Prisimenant pirmąsias LGBT eitynes Kaune – ar Kaunas dar žengs už lygybę?
Kas vyksta
Turinį įkėlė
Nors pirmosios LGBT eitynės Lietuvoje įvyko dar 2010 m., ši šventė ilgus metus buvo organizuojama tik Vilniuje. 2021 m. įvyko lūžis, mat pirmą (ir kol kas vienintelį) kartą LGBT bendruomenės eitynės buvo suorganizuotos Kaune. Maža to, apie 2 tūkst. dalyvių sulaukusios eitynės buvo suorganizuotos išskirtinai savanorystės principu, be jokios papildomos paramos.
Kiekvieną birželį pasaulyje minimas LGBT+ bendruomenės „Pride“ (tolerancijos ir pasididžiavimo) mėnuo. Šį mėnesį siekiama atkreipti dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria LGBT bendruomenė – paprastai birželį numatoma nemažai LGBT bendruomenės renginių. Dalis jų edukaciniai, kiti – labiau pramoginio pobūdžio.
Birželio 7 d. Vilniuje taip pat nuaidėjo „Baltic Pride“ eitynės – organizatoriai tikėjosi iki 20 tūkst. dalyvių, tačiau vėliau pranešė, kad buvo sulaukta apie 15 tūkst. dalyvių dėmesio. Prieš šias eitynes buvo suorganizuoti net keli kontr-protestai, tačiau rimtesnių incidentų išvengta.
Šie skaičiai yra gana įspūdingi, žinant, jog pirmose LGBT eitynėse „Baltic Pride“ 2010 metais dalyvavo 350 asmenų – tuo metu eitynių dalyvių buvo mažiau, nei susirinkusių protestuoti prieš eitynes.
Dalis protestuotojų ėmėsi ir smurtinių veiksmų – svaidė akmenis, mėtė dūmines bombas, vietoje buvo sulaikyti keli tuometiniai parlamentarai – Petras Gražulis ir Kazimieras Uoka. Policijai teko panaudoti ašarines dujas, o iš viso budėjo apie 800 pareigūnų.
Ne ką ramiau praėjo ir sekančios eitynės 2013 m., mat tuometinis Vilniaus miesto savivaldybės meras Artūras Zuokas atsisakė išduoti leidimą eitynėms Gedimino prospektu siūlė alternatyvią vietą – Upės gatvėje.
Šį sprendimą Lietuvos gėjų lyga (LGL) apskundė teismui ir Vilniaus apygardos administracinis teismas skundą išnagrinėjo pareiškėjo naudai – suteiktas leidimas eitynėms žygiuoti pagrindine sostines gatve.
Vėlesniais metais (2016, 2019, 2022 ir t.t) Vilniuje organizuotos eitynės kasmet sulaukdavo vis daugiau dalyvių ir mažiau pasipriešinimo – nors vis dar pasitaikydavo pavienių viešosios tvarkos pažeidimų. Jei pirmosiose eitynėse dalyvavo keli šimtai dalyvių, 2019 m. eitynės policijos duomenimis sulaukė jau apie 10 tūkst. dalyvių.
Nulėmė aplinkybės
Visgi 2021 m. Lietuvos LGBT bendruomenės istorijoje įvyko svarbus pokytis, mat kauniečių iniciatyvinė grupė nusprendė pirmą kartą „Pride“ eitynes suorganizuoti ne Vilniuje, o laikinojoje sostinėje.
Nors žiniasklaidoje dažnai buvo pabrėžiamas būtent šis skirtumas, skirtumų būta ir daugiau. „Kaunas Pride“ eitynės buvo organizuojamos savanorystės pagrindu, apmokamų etatų nebuvo.
Verslo paramos šios eitynės nesulaukė, o organizatoriai atsisakė aiškios hierarchijos.
Anot organizatorių, organizacinį komitetą sudarė apie 30 skirtingų asmenų, kurie susiskirstė į skirtingas darbo grupes, tačiau griežto vadovavimo nebuvo – paskutinis žodis buvo nutariamas kolektyviniu sprendimu.
Vieni buvo atsakingi už komunikacijos dalykus, kiti už techninį įgyvendinimą, treti – už saugumo užtikrinimą. Dar prie eitynių organizavimo prisidėjo ir savanoriai, tad prie renginio organizavimo skirtinga apimtimi prisidėjo apie 50 asmenų.
Organizavimo darbai įvyko greitai – pirmasis organizacinis susitikimas įvyko kovo mėnesį, gegužės mėnesį apie renginį paskelbta socialiniuose tinkluose, rugsėjo 4 d. įvyko eitynės.
Prisimenant prieš beveik keturis metus įvykusias eitynes, portalas „Kas vyksta Kaune“ susisiekė su pirmojo „Kaunas Pride“ organizatoriais.
„Kaunas Pride“ metu Viktorija Kolbešnikova buvo atsakinga už renginio komunikaciją – tiek už bendravimą su žiniasklaida, tiek už sklaidą socialiniuose tinkluose.
Šiandien ji ir toliau tęsia veiklą LGBT teisių srityje, mat yra Lygių galimybių plėtros centro komunikacijos vadovė, taip kartu su asociacijos „Išgirsti“ nariais kuruoja Lietuvos Queer archyvą, padeda organizuoti Queer kino ir meno festivalį „Kreivės“.
Prisimindama pirmąjį Kaune įvykusį „Pride“, V. Kolbešnikova akcentuoja, jog svarbu nepamiršti tuometinio konteksto – įprastą visuomenės gyvenimą paralyžiavo COVID pandemija, o panašiu metu, išnaudojant įtampas visuomenėje, susiformavo ir Lietuvos „Šeimų maršo“ judėjimas, kurio metu buvo prašoma ne tik atšaukti pandemijos metu įvestus apribojimus, bet ir jokiu būdu nesvarstyti partnerystės įstatymo Seime.
„Labai daug šunų buvo kariama ant LGBT bendruomenės, bendruomenė buvo paversta atpirkimo ožiais visuomenėje, kai buvo juntamas didelis nesaugumas.
Viena vertus, „Kaunas Pride“ buvo atsakas į tuo metu vykusį šeimų maršą, kuomet žmonės mitingavo, iš esmės be jokio atsako į jų veiksmus (…).
„Kaunas Pride“ žinute bandėme pranešti, kad mes esame visur. Norėjome pasakyti, kad LGBT žmonės gyvena ne tik Vilniuje, dirba ne tik „Swedbanke“ ir pan., kad susiduria su įvairiomis kitomis problemomis. LGBT judėjimas yra platesnio socialinio teisingumo dalis, o ne tik konkrečių įstatymų priėmimo“, – teigia V. Kolbešnikova.
Visgi ji priduria, jog „Kaunas Pride“ eitynėmis buvo siekiama oponuoti ne tik prieš LGBT teises nusiteikusiems judėjimams, bet ir parodyti, jog LGBT eitynės gali atrodyti kitaip.
„Mums neatrodė, jog už mus kalba ir atstovauja pagrindinė LGBT teisių organizacija (LGL, aut.), todėl ir ryžomės tokiam žingsniui. Dabar galiu pasakyti, jog idėja organizuoti eitynes Kaune buvo drąsi“, – tikina pašnekovė.
Kita „Kaunas Pride“ organizatorė, Danielė Liepa Bodrije, daugiausiai buvo atsakinga už techninį renginio įgyvendinimą – prie M. Žilinsko dailės galerijos iškilusios scenos parengimą, įgarsinimą ir t.t. Šios atsakomybės susijusios su Danielės darbu – šiandien ji daugiausiai dirba kultūros renginiuose.
Ji teigia, jog pati augo Vilniuje, tačiau į Kauną atsikraustė baigus mokyklą. Anot Danielės, organizuojant „Pride“ eitynes Vilniuje, buvo pametama už Vilniaus „burbulo“ gyvenančių žmonių perspektyva.
„Vilniuje, kai prasieidavai pro „Baltic Pride“ eitynes, dažniausia nuomonė būdavo, jog viskas yra gerai – susirinko 10 tūkst. žmonių, tai tik laiko reikia, nėra čia tų problemų.
Tik kai pravažiuoji provincijas, kurios yra politiškai ir socialiai apleistos, tu matai, kad atsiveria visas spektras problemų, kurias Vilniuje žmonės yra linkę pamiršti. Tais metais buvome tapę „Šeimų maršo“ atpirkimo ožiu – mus dėjo po vienu skėčiu.
„Kaunas Pride“ reikėjo būtent dėl to – Vilniuje žmonės nėra linkę žiūrėti į kitus miestus. Kai sostinę matai kaip visą šalį, būna labai daug apleistų žmonių“, – eitynių prasmę paaiškina D. Liepa Bodrije.
Visgi ji tikina, jog „Kaunas Pride“ priešprieša su „Šeimų maršu“ – daugiau atsitiktinumas.
„Sakyčiau, kad tai buvo labiau sutapimas, negu tyčinė taktika provokuoti, nes mes „Šeimų maršo“ (dalyvius, aut.) irgi matėme kaip žmones, kurių socialiniai poreikiai nėra atliepti“, – sako Danielė.
Savivaldybė neišdavė leidimo
„Kaunas Pride“ organizatoriai susidūrė su panašiomis bėdomis, kaip ir 2013 m. eitynių metu Vilniuje – Kauno savivaldybė atsisakė išduoti leidimą eitynėms, motyvuodama tuo metu Laisvės alėjoje vykdomais remontais, nors šie remontai kažkodėl nesutrukdė vykdyti kitų renginių Laisvės alėjoje.
Nors organizatoriai savivaldybei siūlė net tris skirtingus maršrutus, neįtiko nei vienas iš jų. Be to, savivaldybės atstovai tikino, jog eitynės sukels neproporcingai didelius nepatogumus likusiems miesto gyventojams.
Visgi galutinį žodį čia tarė teismas. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai įpareigojo savivaldybę suderinti eitynių maršrutą.
Kauno savivaldybė šį sprendimą apskundė aukštesnės instancijos teismui, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) atmetė savivaldybės skundą ir įpareigojo maršrutą suderinti iki rugsėjo 3 d. 18 val., taigi likus mažiau nei parai iki eitynių.
V. Kolbešnikova pasakoja, jog apie palankų teismo sprendimą sužinojo iš paskambinusių žurnalistų.
Tačiau organizatoriai buvo pasirengę žygiuoti Laisvės alėja nepriklausomai nuo to, koks būtų teismo sprendimas.
„Jausmas buvo toks, kad viskas įvyko taip, kaip turėjo įvykti. Mes buvome pasirengę žygiuoti nepaisant teismo sprendimo, prieš tai buvome susitikę su policija ir policijai buvome įvardinę, kad vis tiek žygiuosime. Mūsų pasiryžimas buvo toks, o teismo sprendimas tik užtvirtino mūsų jauseną (…).
Bet jeigu apie jausmus kalbant, aš nelabai atsimenu pačių eitynių“, – pasakoja Viktorija.
D. Liepa Bodrije portalui teigė, jog tą dieną jautė daug baimės, tačiau tik skatino veikti.
„Pamenu, kad buvau komandoje su žmonėmis, kurie atvyko vieni pirmųjų – reikėjo pastatyti sceną, kolonėles ir t.t. tai gal 2 val. iki „Pride“ atvariau ant paspirtuko.
Kiek pamenu buvo daug baimės, bet ne tokios, kuri sustingdo vietoje, o tokios baimės, kuri skatina veikti ir aš atsimenu, kad kai važiavau gatve, dairiausi visų žmonių, kurie tik galėjo atrodyti įtarti.
Tikėjomės daug priešpriešos“, – prisimena Danielė.
Buvo saugumo spragų
Eitynės Kaune pagarsėjo ir dėl vieno nemalonaus incidento, nutikusio netoli Laisvės alėjoje esančios esančio fontano. Laisvės alėja šioje vietoje dėl sankryžos kiek susiaurėja, o šalimais tądien ėmė būriuotis agresyviai nusiteikę asmenys.
„Jie užblokavo kelią, visai užtruko, kol įsiverš policija. Mes buvome sustoję ir laukėme. Tuo metu skandavom savo šūkius, nepuolėm kažko daryti. Atvyko „Aro“ pareigūnai, išstumdė juos ir padarė kelią praeiti toliau“, – įvykių eiga nupasakoja Viktorija.
Tuo metu į eitynių dalyvius homofobiškai nusiteikę piliečiai ėmė mėtyti kiaušinius. Anot liudininkų, vienas kiaušinis buvo išsaugotas, mat įkrito vienai eitynių dalyvei į kišenę, dabar yra saugomas Lietuvos Queer archyve.
Kitas kiaušinis pataikė tuometinei parlamentarei Aušrinei Armonaitei į galvą.
Kaune įvykusios eitynės nebuvo lengvos teisėsaugai, mat lyginant su Vilniuje vykusioms eitynėmis, nusižengimų fiksuota daug.
Po kelių dienų Kauno apskrities policija pranešė, jog eitynių metu buvo sulaikyti 22 žmonės, surašyti 16 administracinių nusižengimų protokolų, pradėti penki ikiteisminiai tyrimai.
Dar vienai moteriškei grėsė teistumas, nes į eitynių dalyvius ji paleido tiradą necenzūrinių žodžių, siūlė juos naikinti. Galiausiai ji išsisuko nuo baudžiamosios atsakomybės, nes už ją laidavo mama.
Du eitynių dalyviai vėliau buvo išvežti į ligoninę, tačiau portalo žiniomis, rimtų sužalojimų nepatyrė.
Nors pareigūnai stengėsi, buvo padaryta ir klaidų. Pavyzdžiui, su eitynių organizatoriais nebuvo suderintas saugumo planas.
„Mes naktį prieš renginį sužinojome, kad laisvės alėja yra aptveriama tvora. Ir tai įvyko visiškai netyčia – tiesiog išėjau į gatvę ir pamačiau, kad visur statomos tvoros“, – teigė Danielė.
Visgi ne tvoros tapo esmine bėda. Eitynės startavo lygiai 13 valandą ir policija neįleido vėliau atvykusių žmonių žygiuoti kartu. Jie liko už tvorų, kartu su itin aršiai nusiteikusiais homofobais.
Šį keistą sprendimą buvo galima pastebėti ir portalo „Kas vyksta Kaune“ transliacijoje – įvykio vietoje dirbęs žurnalistas kalbino asmenis, esančius už tvoros. O jų nuomonės buvo itin skirtingos – nuo palaikančių LGBT bendruomenę, iki itin priešiškai nusiteikusių.
Nors galima teigti, jog tokiu būdu policija siekė valdyti žmonių srautus, ši prielaida irgi kelia abejonių, mat agresyviai nusiteikę homofobiški piliečiai tvorą vis tiek kažkaip peršoko. Vėliau jie tavo įvairių memų herojais.
Visgi anot Danielės, tai tapo tik dar viena priežastimi, kodėl „Kaunas Pride“ eitynės buvo reikalingos.
„Pasirodo, jog 2021 m. turime juodais odiniais drabužiais apsirengusių vyrų bloką, nepraleidžiančių jaunų žmonių, žygiuojančių už lygias teises. Manau tai puikus įrodymas, kad „Pride“ reikia ne tik Kaune, bet ir kituose mažuose miestuose“, – pastebi pašnekovė.
Protestas ar šventė?
Šiemet Vilniuje vykusio „Baltic Pride“ organizatoriai eitynes vadino festivaliu, tačiau „Kaunas Pride“ eitynių organizatoriai sako, kad visgi siekė išlaikyti protesto dvasią.
„Matyt (protestas tai, ar šventė, aut.) priklauso nuo konteksto, kuriame esi. Pas mus tai gal labiau protestas, nei šventė. Tu protestuoji, nes turi ką švęsti“, – teigė Danielė.
Viktorija pastebėjo, jog „Kaunas Pride“ turėjo aiškius reikalavimus, nukreiptus į teisėkūrą. Todėl anot jos, šis renginys turėtų būti laikomas protestu. Iš tiesų, tarp reikalavimų būta ir tokių, kurių „Baltic Pride“ organizatoriai nemini.
Tarp reikalavimų – ne tik partnerystės įteisinimas, bet ir įsivaikinimo instituto įteisinimas tos pačios lyties poroms, kalbama apie LGBT istorijos įtraukimą ugdymo programose.
„Man atrodo, kad mūsų reikalavimai buvo parašyti taip – reikalauk neįmanomo dvasioje, nes kompromisų visada galima ieškoti vėliau, galvoti būdus ar metodus (…).
Buvome suskirstę į grupes – moksleiviai rašė apie savo aplinką, dirbantys žmonės apie savo aplinką ir t.t. Svarbu nepamiršti, kad ir LGBT žmonės yra visokie. Manau reikia pradėti nuo maksimumo ir tada daryti kompromisus, ieškoti priemonių“, – tuo metu keltus reikalavimus paaiškino Viktorija.
Erzinanti žiniasklaida ir neaiški ateitis
Viktorija pasakoja, jog nepaisant sunkaus organizavimo, liko tikrai patenkinta pasiektu rezultatu.
„Kai kitą dieną išėjom į Laisvės alėją, Laisvės alėja niekada nesijautė tokia sava. Žmonės mojavo.
Kaunas pasikeitė su visam, man taip atrodo. Žmonės dar ilgai nešiojo kaukes su užrašu tyla yra mirtis, nes visgi buvo dar COVID pandemija, tai buvo tarsi atpažįstančių vienas kitą žmonių simbolis“, – džiaugiasi Viktorija.
Po „Pride“ eitynių vyko ir LGBT bendruomenei skirtas vakarėlis. Jį kiek apkartino tik viena aplinkybė – be jokio susitarimo prisistatę vienos televizijos žurnalistai.
„Tik atėjau į vakarėlį, praėjau „face control“, iš karto kamerų šviesa (pataikė, aut.) į akis, pasipylė klausimai apie eitynes.
Bet pamenu, kad klausimai buvo pašaipūs – klausė, kaip mes nebijome daryti vakarėlio, ar nebaisu, kad atvarys marozai ir sumuš“, – teigia Danielė.
Portalo žurnalistas paklausė pašnekovių, ar šios planuoja ateityje organizuoti antrą „Pride“ Kaune.
Abi merginos atsakė, jog net neabejoja, kad „Pride“ Kaune dar bus. Tik ne visai aišku, kada.
Tačiau Viktorija akcentuoja, jog viena svarbiausių „Kaunas Pride“ pamokų – žmonės gali patys organizuoti masinius renginius, tam nėra būtinas didelės apimties išorinis finansavimas.
„Neabejoju, kad bus, ateitis parodys. Kartais kyla klausimų apie tęstinumą, kodėl jis („Pride“, aut.) vyksta ne kiekvienais metais (…).
Mes pavyzdžiui iš anksto žinojome, kad turi pribręsti ar būti koks katalizatorius. Toks mūsų organizavimosi būdas – mes nesiurbiame fondų pinigų, ambasadų, tai nėra mūsų darbas, tai buvo neapmokama ir daug įvairių resursų pareikalavusi veikla.
Manau pademonstravome, jog tokiu būdu įmanoma padaryti ir masinį renginį. Tikrai manau, kad tai rezonanso turės ir komanda susiburs, kai tai jiems atrodys svarbu“, – tikina Viktorija.
Autorius: Aleksandras Znamerovskis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
