Kaip save matome
Artuma
Turinį įkėlė
„Aš nenoriu kalbėti apie išvaizdą...“ „Ai, nemeluok su tais komplimentais...“ „Baisi, ir nėra čia ką komentuoti...“ Labai liūdna, bet tokiais komentarais dažna save ir pristatome, ir palydime. Priimti komplimentą atrodo kaip tuštybė – jau geriau ginamės, esą kitas mus pervertina. Tačiau kokios yra tokio savęs nuvertinimo priežastys? Ir kaip mus mato ne žmonės, o Viešpats?
Kūno vaizdas pasaulyje
Jeigu turi instagramą, feisbuką ar žiūri TV laidas, garantuotai patiri tai, kaip pasaulis tave mato. Kasdien įsijungusi šias platformas matau reklamas, susijusias išskirtinai su savo „netobulos išvaizdos“ tobulinimu. Vieną dieną suskaičiavau, kiek ir kokių reklamų man iššoko ekrane: „Keto dieta – išbandyk, jei nori būti sveika ir liekna“ (dukart); „Jei nori atrodyti gerai su maudymosi kostiumėliu – dar ne vėlu, štai ką reikia daryti“; „Numesk po kilogramą per dieną beveik be jokių pastangų“; „Sužinok savo protarpinio badavimo laiką ir sulieknėk vos per tris mėnesius.“
Kaip moteris jaučiasi, tą matydama? Kad jos blogiausios mintys apie save (esu negraži, netinkama, per stora, per kreiva, per...) yra tiesa. Nes net socialinių tinklų algoritmai atpažįsta tave turint problemą ir siūlo jos sprendimus. Jeigu ir buvai pradėjusi jaustis gerai savo kūne, nesijaudink, tai ilgai netruks. Pakaks kelių prisėdimų prie telefono.
Kūno vaizdą taip pat veikia mūsų matomi kultūrinio grožio idealai, neva tobuli kūnai reklamose, serialuose ir net knygose. Skaitydama detektyvą sustojau ties sakiniu: „Jis pastebėjo apkūnią, bet labai dailią moterį.“ Kodėl tas „bet“? Jį praleidus teliktų: „Jis pastebėjo apkūnią, labai dailią moterį.“ Jaučiate skirtumą?
Komentarų komentarai
Jeigu turi ne pačių draugiškiausių pažįstamų, jie irgi nepadeda formuoti sveiko savęs matymo, kūno vaizdo. Pavyzdžiui, aš pati dirbu grožio industrijoje. Bendradarbės neturi nė menkiausios abejonės, prieidamos ir juokdamosis: „O o o, šiandien tikrai negražiai pasidarei šukuoseną“ ar pastebėdamos kelis priaugtus kilogramus bei komentuodamos „kaip papilnėjai“ (o sulieknėjus – „kokia perkarusi atrodai“). Žinoma, moterų elgesys nepriklauso tik nuo darbo srities – liūdna, bet iš bičiulių žinau, kad nuo komentarų jos kenčia ir dirbdamos kitose srityse ar net susitikdamos su giminaičiais.
Mūsų pačių neigiami komentarai apie save taip pat gali turėti didžiulę įtaką šalia esančiam. Vieną kartą nepagalvojusi prie dukters sukritikavau savo išvaizdą. Stovėjau priešais veidrodį ir burbėdama sau po nosimi baisėjausi pajuodusiais paakiais. Jai tada buvo gal šešeri. Metus ar pusantrų po to nedidelio epizodu ji kas antrą rytą tikrindavosi savo paakius ir klausė manęs, kaip užmaskuoti pajuodimus. Tai buvo gera pamoka – supratau, kad jeigu kitą taip paveikia mano žodžiai apie mane, kaip labai jie veikia ir įtvirtina neigiamus nusiteikimus apie save pačią. Ir kaip stipriai jie žeidžia mūsų Tėvą – Viešpatį.
Viešpats – mano kūrėjas
Psichoterapeutė kartą paklausė, kaip manau, kokie dalykai kuria ir stiprina mano savivertę. Aš pradėjau vardyti: kompetencijos – kai kažką gerai moki, apsiskaitymas, domėjimasis politika, mylimi žmonės, suvokimas, kad vertė nepriklauso nuo išvaizdos, ir Dievo meilė man. Psichoterapeutė atsakė: „Iš visų šių dalykų tik vienas, kurį pasakėte, yra teisingas. Dievo meilė – esate sukurta vienintelė ir jam ypatinga, todėl vertinga. Visa kita, ką vardijate, yra išmokimai ir pasitikėjimo savimi elementai. Bet giluminė savivertė – kas kita, ir ji pirmiausia ateina iš tikėjimo.“
Negalėjau patikėti, kad Dievo meilę man įvardijau paskutinę sąraše. Kodėl? Nesijaučiu tos meilės verta? Bet mano savijauta nėra argumentas. Šventajame Rašte aiškiai išreikšta, kiek rūpime Dievui, ir kaip jis yra greta manęs kiekvieną akimirką. Psalmė 139, 1-5:
Viešpatie, ištyrei mane ir pažįsti.
Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju, iš tolo supranti mano mintis.
Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, pažįsti visus mano kelius.
Nespėjus mano liežuviui žodį ištarti, tu, Viešpatie, jį jau žinai.
Iš visų pusių apsiauti mane, savo ranka lieti mane.
Reklamas, iššokančias telefone, galima blokuoti. Su bjauriai komentuojančiomis kolegėmis ir giminaitėmis galima nubrėžti ribas. Tačiau svarbiausia: santykyje su savo kūnu prisiminti Dievo santykį su manimi. Tai dabar kasdien ir stengiuosi daryti. Kartoti it maldą. Vis ta pati Psalmė:
Juk tu sukūrei mano širdį, numezgei mane motinos įsčiose.
...
2025 m. birželio Artuma
Autorius: Joana Gimberytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
