Vaiko valia kuria jo ateitį

Vis pagalvoju – kas iš tiesų nulemia žmogaus sėkmę? Gabumai, šeimos palikimas, tinkamos aplinkybės ar atsitiktinumas? Žiniasklaidoje dažnai pasakojamos „stebuklingos“ istorijos apie sėkmę: staiga prasideda verslas, sutinki meilę, dingsta priklausomybės… Bet tikroji sėkmė – karjera, santykiai, sveikata – reikalauja kasdienio nuoseklaus darbo, nepaisant nuotaikos ar motyvacijos.

Atradau rimtą mokslinį straipsnį apie sėkmę (Terrie Moffitt, Richie Poulton, Avshalom Caspi. Lifelong Impact of Early Self-Control: Childhood self-discipline predicts adult quality of life. 2011) – mokslininkai daugiau nei keturis dešimtmečius stebėjo tūkstančio Naujosios Zelandijos vaikų gyvenimus. Jų tyrimas atskleidė paprastą, bet kartu ir stulbinančią tiesą: vaiko savitvarda bei gebėjimas valdyti savo norus ir veiksmus yra vienas patikimiausių jo ateities gyvenimo kokybės rodiklių. Ne intelektas, ne šeimos turtai, o būtent valia. Pavyzdžiui, vaikai dar ankstyvoje vaikystėje išmokę susilaikyti, palaukti, užbaigti pradėtą veiklą, suaugę dažniau turėjo sveikesnį kūną, stabilesnius santykius, atsakingiau valdė finansus ir buvo laimingesni.

Šiuolaikinėje kasdienybėje laukimo akimirkų vis mažėja. Maistas, gėrimas, žaidimai, atsakymai į klausimus – viskas pasiekiama akimirksniu. Net ir mes, suaugusieji, dažnai nebeturime kantrybės laukti – spaudžiame mygtuką, užsisakome, ir norimas daiktas ar informacija atsiduria čia pat. Tad vaikui galimybės ugdytis valią natūraliai beveik nebelieka.

Dar viena subtili klaida, kurią dažnai darome mes, tėvai: norėdami parodyti meilę, skubame iš karto patenkinti vaiko poreikius. Jis suirzo – mes greitai pasiūlome naują žaislą. Jam liūdna – tuoj pat nukreipiame dėmesį. Jis pavargo daryti užduotį – leidžiame ją mesti, kad tik nebūtų ašarų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai švelnumo ir rūpesčio ženklas, bet iš tiesų atimame iš vaiko galimybę patirti, kad kantrybė duoda vaisių, atkaklumas veda į džiaugsmą, o nesėkmė gali būti peržengiama.

Vaikas, kuriam nuolat palengviname kelią, suaugęs dažnai pasijunta silpnas – nes neturi vidinio raumens, vadinamo „valia“.

Montessori pedagogikoje valia suprantama ne kaip užsispyrimas ar prievarta „sutramdyti“ vaiką, bet kaip vidinė jėga, padedanti jam augti laisvėje, bet drausmėje. Maria Montessori akcentavo, kad valia ugdosi tik per laisvę pasirinkti ir atsakomybę už pasirinkimą.

Kaip tai atrodo praktiškai?

Pasirinkimo laisvė. Vaikas pats renkasi veiklą iš jam prieinamų užduočių. Jis pats nusprendžia, ar šiandien dirbs su dėlione, ar pilstys vandenį, ar klijuos formas. Kiekvienas pasirinkimas stiprina jo valią, nes jis turi atsakyti už savo veiksmą.

Darbo užbaigimas. Montessori aplinkoje vaikas mokomas baigti, ką pradėjo. Tai gali būti paprasčiausias kilimėlio susukimas, kai veikla baigta, arba išsipylusio vandens nuvalymas. Užbaigimas ugdo atkaklumą ir tvarkos jausmą.

Pakartojimas. Vaikas gali kartoti veiklą tiek kartų, kiek jam reikia. Niekas nestabdo, nes kartojimas yra vidinė treniruotė. Tokiu būdu lavinasi ir kantrybė, ir gebėjimas sutelkti dėmesį.

Ribos. Montessori aplinkoje yra taisyklės: triukšmas turi nepertraukti kitų, priemonių yra tik po vieną – jos reikia palaukti, veikla atliekama tvarkingai. Ribos suteikia struktūrą, kurioje vaikas mokosi savitvardos ir pagarbos kitiems.

Klaidos kaip mokytojos. Montessori priemonės dažnai pačios parodo klaidą. Vaikas pats pamato, kad dėlionės detalė netinka, ir ieško tinkamos. Tai ugdo drąsą klysti ir atkaklumą taisytis.

Ką galime padaryti mes, tėvai?

Valios ugdymas prasideda ne mokykloje, o namuose – kasdieniuose mūsų santykiuose su vaikais.

Leiskime vaikui laukti. Jei jis nori gerti, tegul pats nueina pasiimti vandens. Jei nori kalbėti, išmokykime jį palaukti, kol baigsime sakinį. Laukimas neturi būti ilgas, bet jis būtinas.

Skatinkime užbaigti. Jei vaikas pradėjo dėlioti dėlionę – padrąsinkime, kad užbaigtų. Jei ištraukė knygas – pakvieskime sudėti atgal. Tai ugdo vidinį „aš galiu“.

Neskubėkime iš karto padėti. Kai jam nepavyksta užsegti užtrauktuko ar įpilti sriubos, palaukime. Leiskime pabandyti dar kartą. Pagalba reikalinga, bet ji turi būti subtili – jos reikia tik tiek, kad vaikas patirtų sėkmę, o ne mūsų perimtą kontrolę.

Kurkime ritualus. Rytinės ar vakarinės tvarkos veiksmai, nuoseklūs įpročiai – tai dirva augti valiai. Vaikas mokosi, kad tam tikri dalykai daromi nuosekliai, ir tai stiprina jo vidinę drausmę.

Valia nėra įgimta – ji ugdoma. Moffitt ir kolegų tyrimas parodė, kad vaikystėje treniruota valia tampa vienu svarbiausių suaugusiojo sėkmingo gyvenimo rodiklių. Montessori pedagogika primena, kad ši treniruotė vyksta ne per prievartą, o per laisvę ir atsakomybę.

Mūsų, tėvų, užduotis – sukurti aplinką, kurioje vaikas patirtų, kad kantrybė duoda vaisių, atkaklumas atneša džiaugsmą, o klaidos yra tik žingsniai į priekį. Kiekvienas mažas laukimo momentas, kiekvienas užbaigtas darbelis, kiekvienas kartojimas yra pratimas, kuris treniruoja ir augina vaiko vidinę jėgą – valią.

Ir tai yra dovana, lydėsianti jį visą gyvenimą.

2025 m. rugsėjo Artuma

Autorius: Vaida Alksnevičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama