„Jei neturi gerų šaknų, tai ir neužaugsi geru medžiu“
Ūkininko patarėjas
Turinį įkėlė
Radviliškio r. įsikūręs Minaičių kaimas yra svarbus kiekvienam Lietuvos žmogui, tačiau jo istorinę vertę žino ne kiekvienas lietuvis. Būtent čia 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės deklaraciją. „Paminėti vertų istorinių įvykių vietovėje būta ir daugiau“, – teigė Grinkiškio seniūnijos seniūnė Giedrė BLOŽIENĖ, kurią kalbino „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Laima SAMULĖ.
– Kuo istorine prasme išskirtinis Minaičių kaimas?
– Paveldosaugininkas Vytautas Simelis Minaičius yra įvardijęs mažąja Lietuvos sostine. Čia buvo priimti visai šaliai reikšmingi sprendimai. 1949 m. vasario 2–22 d. čia vyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriam miškinga vietovė sudarė palankias sąlygas. Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos tarybą paskelbė esant vienintele teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Deklaraciją pasirašė aštuoni partizanai: Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Leonardas Grigonis-Užpalis, Juozas Šibaila-Merainis, Vytautas Gužas-Kardas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Petras Bartkus-Žadgaila ir Bronius Liesis-Naktis. Deja, nepriklausomos Lietuvos nesulaukė nė vienas deklaraciją pasirašęs partizanas. Apie to meto įvykius ilgą laiką pasakojo gyvi liudininkai, padėję partizanams išlikti nepastebėtiems, vėliau – jų vaikai.
– Kaip šiandien prisimenami Minaičiuose vykę svarbiausi įvykiai, pagerbiamos iškiliausios asmenybės?
– 2010 m. buvo atstatytas partizanų bunkeris, sodybos klėtis ir pastatytas paminklas. Memorialo įkūrimo iniciatoriai – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Radviliškio r. savivaldybės administracija ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS). Skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtame paminkle įamžinti visų aštuonių deklaraciją pasirašiusių partizanų vardai. Klėtyje įrengtas autentiškas, stiklu dengtas partizanų bunkeris, kurį lankytojai gali apžiūrėti iš viršaus. Kiekvienais metais Minaičiuose vyksta Vasario 16-osios minėjimas. Pagrindiniai jo rėmėjai – Krašto apsaugos ministerija, Radviliškio savivaldybės administracija, Lietuvos kariuomenė. Kasmet vasario 15 d. čia susirenka buvę partizanai, jų palikuonys, iškilūs karininkai, šauliai, vietos bendruomenė. Renginys filmuojamas ir transliuojamas per televiziją. Minaičių bendruomenės Pilietinio ugdymo centras kasmet kviečia į tradiciniais tapusius žygius po Minaičių apylinkes. Taip siekiame ugdyti ne tik pilietiškumą. Norime sustiprinti ryšį tarp skirtingų kartų žmonių, atkreipdami dėmesį į mūsų kultūrinį paveldą, turtingą ir įspūdingą apylinkių gamtovaizdį skirtingais metų laikais. Yra rengiami ir naktiniai žygiai, žygiai „Samaningi kilometrai“, vykstantys Prisikėlimo partizanų apygardoje. Visi jie prasideda nuo Minaičių bunkerio. Šioje vietoje dažnai skamba karių ir šaulių priesaikos.
– Kokių projektų, renginių numatyta netolimoje ateityje?
– Neseniai prie Minaičių buvo nustatyta Užpelkių mūšio, vykusio 1949 m. rugpjūčio 13 d. tarp Lietuvos partizanų stovyklos Grinkiškio valsčiuje ir juos užpuolusių Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų pajėgų, vieta. Artimiausiu metu ji bus įamžinta ir taip pat taps lankytina, menančia laisvės kovas.
– Kas daugiausia rūpinasi, kad kaimo istorija nenugrimztų užmarštin?
– Prie Minaičių istorijos įamžinimo ir atminimo labiausiai prisideda asociacija ,,Mėnaičių bendruomenė“. Į Grinkiškio Jono Poderio pagrindinės mokyklos mokymo programą yra įtrauktos vietos istorijos pamokos. Baisogalos kultūros centras organizuoja ekskursijas su gide, atvykstantiems žmonėms pasakojančia apie svarbiausius įvykius ir iškilias asmenybes, kurios gyveno mūsų krašte. Kultūros centras užsiima ir visų kultūrinių renginių bei minėjimų organizavimu. Grinkiškio seniūnija rūpinasi teritorijos, memorialų technine priežiūra, savivaldybės administracijos paveldosaugos skyrius, esant reikalui, parūpina visą vaizdinę medžiagą – kuria ir gamina stendus, nuotraukas ir kt. Trumpai tariant, labai didelis žmonių būrys dirba tam, kad Minaičių istorija nenugrimztų užmarštin.
– Ar reikia, kad valstybinės institucijos skirtų dėmesį ir finansavimą kaimo istoriniam paveldui saugoti?
– Žinoma, finansinė parama labai reikalinga, kad galėtume atnaujinti, patvarkyti esamus objektus ar galėtume padaryti kažką nauja. Tik būtų labai smagu, kad finansinė parama būtų nuolatinė, pavyzdžiui, kasmet būtų skiriama kažkokia pinigų suma. Dabar dažniausiai skiriama tik po to, kai kreipiamės paramos. Jei parama būtų nuolatinė, ji įpareigotų nuolat kažką daryti įamžinant vietos istorinę atmintį.
– Kodėl svarbu kiekvienam miesteliui ir net mažam kaimui žinoti savo istoriją?
– Jei neturi gerų šaknų, tai ir neužaugsi geru medžiu. Kiekvienas turime žinoti, kas toje žemėje buvo iki mūsų, kokie žmonės čia išaugo, ką jie nuveikė. Kai viską žinai, jautiesi gerokai tvirčiau stovintis ant žemės, be to, savo žiniomis gali pasidalyti su kitais žmonėmis. Manau, kad savo vietovės pažinojimas, čia vykusių įvykių svarbos suvokimas suteikia pasididžiavimo jausmą savo kraštu ir pačiu savimi, kartu auga ir patriotiškumas, pilietiškumas, noras tą kraštą ir jo istoriją išsaugoti ateities kartoms.
– Vis dėlto ypatingą svarbą turi ne kiekvienas miestelis. Ar reikšmingų įvykių ir asmenybių galima aptikti visur?
– Manau, kad kiekvienas miestelis ir kaimelis turi kuo didžiuotis. Tuo galima įsitikinti pasižvalgius vien po mūsų seniūniją. Giedraičų k. yra vėjo malūnas ir kalvė, Vaitiekūnuose stūkso piliakalnis, vadinamas pilimi, Pašušvio miestelyje stovi seniausia mūrinė Visų Šventųjų bažnyčia su varpine, Grinkiškio miestelyje – Grinkiškio dvaro sodyba su pienine, Godų k. – buvusi plytinė, Kairėnų k. – vandens malūnas ir kt. Kiekvienoje vietovėje galima rasti šimtametes istorijas menančių pastatų ir su jais susijusių asmenybių.
– Grįžtant prie Minaičių, kas jų istorijoje jums atrodo įdomiausia, prasmingiausia?
– Tai, kad čia buvo pasirašyta minėta deklaracija, apie kurią mena dvi mūsų krašto sodybos. Iš pradžių partizanų vadų suvažiavimo posėdžiai vyko Sajų sodyboje, o vėliau persikėlė į Miknių sodybą Minaičiuose. Būtent čia, po klėtele, partizanai išsikasė nedidelį bunkerį, kuriame apsigyveno ir kartu dirbo daugiau nei dvi savaites, kol išgrynino deklaracijos tekstą. Po partizanų vadų susitikimo partizanai ir toliau naudojosi bunkeriu. Jame Izabelė Vilimaitė-Stirna gydė Užpelkių kautynėse sunkai sužeistą Lauryną Mingilą-Džiugą. 1953 m. nebegyvenamas bunkeris įgriuvo, todėl šeimininkai jį užvertė. Šiandien šioje vietoje įkurtas mano minėtas partizanų memorialas, o pastatytoje klėtelėje įrengta ekspozicija.
Autorius: Laima Samulė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
