Benamystės portretas keičiasi – namų vis dažniau netenka jaunuoliai
Kas vyksta
Turinį įkėlė
Kaip ir daugelyje Europos šalių, Lietuvoje benamystė išlieka opia problema. Oficiali statistika menkai besikeičia, tačiau apgyvendinimo paslaugas benamystę patiriantiems asmenims teikiančių centrų vadovai sako, jog situacija sparčiai keičiasi – gatvėse atsiduria vis jaunesni, dažnai ir iš įkalinimo įstaigų sugrįžtantys piliečiai.
Nors Europos Parlamentas dar 2020 m. įsipareigojo iki 2030 m. panaikinti benamystę, vis dar sunku patikėti, kad pavyks tai padaryti.
Mat praėjusiais metais paskelbtoje Europos nacionalinių organizacijų, dirbančių su benamiais, federacijos (FEANTSA) ataskaitoje nurodoma, jog 2024 m. Europoje buvo beveik 1,3 mln. benamių asmenų, gyvenančių prieglaudose, nakvynės namuose, laikinuose būstuose.
Oficiali statistika rodo, jog Lietuvoje benamystę patiria palyginti nedaug žmonių, nors paskutinio gyventojų ir būstų surašymo metu, benamių skaičius buvo kiek didesnis, nei ankstesniais metais.
2021 m. gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, 1380 gyventojų Lietuvoje buvo benamiai. Palyginimui, 2011 m. tokių žmonių buvo 857, 2001 m. – 1250.
Šie žmonės gyvena skirtingai – dalis tiesiog gatvėse, kiti – neoficialiai pas kokius nors pažįstamus, treti – nakvynės namuose, veikiančiuose daugelyje didesnių savivaldybių.
Be savivaldybių indėlio, benamystės problemą padeda spręsti ir nevyriausybinės organizacijos.
Ne taip seniai naujus laikino apgyvendinimo namus Kauno Vilijampolės rajone atvėrė VšĮ „Gerumo rankos“, Kaune taip veikia Kauno arkivyskupijos „Caritas“ dienos centras „ATEIK”, skirtas benamystę ar sunkias gyvenimo sąlygas patiriantiems asmenims.
Vilniaus arkivyskupijos „Caritas” laikinųjų namų vadovė A. Karčiauskienė portalui „Kas vyksta Kaune“ pasakojo, jog žvelgiant į statistiką, 2023 m. dažniausiai įvardijama benamystės priežastis buvo tiesiog būsto neturėjimas. Tai sudarė apie 70 proc. atvejų.
Kitos priežastys, kaip grįžimas iš įkalinimo įstaigų, smurtas artimoje aplinkoje ir t.t buvo įvardijamos kaip šalutinės. Visgi „Carito“ atstovė pabrėžia, jog ši statistika ne visai reprezentatyvi.
„Ne visai aišku kaip reikėtų žymėti, jeigu žmogus prieš išeidamas iš įkalinimo įstaigos, jau anksčiau buvo benamystės situacijoje. (…) Metodika nėra visiškai aiški“, – teigia A. Karčiauskienė.
Oficiali statistika taip pat byloja, jog moterys sudaro tik 19,6 proc. benamystę patiriančių asmenų. Paprastai ir nakvynės namuose gyvena kur kas daugiau vyrų, nei moterų.
„Viena iš teorijų, kodėl taip yra – moterys yra labiau linkusios pakęsti smurtą artimoje aplinkoje, gyventi nesaugioje aplinkoje, kad tik turėtų gyvenamąjį vietą. Tai daugiau hipotezės“, – svarstė A. Karčiauskienė.
Vienos priežasties neįvardija
„Carito“ laikinųjų namų vadovė sako, jog vienos aiškios priežasties benamystei nėra – dažniau benamystė yra daugybės patiriamų sunkių išgyvenimų pasekmė.
„Yra skirtingos priežastys, jos susideda, akumuliuojasi ir viena iš jų būna paskutinis lašas, dėl kurios žmogus tampa benamiu“, – sako pašnekovė.
„Tarkime kalbant apie priklausomybę nuo alkoholio, nuo alkoholio priklausomų žmonių visuomenėje yra nemažai. Bet tai nereiškia, jog jie visi taps benamiais“, – pridūrė A. Karčiauskienė.
Pasak pašnekovės, benamių nesieja ir kokie nors bendri bruožai, kalbant apie išsilavinimą, ar socialinę klasę.
„Visi žmonės yra labai skirtingi – gal labiau egzistuoja toks įsivaizdavimas, jog juos turi kažkas vienyti“, – paaiškina „Carito“ laikinųjų namų vadovė.
Anot A. Karčiauskienės, vis dar trūksta kompleksiško požiūrio į benamystę. Manoma, jog benamiai – žmonės gyvenantys nakvynės namuose ir tiek.
„Jeigu mes jų nesuskaičiuojame, jų ir nežinome. Ir tada atsivertus statistiką, matome labai panašią situaciją – tų žmonių yra keli tūkstančiai, skaičius nelabai auga ar mažėja. Ir jeigu pasižiūrime į statistikos departamento duomenis, tą ir matome – jeigu padaugėja vietų skaičius apgyvendinimo įstaigose, tai ir benamystės skaičiai padidėja. O jeigu sumažėja vietų skaičius, tada ir benamystės skaičiai mažėja.
Dėl to atrodo, kad problema nėra tokia didelė“, – sako A. Karčiauskienė.
Prisideda ir savivaldybė
Benamystę patiriantiems kauniečiams pagalbos ranką savivaldybė ištiesia per jai pavaldžią biudžetinę įstaigą – Socialinių paslaugų centrą (SPC).
Kauno SPC laikino apgyvendinimo skyriaus vedėja socialiniams reikalams Neringa Gudėnaitė paaiškina, jog keblioje padėtyje atsidūrusiems kauniečiams teikiamos dvi paslaugos – laikino apnakvindimo ir apgyvendinimo nakvynės namuose paslauga.
Pirmoji paslauga teikiama neblaiviems asmenims, kuriems nereikalinga būtinoji medicinos pagalba. Paprastai tai būna žmonės, kuriuos neblaivius į centrą pristato GMP medikai ar policijos pareigūnai, tarp 18 val. vakare ir 8 val. ryte. Šie asmenys tuomet centre prabūna iki dienos laiko, prasiblaivo.
Per metus ši paslauga suteikiama maždaug dviems šimtams žmonių.
Antroji paslauga teikiama žmonėms, kurie dėl įvairių priežasčių prarado ne tik namus, bet ir dažnai – socialinius įgūdžius. Jie Kauno SPC laikinojo apgyvendinimo skyriuje gyvena metus ir ilgiau – jiems savo problemas išspręsti padeda socialiniai darbuotojai, padedantys laikinojo apgyvendinimo skyriaus gyventojams sugrįžti į visuomenę.
Pasak N. Gudėnaitės, šiuo metu SPC turi apie 60 ilgalaikių gyventojų. Apie keturiasdešimt vyrų ir dvidešimt moterų.
Specialistė aiškina, jog nors gyventojų skaičius keičiasi, vyrų visuomet būna daugiau.
Paprastai vyrai ir moterys centre apgyvendami atskiruose pastatuose, tiesa, šiuo metu moterų apgyvendinimui skirtas pastatas rekonstruojamas. Tad kol kas moterys ir vyrai gyvena tame pačiame pastate, tik atskirose patalpose.
Kaip ir kiekvienoje įstaigoje, Kauno SPC galioja vidaus tvarkos taisyklės, jų privaloma laikytis.
Skyriaus gyventojai dienos metu gali išvykti iš teritorijos, pavyzdžiui į darbą, ar kitomis reikmėmis, tik vakare turi grįžti.
„Viskas yra labai paprasta – pagrindas yra bendradarbiavimas su socialiniu darbuotoju, siekis įgyvendinti savo planą, kurį sudaro socialinis darbuotojas, kartu su paslaugų gavėju. Visgi tai yra laikini namai, tokia stotelė, kada tu turi sugrįžti atgal į visuomenę.
Kitas labai svarbus dalykas – laikino apgyvendinimo skyriuje gyventojai negali turėti ar vartoti alkoholio, kitų psichotropinių medžiagų. Tai yra laikoma vidaus tvarkos pažeidimu“, – paaiškina N. Gudėnaitė.
Nedidelė dalis paslaugų gavėjų iškrenta iš sistemos, nes nesugeba laikytis šių vidaus taisyklių.
„Taip, jei žmogus turi priklausomybę, mes suprantame, siūlome įvairių pagalbos būdų. Bet jeigu žmogus nepriima mūsų pagalbos, mes turime teisę inicijuoti ir siekti, kad paslauga būtų nutraukta“, – perspėja skyriaus vedėja.
Visgi ji pabrėžia, jog gyventojui nesugebant laikytis taisyklių, jis tikrai nebus išspiriamas į gatvę.
„Nei vienam žmogui nėra atidaromos durys ir sakoma – „keliauk į gatvę“. Kiekvienam, kuris pažeidinėja vidaus tvarkos taisykles, būtent susijusias su alkoholio vartojimu ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, visuomet yra pasiūloma alternatyva, kaip ją būtų galima išspręsti.
Tai yra ir gydymo institucijos, yra ir įvairūs reabilitacijos centrai, bendruomenės centrai. Tačiau jeigu žmogus nepriima pagalbos, mes negalime teikti pagalbos, nes jis dėl savo neadekvataus elgesio gali kelti pavojų kitiems gyventojams, ar net centro darbuotojams“, – sako N. Gudėnaitė.
Kai kada apgyvendinimo namus palikę gyventojai į juos sugrįžta pakartotinai, kartais ir po kelis kartus.
„Būna žmonės, kuriems kažko pritrūko – ar darbą prarado, ar sugrįžo prie kažkokios savo priklausomybės, dėl to prarado būstą ar gyvenamąją vietą. Būna, kad sugrįžta ir vieną kartą, ir antrą, ir trečią. Galbūt reikėjo sugrįžti ir penktą kartą, kad tvirtai atsistotų ant kojų“, – pasakoja pašnekovė.
Mini priklausomybes nuo narkotinių medžiagų
„Pagrindinė (benamystės, aut. past.) priežastis yra priklausomybės, ypač narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms“, – be užuolankų teigia Kauno SPC laikinojo apgyvendinimo skyriaus vedėja.
Pasak specialistės, priklausomybės visuomet buvo dažna benamystės priežastis. Kai kada priklausomybių turėjimas nėra toks akivaizdus – pavyzdžiui, žmonės tik vėliau prasitaria, jog dėl priklausomybės nuo azartinių lošimų prarado visą savo turėtą turtą.
Vienas pokytis, kurį pastebi socialiniai darbuotojai – vis jaunėja paslaugų gavėjų amžius. Šiuo metu jauniausiajam centro gyventojui – vos 20 metų, o štai vyriausias namų gyventojas skaičiuoja jau 8 gyvenimo dešimtmetį.
Be to, sulaukiama daugiau asmenų, grįžtančių iš įkalinimo įstaigų.
„Paskutiniu laiku padaugėjo asmenų, grįžtančių iš įkalinimo įstaigų, kurie neturi gyvenamosios vietos. Amžiaus vidurkis mažėja, dažnai grįžta jauni žmonės. Prieš kokius penkis metus neturėjome tokios tendencijos, o dabar galime pasakyti, kad daugėja jaunuolių, kurie sugrįžta iš įkalinimo įstaigų“, – pabrėžia N. Gudėnaitė.
„Taip pat pas mus patenka asmenys, kuriems skiriamas orderis dėl smurto artimoje aplinkoje, jiems uždrausta artintis prie savo gyvenamosios vietos“, – priduria pašnekovė.
Anot N. Gudėnaitės, dažniausiai iš įkalinimo įstaigų sugrįžta asmenys, kurie jau atliko jiems paskirtą laisvės atėmimo bausmę, arba buvo paleisti lygtinai. Dalis jų į nakvynės namus atsineša ir įkalinimo įstaigų suformuotą bendravimo kultūrą.
„Daugėja tokių asmenų, kurie yra agresyviai nusiteikę, linkę smurtauti, linkę atsinešti ar įvesti savo nerašytinų taisyklių. Tai mums, kaip socialiniams darbuotojams, kelia naujų iššūkių.
Reikia mokytis, kaip prie tokių asmenų prieiti, motyvuoti taip nesielgti“, – pasakoja laikinojo apgyvendinimo skyriaus vedėja.
Kita asmenų grupė, kuri kelia didesnius iššūkius – asmenys, kurie turi rimtesnius psichikos sutrikimus, tačiau atsisako gydymo. Pasak skyriaus vedėjos, laikino apgyvendinimo namai pilnai pritaikyti asmenims su negalia, tačiau didžiausi iššūkiai kyla tada, kai susiduriama su psichiniais sutrikimais, kurių asmenys nenori gydyti.
„Matote, jei žmogus turi amputuotą koją ar ranką, yra vienaip. Mūsų patalpos yra pilnai pritaikytos žmonėms su negalia. (…)
Truputį kitokia problema yra gydymo atsisakantys žmonės, kurie turi rimtus psichikos sutrikimus, bet nevartoja vaistų.
Mes, kaip socialiniai darbuotojai, negalime suteikti jiems paslaugų, nes žmogus nevartojantis medikamentų gali kelti grėsmę tiek kitiems paslaugų gavėjams, tiek sau, tiek socialiniams darbuotojams.
Turime tokią problemą, bet tai yra žmogaus teisė ir laisvė pasirinkti, ar jis nori gydytis ar ne. Bet mūsų darbuotojams tai sukelia rimtų kliūčių“, – liudija N. Gudėnaitė.
Ant kelių parklupdo skolos
Kelios kitos benamystės priežastys, minimos specialistės – skolos, mokesčių nemokėjimas. Iš to seka ir kitos pasekmės – nebepavyksta susimokėti už buto nuomą, arba jei turima kokia nors nuosavybė, ją areštuoja antstoliai.
Panašiai nutiko ir vienam iš laikinojo apgyvendinimo skyriaus gyventojų, Arūnui.
„Praradau savo butą, neturėjau kur gyventi. (…)
Kreipiausi į savivaldybę, į socialinius darbuotojus čia (Kauno SPC, aut.) man pasiūlė apsigyventi.
Tiek žinių, stebuklų nebuvo“, – trumpai atsakė Arūnas, žurnalistui paklausus, kaip gi atsidūrė Kauno SPC.
Arūnas pasakoja, jog būsto neteko būtent dėl skolų. Pakrikus sveikatai, jis nebegalėjo dirbti, susimokėti už paslaugas. Per daug metų susikaupė skolos, o tuomet antstoliai ir butą konfiskavo.
Šiuo metu Arūnas apie metus laiko gyvena Kauno SPC. Jam yra 54 metai, į pensiją jis dar neįšėjo. Tiesa, turi negalią, tad gauna šalpos negalios pensiją.
Arūnas pasakoja, jog šiuo metu turi ir kitą problemą – dar nėra išsiskyręs su žmona. Šiuo metu kaunietis ieško būdų išsiskirti su žmona, tačiau nėra taip paprasta, mat ji gyvena Anglijoje, o jos kontaktų Arūnas neturi.
„Dokumentus (advokatui, aut.) pridaviau, bet sako netiko – reikia žmonos dokumentų. Bet kaip aš juos gausiu, kai aš su ja visiškai nebendrauju nuo 2009 metų? Ir tuo labiau ji užsienyje. Aš nesinaudoju internetu, feisbukais“, – savo patiriamas problemas paaiškino Arūnas.
Nors valstybė garantuoja antrinės teisinės pagalbos advokatą, tačiau ir tuomet gali tekti susimokėti. Pavyzdžiui ir šiuo atveju, kuomet advokatui tenka bendrauti su kitos šalies institucijomis nuotoliu.
Visgi Arūnas dėkoja Kauno SPC darbuotojams – pasakoja, jog skųstis neturi kuo, o nustatytų taisyklių laikytis nėra sunku.
„Sąlygos labai neblogos – ir maitina, atveža, padeda kaip gali. Skųstis neturi kuo. Reikia suprasti, kad čia vis tiek ne tavo namai“, – sako Arūnas.
Ori senatvė – ne garantija
Kitas laikinojo apgyvendinimo skyriaus gyventojas, Steponas, jau pensininkas, jam yra 66 metai. Birželio mėnesį jis nakvynės namuose bus pragyvenęs tris metus.
Mokslus jis baigė LSMU Veterinarijos akademijoje ir ilgus metus dirbo veterinarijos gydytoju. Tik vyrui buvo sunku prisitaikyti prie pakitusios realybės po Sovietų Sąjungos griūties ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.
„Kai prasidėjo griūtis, mūsų specialistų buvo nemažai. Atsirinko, kas jiems tiko pagal pažintis, o daug mūsų liko bedarbiais“, – pasakoja Steponas.
Nuo tada susirasti darbą buvo sunku, o iki valstybinės pensijos užsitikrinimo pritrūko poros metų darbo stažo. Tad šiuo metu jis gauna tik šalpos pensiją.
Steponas jau tris metus laukia socialinio būsto, tačiau greitu metu tikisi jį gauti. Visgi jis sako, kad gyvenimo sąlygomis Kauno SPC yra labai patenkintas, o mūsų pokalbį pradėjo nuo padėkos čia dirbantiems socialiniams darbuotojams. Jis pasakoja, jog laikytis vidaus taisyklių – visai nesunku.
„Taisyklių laikytis nesunku. Vis tiek reikia kambarius susitvarkyti – pačiam maloniau. Reikia dulkes prasivalyti, tvarkingai viską susidėti. Aš patenkintas tokia tvarka – negi apsivertęs sėdėsi“, – juokauja pašnekovas.
Nakvynės namuose jaučiasi skirtingai
Vilniuje, Šv. Stepono gatvėje veikia Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ laikinieji namai – čia kaip ir Kauno SPC, teikiama ilgalaikė pagalba, apgyvendinant nakvynės namuose.
Vietų skaičius čia kiek didesnis – iš viso 76 vietos. Tačiau tendencijos panašios – dauguma gyventojų yra vyrai.
Laikinųjų namų vadovė A. Karčiauskienė teigia, jog šiuo metu laikinuose namuose gyvena 56 vyrai ir 20 moterų.
Laisvų vyrų priimti naujiems gyventojams vyrams šiuo metu nėra, tačiau dar yra dvi laisvos vietos moterims. Maža to, dar apie 30 vyrų laukia eilėje ir tai – ne rekordas. Šaltuoju laikotarpiu eilė gali būti ir ilgesnė.
Laikinuose namuose Aleksandras gyvena apie pusantrų metų. Jis teigia, jog esminė problema, su kuria susidurdavo – alkoholio vartojimas.
„Kol galėjau, tvarkiausi pats, bet paskui pasiekiau taip vadinamą dugną. Praradau darbą, gyvenamąją vietą, atsirado daug skolų. Nebuvo daugiau kur kreiptis – tėvų nebėra, nieko nebuvo, dar plius liga, taip ir atsidūriau nakvynės namuose“, – pasakoja Aleksandras.
Piktnaudžiaujant alkoholiu, Aleksandrą galiausiai ištiko epilepsija. Po šių įvykių, jis alkoholio daugiau nebevartojo.
„Kai ištiko toks priepuolis, pasidarė aišku, kas viso to kaltininkas“, – neabejoja pašnekovas.
Aleksandras šiuo metu nedirba, tačiau savanoriauja. Visai neseniai „susitvarkė“ sveikatos pažymą, tad jo artimiausias planas būtų įsidarbinti.
„Buvo keli tikrinimai, kai patekau pas gydytoją neurologą, jis patvirtino, jog smegenyse nėra pokyčių, tokia buvo išvada. Tad galėsiu grįžti prie darbų“, – sako jis.
Kitaip nei kai kurie kiti kalbinti nakvynės namų gyventojai, Aleksandras neplanuoja gyventi socialiniame būste, o po kelių mėnesių darbo susitaupyti pakankamai pinigų, kad galėtų butą nuomotis. Jis sako, jog gyvenimas vienose patalpose su nepažįstamais žmonėmis – ne jam.
„Nėra malonu gyventi su visiškai svetimais žmonėmis – nesu prie to pripratęs. Ir augau kitaip, čia nėra ta vieta, kur norisi ilgai pasilikti“, – paaiškina Aleksandras.
Kiek kitaip savo patirtį vertina Viktoras, taip pat gyvenantis Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ laikinuose namuose. Jis laikinuose namuose gyvena apie septynerius metus, tiesa, su pertraukomis.
„Gyvenau, paskui buvo pertrauka, nes turėjau galimybę išsinuomoti kambariuką. Paskui vėl grįžau“, – prisimena Viktoras.
Viktoro istorija kažkiek panaši į Kauno SPC gyvenančio Arūno, mat namų jis neteko todėl, kad nebesugebėjo susimokėti už visas paslaugas, užgriuvus sveikatos problemoms.
„Reikėjo mokėti didelius mokesčius už tą kambarį, o panašiu metu turėjau širdies operaciją. Dėl to pasidariau nelabai darbingas – dirbu kiek įmanoma, bet vis tiek ne tokiu pajėgumu, kaip reikėtų. Dėl to kaip ir pinigėlių mažiau gaunu savaime aišku. Mokėti už butą man yra sunkoka“, – pasakoja vyras.
Be to, Viktoras priduria, jog nuomojantis butą, visai nelikdavo pinigų kitoms išlaidoms.
„Norisi, kad jų (pinigų, aut.) pačiam kažkiek liktų. Norisi nueiti ir į kiną, į teatrą, kažkur nuvažiuoti (atostogų, aut.). (…) Jeigu nuomočiausi butą, man tikrai nepavyktų gyventi pilnavertiško gyvenimo. Būtų tiesiog darbas ir butas“, – teigia Viktoras.
Turto Viktoras neteko ir dėl nepasisekusių skyrybų – po bylinėjimosi teisme, didžioji dalis turto atiteko šeimai.
„Aš gyvenau su žmona, mes turėjome pusę namo. Kai išsiskyriau, kaip ir palikau vaikams.
Bet išėjo taip, kad beveik visko netekau. Formaliai sakant, kada buvo teismo procesas, aš pasilikau sau automobilį ir garažą. Visa kita palikau šeimai.
Šiai dienai neturiu jokio nekilnojamo turto. Aišku, buvo svajonė kažką nusipirkti, sutaupyti pinigėlių, bet kažkaip neišeina. Net ir kokiam nors bendrabučio tipo kambariui, neišeina ir viskas“, – apgailestauja Viktoras.
Viktoras apie penkis-šešis metus laukė socialinio būsto eilėje, tačiau širdies operacijos metu, jis nespėjo deklaruoti savo turto, sutvarkyti kitų dokumentų. Todėl buvo išmestas iš eilės, teko laukti iš naujo.
„Jau septinti metai stoviu eilėje, kiek žinau esu penki šimtai šešioliktas. Tai, kaip suprantu, man dar ilgą laiką reikės laukti“, – sako jis.
Visgi jis priprato prie gyvenimo nakvynės namuose – sako, jog priprato prie griežtos tvarkos.
„Aš pripratau ir man patinka, kad čia yra budėjimai, grafikai, tvarka. Esu dirbantis žmogus, apie 16-17 val. grįžtu.
Draugams ir bendradarbiams sakau – einu ne į „Caritą“, o namo“, – teigia Viktoras.
Anot Viktoro, daugelis laikinuose namuose apsigyvenusių piliečių čia ilgai neužsibūna. Jis vienas iš nedaugelio gyventojų, čia pasilikusių gyventi ilgesnį laikotarpį.
„Pasikeitė labai daug žmonių, yra daug tokių vienadienių. Būna, kurie ateina iš kalėjimų, tai daugelis jų ir grįžta į kalėjimus, negali prisitaikyti prie gyvenimo kasdienybės. Yra žmonių, kurie suranda sntrą pusę, daug išvažiuoja į užsienį dirbti ir gyventi.
Mažai tokių žmonių kaip aš, kurie ilgą laiką ten gyvena, vienetukai. Gauna socialinį būstą ir išeina“, – liudija vyras.
Autorius: Aleksandras Znamerovskis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
