Dirvožemio išsaugojimas – kelias į ateitį
Ūkininko patarėjas
Turinį įkėlė
Viskas, kas užauginama ir galiausiai atsiduria ant mūsų stalo, prasideda dirvožemyje. „Kai augalai nuo pat sudygimo būna pakankamai aprūpinami maisto medžiagomis, jie tampa atsparesni įvairiems aplinkos veiksniams, todėl galime džiaugtis gausesniu derliumi. Tik itin svarbu augalininkyste užsiimti atsakingai, kad sveiką dirvožemį išsaugotume ir ateities kartoms“, – teigia tiksliosios žemdirbystės specialistas, agronomas Gintautas KLEVINSKAS, kurį kalbina „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Laima SAMULĖ.
– Kas labiausiai kenkia dirvožemio kokybei ir jo gyvybingumui?
– Pagrindinis dalykas yra dirvožemio degradacija, kuri atsiranda dėl netinkamo dirvožemio naudojimo. Žemės dirbimas, ypač arimas, stabdo humuso susidarymą, ardo natūralią dirvožemio struktūrą, todėl prastėja vandens režimas – augalai nepakankamai aprūpinami drėgme, gauna mažiau deguonies, o tai tiesiogiai lemia prastesnį augimą. Dirvožemio kokybei kenkia ir vandens bei vėjo erozija, kurios metu nuo dirvos paviršiaus pasišalina derlingas sluoksnis. Verta paminėti, kad ūkininkai, tręšdami augalus, turėtų atsižvelgti į dirvožemio agrocheminius parametrus ir tręšti tinkamu kiekiu – nei per daug, nei per mažai. Norint nustatyti optimalų trąšų kiekį, reikia atlikti dirvožemio tyrimus. Jie tiksliai parodo, kokių ir kiek maistinių medžiagų trūksta, kad augalai gautų viską, ko jiems reikia. Jei trąšų yra per mažai, derlius bus menkesnis, tačiau dar blogiau tręšti pernelyg gausiai. Per didelis trąšų kiekis yra išplaunamas lietaus vandens, patenka į gruntinius vandenis, o galiausiai nuteka į didesnius vandens telkinius, kur sukelia autrofikaciją (ežerų dumblėjimą). Nesaikingas tręšimas yra visapusiškai žalingas – griauna dirvožemio maistinių medžiagų balansą, kenkia gamtai ir plonina ūkininkų piniginę, nes trąšos kainuoja brangiai.
– Ar daug ūkininkų atlieka minėtus dirvos tyrimus?
– Dešimt metų dirbu šioje srityje ir galiu pasakyti, kad per šį laikotarpį labai pasikeitė ūkininkų požiūris. Prieš dešimtmetį buvo tik pasvarstymai, kad gal ir reikėtų pasižiūrėti, kas darosi žemėje, o dabar dauguma jau supranta dirvožemio tyrimų svarbą, tik galbūt ne visi juos atlieka dėl finansinių aspektų. Visgi, daugelis suvokia, kad viskas prasideda žemėje ir kad ją reikia mylėti bei rūpintis – duoti tiek, kiek jai reikia. Tik labai norėčiau pabrėžti, kad neužtenka ištirti, svarbu, ką ūkininkas toliau su tais gautais skaičiais daro – ar jais vadovaudamasis tręšia, ar tik užsideda varnelę, kad tyrimai atlikti.
– Kokiomis priemonėmis galima pagerinti dirvožemio būklę?
– Reikšmingiausia yra dirvožemio organika. Puiku, kai ūkis turi galimybių dirvožemį praturtinti mėšlu. Būtent mišriuosiuose ūkiuose vyksta natūralus gamtos ciklas – augalai–gyvuliai–augalai. Tai geriausias būdas, norint pagerinti dirvožemį, papildyti jį natūraliomis maisto medžiagomis, atstatyti balansą. Siekdami pagerinti dirvožemio būklę, ūkininkai naudoja ir sėjomainą, tarpinius pasėlius. Pavyzdžiui, nukūlę javų derlių, pasėja tarpinius pasėlius ir laiko juos iki vėlyvo rudens, kol sėja žiemkenčius. Arba palieka iki pavasario, o tada išdirba žemę ir sėja vasarinius augalus. Taip dirvožemyje padidėja humuso kiekis, pagausėja fosforo ir kalio. Taip pat, jei augalai paliekami laukuose per žiemą, jų šaknys sulaiko azoto išsiplovimą į gilesnius dirvožemio sluoksnius – pavasarį reikia mažiau tręšti, galima sutaupyti. Lietuvoje apie 20 proc. dirvožemių yra rūgštiniai. Tyrimais nustačius, kad dirvožemis yra rūgštus, jį galima pagerinti kalkinimu. Reiktų įsidėmėti, kad, esant rūgščiam dirvožemiui, pirmiausia reikia spręsti būtent šią problemą, nes rūgščiame dirvožemyje augalai per šaknis negali įsisavinti kitų medžiagų, todėl net tręšiant nebus norimo derliaus, o trąšos nukeliaus į gruntinius vandenis.
– Kas yra sveikas dirvožemis?
– Geras, sveikas dirvožemis yra tas, kuriame vyrauja optimalus maisto medžiagų balansas ir optimalus rūgštingumas, tinkantis daugumai augalų. Vienas iš elementarių ženklų, rodančių sveiką dirvožemį, yra aktyvi mikrobiologinė veikla, kurią galima patikrinti plika akimi – jei pakasus matyti sliekų, dirvožemis yra turtingas maistinių medžiagų. Kuo daugiau sliekų jame, tuo dirvožemis geresnis, sveikesnis. Aktyvios mikriobiologinės veiklos metu spartėja mineralizacijos ir humifikacijos procesai, tai leidžia augalams lengviau apsirūpinti maisto medžiagomis, gerėja dirvožemio struktūra ir fizikinės savybės, aeracija, sumažėja dirvožemio erozijos pavojus.
– Ką daryti jei dirvožemyje veisiasi ligos, parazitai? Ar jų įmanoma visiškai išvengti?
– Nuo augalų ligų gali apsaugoti tinkama sėjomaina, pavyzdžiui, tarpiniai pasėliai. Augalų ligos, kenkėjai ir kiti žaladariai dažniausiai nemėgsta tam tikrų augalų ir tuo galima pasinaudoti. Pavyzdžiui, ūkininkas augino žieminius kviečius ir pastebėjo, kad atsirado tam tikrų ligų sukėlėjų. Nuėmus derlių, toje vietoje, kaip tarpinį pasėlį, galima auginti garstyčias, kurios tuos ligos sukėlėjus ir kenkėjus atbaido – kitais metais dirvožemyje jų bus gerokai mažiau. Dažniausiai tie patys ligų sukėlėjai ir kenkėjai būdingi tam tikriems augalams, todėl ilgą laiką juos auginant toje pačioje vietoje, žaladarių kiekis nuolat auga, nes jiems sudaromos itin palankios sąlygos. Būtent todėl kasmet reikėtų keisti augalus, taip užtikrinant gausesnį derlių bei geresnę dirvožemio būklę.
– Minėjote, kad viena didžiausių dirvožemio problemų yra degradacija. Ar įmanoma ją pastebėti anksti ir laiku užkirsti kelią?
– Taip, pastebėti galima anksti. Vienas iš požymių yra vandens arba vėjo erozija. Pastaroji Lietuvoje dėl mūsų klimato ypatumų stebima rečiau. Tačiau tikrai pasitaiko, ypač kai laukai paliekami atidengti, be augalinės dangos. Tą matau prie Kėdainių esančiuose laukuose, kurie rudenį, pavasarį būna be augalinės dangos – kai pučia stipresnis vėjas, atvirose vietose labai smarkiai nešamas paviršinis dirvožemis. Jis po truputį degraduoja. Augalinė danga padėtų sustabdyti šį procesą, nes šaknys sulaiko dirvožemyje drėgmę, jis neuždžiūsta ir nėra išpustomas. Su vandens sukeliama erozija dažniau susiduriama kalvotuose regionuose. Su tuo kovoti galima naudojant kiek kitokią žemės dirbimo techniką – žemę dirbti palei šlaitą, o ne žemyn nuo jo. Taip augalai sulaikys vandens nutekėjimą. Kaip ir su vėjo erozija, svarbu, kad kuo daugiau laiko dirvožemis būtų padengtas augaline danga. Dirvožemio suslėgimas taip pat yra viena dirvožemio degradacijos formų. Suslėgimas sumažina oro ir vandens poras dirvoje, augalai prasčiau apsirūpina oru ir vandeniu, o jų šaknų augimas tampa apsunkintas, nes dirvožemis sutankintas ir šaknims sunku augti. Dėl oro ir vandens nepakankamumo sumažėja ir mikrobiologinė veikla dirvožemyje, į kietą dirvožemį sunkiau susigeria vanduo, daugiau nuteka paviršiumi, o tai skatina dirvožemio vandens sukeliamą eroziją.
– Ar dirvožemis geba pats atsikurti? Kiek laiko tam reikia?
– Dirvožemis geba atsikurti pats, prasivalo natūraliai, suaktyvėja mikrobiologinė veikla, pagerėja struktūra, nes be žmogaus įsikišimo vyksta tam tikri biologiniai procesai, tačiau tam reikia laiko. Pavyzdžiui, organinės medžiagos, paprastai tariant – humuso, centimetras dirvožemyje susiformuoja, priklausomai nuo sąlygų, net per kelis dešimtmečius ar ilgesnį laiką. Tai ypač lėtas procesas, todėl išties didelė atsakomybė tenka ūkininkui, auginančiam javus. Jis turėtų palaikyti teigiamą balansą dirvožemyje, kad šis nedegraduotų, duotų derlių ir išliktų sveikas ateities kartoms.
– Ar bendrai didžioji dalis Lietuvos dirvožemio kokybiška?
– Lietuvoje dirvožemis yra įvairus. Dar slenkant ledynams, natūraliai Vidurio Lietuvoje (ties Šakiais, Kaunu, Kėdainiais, Pakruoju, Joniškiu, Pasvaliu) susiformavo derlingiausio dirvožemio juosta. Daugiausia čia vyrauja priemolis, pakankamas kalio kiekis, mažas rūgštingumas. Tiesa, fosforo kiekis yra mažesnis nei vidutinis visoje Lietuvoje. Būtent Vidurio Lietuvoje plačiausiai vystoma augalininkystė ir sodininkystė. Vakarų Lietuvoje labai didelės dirvožemio rūgštingumo problemos. Atskiruose regionuose daugiau nei pusė dirvų yra rūgščios, todėl sunku tikėtis bent vidutinio derliaus. Reikalingas nuolatinis kalkinimas, nes pakalkinus dirvožemį, po kelerių metų jis natūraliai vis rūgštėja, kol grįžta į pradinę rūgštingumo būklę. Čia augalininkystės ir sodininkystės derliai mažesni, daugiausia užsiimama gyvulininkyste arba vystomi mišrieji ūkiai, daugumoje laukų želia pievos, naudojamos gyvulių pašarui. Pietų Lietuvoje situacija įvairi, o Rytų Lietuvoje tam tikrus ūkininkavimo iššūkius lemia kalvotumas, dėl kurio atsiranda šiek tiek kitoks drėgmės režimas.
– Ar dirvožemio būklės iššūkiai turėtų būti sprendžiami valstybiniu mastu?
– Iš dalies Lietuvoje jau sprendžiama, kitose šalyse yra kitokių praktikų. Berods, Latvijoje yra tokia praktika, kad ūkiai, kurie atlieka dirvožemio tyrimus, gauna daugiau balų, siekdami pasinaudoti kokia nors parama, pavyzdžiui, atnaujinti ūkio technikos parką. Mano nuomone, būtų visai gerai, jei valstybė rastų daugiau priemonių, kuriomis paskatintų tirti dirvožemį, kad ūkininkai būtų tinkamai informuoti, kaip jį pagerinti, ir praktiškai galėtų įsitikinti, kad tai daryti naudinga. Pirmieji žingsniai jau žengti, nes ūkininkai gali gauti nedidelę paramą įvairioms paslaugoms, tarp jų ir agronominėms. Nemažai ūkininkų pasirenka būtent dirvožemio tyrimus ir tai džiugina.
Autorius: Laima Samulė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
