Joti, bėgti, mylėti: neįtikėtina psichologės-psichoterapeutės, lektorės ir porų konsultantės Sigitos Valevičienės istorija

Psichologės-psichoterapeutės, knygų „Motinystės kelias“ ir „Motinystės šešėliai“ autorės, lektorės, porų konsultantės Sigitos Valevičienės skaitytojams pristatinėti nereikia. Ji atnešė į lietuviškąjį motinystės suvokimą daug naujo – populiarino dulų veiklą, kalbėjo (ir kalba) apie pogimdymines emocijas, moters vienišumą motinystėje, vyro ir moters santykius gimus vaikui.

Iš Sigitos esame ėmę ne vieną interviu, bet visada už kadro likdavo asmeninė pusė. Tad šį kartą kalbiname Sigitą kaip 4 vaikų mamą. 

Sigita su vyru Tauru augina Skaistę (18 m.), Naglį (16 m.), Vytį (14 m.) ir Kastytį (12 m.). Kalbėjomės liepos mėnesį, kuris šeimai yra ypatingas – šį mėnesį gimę trys vaikai.

Sigita, koks gražus vaikų gimimo grafikas – visi lygiai kas dvejus metus.

Jaučiau, kad mūsų šeima bus gausi. Tačiau mes nesusėsdavome tartis, kada gimdysime, tiesiog pajausdavome. Kai auginome mergytę ir berniuką, širdyje labai aiškiai pajutau, kad viskas, mes turėsime dar vieną vaiką. Nors nebuvau pastojusi! Galvojau – kas su manimi vyksta? Kam mums dar vieno vaiko taip greitai? Tačiau neįmanoma nieko suvaldyti, kai siela pasiruošusi pas tave ateiti. Gali kiek nori priešintis, ji vis tiek ateis.

Temos – kiek vaikų turėti, kada turėti – nėra lentelės. Galima apie tai kalbėtis, bet šie klausimai neatsakomi. Sėdėti, nuspręsti ir žinoti (ar reikia dar vieno vaiko, kada jį pradėti) – per daug techniška, nes yra labai daug šios lygties kintamųjų. Vaikai yra visiškai skirtingi. Jų tarpusavio dinamika – skirtinga. Mūsų santykių su jais dinamika irgi skirtinga.

Gyvenimas yra daug įdomesnis, negu galvoja mūsų protas.

                                                                                                                  Temos – kiek vaikų turėti, kada turėti – nėra lentelės

Ar vaikučius gimdėte jau baigusi studijas, turinti darbą, ar viskas vyko kartu?

Psichologo ir psichoterapeuto darbas nėra tiesiog darbas. Tai procesas, nes niekada nenustoji mokytis, įgyti naujų patirčių. Nebuvau užsibrėžusi jokių tikslų, kuriuos turiu pasiekti, – laipsnio, posto, pinigų, žinomumo. Todėl man vaikai nė kiek nesutrukdė. Kai pagimdžiau dukrą, jau buvau baigusi magistro studijas, tačiau, kaip minėjau, psichoterapijos mokslai niekada nesibaigia, tad aš nuolatos buvau mokymosi procese.

Mano darbe reikia daug skaityti, domėtis. Taip, nemiegi naktį, atsikeli 6 ryto ir eini skaityti knygų ar konspektuoti. Pirmąją knygą rašiau, kai visi vaikai buvo maži. Ant grindų pilna popierių, tarp kurių vaikščioja ir šliaužioja vaikai, o aš bandau rašyti. Bet taip buvo visada – man visada reikėjo mokytis, ir visada šalia buvo vaikai. Tai priimu, kaip savo gyvenimo dalį.

Daug kalbate apie emocijas po gimdymo. O jums pačiai ar buvo sunku?

Sunkiausia buvo su pirma dukra. Jos gimimas man buvo impulsas gilinti profesijos žinias. Prieš 18 metų Lietuvoje mažai buvo šnekama apie emocinę nėštumo, gimdymo pusę. Ir visiškai niekas nekalbėjo apie tai, kokią tu išgyveni transformaciją, kai vaikas po gimdymo atkeliauja į tavo namus. Netikėtumo, nepasiruošimo tikrai buvo. Pirmoji dukra yra hiperjautri, ji pirmus metus ištisai rėkė. Buvo labai daug nuovargio. Nesupratau, kas darosi, bandžiau adaptuotis, suprasti – gal aš kažką ne taip darau? Kiekvienas vaikas ateina kaip asmenybė, su savo iššūkiais. Mūsų mažiausiam diagnozuotas hiperaktyvumas, tai pareikalauja daug resursų, vidinės erdvės.

Tai ir yra fantastika, kad kiekvienas vaikas visiškai skirtingas. Ir ne tik vaikai skirtingi, bet ir jų tarpusavio santykiai. Su vienu broliu pykstasi, su kitu broliu draugauja. Niekada nei nuspėsi, nei suplanuosi, kaip bus.

Sunkiausia buvo su pirma dukra. Jos gimimas man buvo impulsas gilinti profesijos žinias

Viską žinote kaip specialistė: artėja trečiųjų metų krizė – vaikas elgsis taip ir taip, artėja paauglystė – žinau ko laukti? Ar būna, kad dėl ko nors nustembate?

Nors ir mėgstu vaikų psichologiją, turiu daug klausimų teoretikams. Mūsų noras viską sudėlioti į dėžutes sukuria tėvams labai daug nerimo ir lyginimosi – „ar taip turi būti?“, „ką dabar daryti?“. Psichologija yra labai jaunas mokslas. Jeigu įsivaizduojame, kad turime atsakymus į visus gyvenimo klausimus, tai ne išmintis, o arogancija.

Viena klientė neseniai paklausė: „Kaip jūs suprantate, ko vaikui čia ir dabar reikia?“ Atsakiau, kad aš nekuriu su vaikais santykių pagal teorijas. Žinoma, sąmoningumas ir bandymas suprasti, kas vyksta, – reikalingas. Bet svarbu patirti ir tada įvardinti, o ne žinoti kažkokią teoriją, bandyti pritaikyti ir žiūrėti, ar ji veikia. Aš nesivadovauju teorijomis, o daugiau sau leidžiu būti tame kas vyksta, suprasti, įsivardinti ir atliepti. Tada nerimo būna daug mažiau. Jokia pasaulio teorija negali apibūdinti, kas vyksta su tavo vaiku čia ir dabar. Tavo vaikas yra unikalus ir išgyvena unikalią patirtį.

Vadinasi, nieko verti tekstai „10 patarimų, kaip elgtis vaiko pykčio priepuolio metu“?

Tai įžodina problemas, duoda idėjų. Tačiau kartu tas informacinis srautas sukuria jausmą, kad mama nieko nežino, bet yra kažkokia stebuklinga psichologijos sritis, kuri turi atsakymus, kaip mamai elgtis. Tai sukuria nepasitikėjimą savimi, savo intuicija. O mamos turi puikią intuiciją. Teorinis lygmuo, be abejo, yra, tačiau daug svarbiau jausti, ką sako vidus. Jis kartais pakužda geriausius sprendimus.

Deja, vis dar yra galvojančių, kad motinystė yra mokykla, mama yra mokinė, kažkokie mistiniai mokytojai jai pasako sprendimus. O jeigu neturiu sprendimo, vadinasi, esu susimovusi mama.

Turiu savo žirgą Sunny, atvažiavusį iš Didžiosios Britanijos, tamsiai rudą gražuolį

Daug kalbate apie motinystės vienišumą. Kaip buvo jums, kai teko kelerius metus gyventi Škotijoje?

Vaikų turėjimas mane paskatino gilintis į motinystės temą ne tik iš psichologinės pusės. Kai persikėlėme gyventi į Škotiją, baigiau dulų mokymus, susipažinau su nuostabiomis moterimis tiek ten, tiek Lietuvoje. Tapau artima moterims, kurios kovoja už pagarbų gimdymą, adekvačią gimdymo pagalbą. Eidavau į visokius mokymus ir kursus, pavyzdžiui, nėščiosios masažo ar kūno terapijos mokymus. Nors žinojau, kad tuo neužsiimsiu, bet mane labai traukė, buvo įdomu. Leidau sau eiti ten, kur mane traukia, o tokiomis situacijomis ir sutinki savo artimas sielas. Tai nėra kažkoks specialus draugų ieškojimas ar santykių darymas.

Būdama toje terpėje žinojau, kad visada yra moterų, į kurias galiu kreiptis bet kada, net trečią valandą nakties.

Lengviau toms, kurios dar iki gimdymo turi savo sociumą, draugių būrelį. Nes kai tampi mama, tikrai sunku išsikrapštyti iš savo kokono ir eiti kurti naujų santykių. Žinai, kad reikia bendrauti, bet susiruošti su mažu vaiku į mamų susibūrimus nėra lengva, kai esi nemiegojusi, jautiesi neadekvati.

Škotijoje gyvenote 6 metus, ar patyrėte škotišką gimdymą?

Visus vaikus gimdėme Lietuvoje. Kai išvykau, laukiausi trečio, bet ir trečią, ir ketvirtą grįžau gimdyti į Kauną. Tai buvo instinktyvus dalykas – norėjau grįžti, nes namai yra psichologiškai saugi erdvė. Tikrieji santykiai yra čia, namuose. Nes čia atpažįsti žmones, kultūrinius santykius. Tada buvau jau pradėjusi domėti gimdymais ir labai norėjau gimdyti, kaip noriu, negulėdama (o tada tai nebuvo labai populiaru). P. Mažylio gimdymo namuose man suteikė laisvę. Tiesa, dulos paslaugų neišbandžiau, man dula pabūdavo vyras. Gimdymai buvo itin greiti, niekas nebūtų spėjęs atvažiuoti.

Škotijoje nuėjau netrumpą kelią gilindamasi į motinystę, mokiausi ne tik dulų darbo, bet ir apie hipnogimymus, apie kuriuos Lietuvoje dar niekas nebuvo girdėjęs. Daug bendravau su akušerėmis, kurios priiminėdavo gimdymus namuose, tai Didžiojoje Britanijoje yra norma. Prikaupiau daug žinių, patirties. Norėjau viską parvežti namo, dalintis su Lietuvos moterimis. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl grįžome.

Vyras liko Škotijoje dirbti ortopedu-traumatologu ir dabar gyvename tokiu ritmu – ji tris savaites dirba ten, tirs savaites būna Lietuvoje. Mano akimis, tai tobulas variantas. Jeigu vyras dirbtų Lietuvoje, jį matyčiau tik vakarais (jeigu nebudėtų). O dabar, kai jis grįžta trims savaitėms, perima visą šeimos buitį, gamina valgyti, vežioja vaikus. O aš ilsiuosi.

                                                                                              Treilas bėgamas miškuose, kalnuose, jis kitoks, nei plento bėgimas

Kas jums yra poilsis?

Joju žirgais ir bėgioju treilą (trail bėgimas yra ekstremalaus bėgimo sporto šaka, kai bėgama gamtiniu reljefu, kalnuotose vietose – aut. past.). Kadangi mąstau judėdama, be to, žinau, iš ko ketvirtas vaikas paveldėjo hiperaktyvumą, tai mano hobiai neturėtų stebinti (juokiasi).

Prieš kelerius metus nuvežiau dukrą jodinėti, ir mane užsodino ant arklio. Simboliškai kalbant, aš nuo jo nenulipau. Man tada buvo 38 metai. Dukra seniai nebejodinėja. Na, o aš penkis kartus per savaitę vykstu į žirgyną. Turiu savo žirgą Sunny, atvažiavusį iš Didžiosios Britanijos, tamsiai rudą gražuolį. Jojimas yra kaip meditacija, kur bendrauji kūno kalba su kitu. Čia labai reikia pasitikėjimo, drąsos, gebėjimo vesti ir kartu nesmurtauti, įsisąmoninti savo kūną ir jausti, kas vyksta su žirgu. Nulipusi nuo arklio aš dažnai turiu prisiminti, kelinta šiandien diena, nes šis patyrimas tiek stipriai įtraukia.

 Bene kasdien jojimui skiriate po 3–4 valandas, daugybei moterų nesusives galai, iš kur gauti tiek laiko, nes dar rašote knygas, skaitote paskaitas, turite privačią psichoterpijos veiklą?

Ir dar apie 8 valandas per savaitę bėgioju (juokiasi). Bėgiojimas, tiesa, atsirado nesenai – prieš metus. Su grupe išvykome pakeliauti po Škotijos kalnus, kartu buvo draugė, kuri jau seniai bėgioja ultramaratonus kalnuose. Ji pakvietė mane kartu pabėgioti. Bėgau su kalnų batais, kurie nepritaikyti bėgimui, bet kai ūpo turi, niekas nesutrukdo.

Išėjo kaip su tuo žirgu. Kai ji man kalbėdavo apie ultrabėgimus, maldaudavau nepasakoti, nes jaučiau, kad man labai patiktų. Pamenu tą jausmą iš vaikystės, kai bėgiodavau po miškus. Treilas bėgamas miškuose, kalnuose, jis kitoks, nei plento bėgimas.

Birželio mėnesį nubėgau pirmąjį maratoną „Kernavė Trail“. Teoriškai tai 42 km, bet praktiškai – 52 km (buvo 1000 vertikalių metrų).

Priklausomai nuo trenerio užduočių, bėgu apie 8 valandas per savaitę.

Didelė disproporcija tarp visuomenėje sukurto jūsų įvaizdžio ir realybės.

Neseniai klinikose atlikau tyrimus, kaip mano kūnas reaguoja į didelius krūvius. Gydytojai buvo skaitę mano knygą, atpažino. Kai pradėjau pasakoti apie savo aktyvumą kardiologei, ji išpūtė akis. Sako – galvojau, kad jūs visas dienas medituojate.

Ar lieka laiko būti gera mama, pavyzdžiui, iškepti vaikams keksiukų?

Geros mamos darbas yra kepti vaikams keksiukus?

Vaikams ūgtelėjus, išties reikia mažiau fizinio buvimo su jais. Tačiau kai vaikai paaugliai, situacija keičiasi. Puikiai suprantame, kad jeigu su paaugliu sąmoningai nekursi santykio, jis gali užsidaryti savo kambaryje.

Ne išoriniai dalykai, ne keksiukai kuria santykius – tai tik formos. Svarbiausia, kad tu būtum gyvas žmogus ir gyventum savo gyvenimą, o tada vaikas matys tai kaip pavyzdį. Kai kada vaikai klausia: „Ką reikia padaryti, kad gyventume tokį gyvenimą, kaip tavo?“ Juos imponuoja, kad aš galiu daryti tai, ką noriu. Tai ir sėkmė, ir dovana. Atsakau – mokytis.

Su vaikais ieškau tokio bendravimo, kokio vaikui tuo metu reikia. Dabar esu darbe, bet tuoj ateis dukra ir kartu eisime pietauti, išgerti kavos. Vakare su kitu vaiku eisime į koncertą, nes atvažiuoja jo mylimiausias dainininkas David Kushner. Mažiukas yra sportiškas, turime daugybę reikalų aptarti – ką sportuojant valgyti, gerti, kaip miegoti. Kadangi jis žaidžia futbolą, nepraleidžiame nė vienų futbolo varžybų Kaune, esame etatiniai žiūrovai.

Geros mamos darbas yra kepti vaikams keksiukus?

Kai kada vaikai dalyvauja mano veikloje. Aš bėgu, o jie važiuoja dviračiais. Arba kartu važiuoja į žirgyną.

Nuostabu, jei pavyksta su vaiku būti iš noro, o ne iš to, kad reikia. Ir nors to „reikia“ motinystėje tikrai daug, ieškoti tų formų, kur ir mums pačioms gera, smagu, yra labai svarbu.

Ir vaikai tai jaučia. Jie mato atvirumą, sako – mes išprotėjusi šeima. Siaučiame, darome nesąmones, neapsikrauname reikalais, kurie mums neatrodo svarbūs. Ir tie išprotėję momentai būna patys gražiausi. Kai konsultuoju klientus ir paprašau prisiminti kažką labai pozityvaus iš savo prisiminimų, dažniausiai tai ir būna kažkokios nesąmonės. Kai mašinoje plėšai ir valgai batoną, nes ką tik nusipirkai ir labai norisi. Arba kai važiuoji ir sustojęs pasileidi bėgti po pievą, nes labai smagu. Tai džiaugsmo patyrimai kartu, ir jeigu tu negyveni savo gyvenimo, o tik bandai būti gera mama, kaip knygos rašo, tai labai sunku sukurti vidinį džiaugsmą, o kartu ir santykį su vaikais.

Išlikti ištikima sau, o ne tik būti mama – tai tema, kurioje kiekviena mes turime savo atsakymus. Kiekviena mama skirtinga, ir kas vieną daro laimingą, tas kitai visai netinka.

Be to, reikia nepamiršti, kad žmogus keičiasi, ir jo gyvenime telpa daug skirtingų gyvenimų. Aš ne visada jojau. Kai vaikai buvo maži, aš tik skaičiau knygas ir gaminau valgyti, nes tai tuo metu buvo visiškai smagu. Paskui atėjo kitas etapas. Svarbu savęs neįsprausti į rėmus, kad „kiti tai daro, ir man tai reikia daryti“. Mes kiekviena turime savo vidinį kelią, svarbu iš jo neišklysti.

Mūsų gyvenime labai daug lyginimosi, mes bombarduojami kitų žmonių patarimais ir pavyzdžiais, labai sunku likti ištikimam savo keliui.

Kaip manote, kodėl žmonės nebesižavi tėvyste, nenori turėti vaikų?

Labai susiakcentavome į savo „aš“. Psichologija irgi prie to prisidėjo, nes juk mes klausiame – kaip tu jautiesi, kokie tavo poreikiai? Kaip kultūra nuėjome į „kas esu aš“. Gyvenimas turi būti patogus, o vaikas yra apribojantis nepatogumas. Tada kyla klausimas – o kam jo reikia? Ankščiau vaikai prisidėdavo prie ūkio, o šiuolaikiniame pasaulyje jie daugiau išneša. Be to, lūkesčiai, kiek visko reikia padaryti, kad užaugintume žmogų, yra be galo išaugę. Be to, reikia nemiegoti naktimis, atliepti poreikius, nervintis visą likusį gyvenimą, nes mama tampi visam gyvenimui, tai nepasibaigia. Negali iškeliauti, o jei keliauji su vaikais, tai yra darbas, tik kitoje vietoje.

Mūsų pilnatvės, prasmės patyrimas labai priklauso nuo santykio su kitais. O ryšys su vaikais yra labai gilus ir ypatingas, jis keičia mūsų gyvenimą, supratimą apie jį, apie save, atneša išminties. Gyvenimas gali būti pilnas ir prasmingas be vaikų. Tačiau vaikai atneša kažką, ko neįmanoma sudėti į žodžius to nepatyrus.

Daug moterų, sulaukusių brandaus amžiaus, staiga susimąsto – ar tikrai laimė yra „aš“? Psichologijos ir sveikatos tyrimai įrodė, kad mes esame socialiniai gyvūnai ir mums reikia santykių, ryšio. Bet kaip žmogui perteikti, ką reiškia turėti ryšį su vaiku, jeigu jis neturi vaiko? Tai tas pats, kaip pasakoti, koks jausmas yra plaukti.

Neseniai mirė mano senelis, buvome laidotuvėse. Taip, keturis vaikus auginti yra reikalų, bet tą momentą, kai stovėjau prie karsto, o jie išsirikiavo už mano nugaros, beveik visi mane praaugę, pajutau neįtikėtiną ryšį su pasauliu, protėviais. Dovana yra patirti, kad esi tos didelės šeimos dalis. Mes laimingi esame ne dėl „aš“, o dėl „mes“.

Neila Ramoškienė

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Projektą „(Ne)išnykstanti Lietuva“ 2025 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.08.11.

Autorius: Neila Ramoškienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama