba, kad jo vaikai turėtų džiaugsmingą vaikystę. Močiutė valandų valandas mezga pirštines, kojines ir dovanoja, nors atrodo, kad paprasčiau visa tai nusipirkti. Biblija mus moko: Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15, 13). Kaip atrodo, kas dar dėl tavęs yra pasiaukojęs ir kodėl yra taip padaręs?

Autorius: Artūro Rulinsko tekstas, Vilmos Stiopinaitės iliustracijos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai