Šviečiamoji žurnalistika • 2025.07.29 15:06

Įstrigę ties bedugne. Pagalbos šauksmas vienatvėje

Gerosios Naujienos centras
Įstrigę ties bedugne. Pagalbos šauksmas vienatvėje

– Man atrodo, kad mūsų vargai turėtų kada nors baigtis, – pabudęs iš gilaus miego tarė Jovaras, – bet ne, žiūrėk, iš kalno urvo išlindom, o kalnai dar nesibaigė. – Taigi, – jam paantrino Ramunė, – mums reikės pereiti šį neįveikiamą kalnų masyvą. – Vertindamas, kur esame, – tarė Ąžuolas, – matau, kad mums nėra jokio kito kelio, kaip tik eiti palei statų šio kalno šlaitą. Jeigu grįžtume atgal į kalną, neabejotinai vėl pakliūtume į sniego žmonių rankas. – Bet gerai, kad dabar esame laisvi, – tarė Ledinukas. – O blogai, kad iš kairės aukštas neįveikiamas kalnas, o iš dešinės šlaitas be dugno, ir man labai baisu eiti šiuo siauru takeliu, – Ledinuką pertraukė Meilė. – Jei jau šnekam, tai dar pašnekėkim, – tarė Jovaras, – kas yra geriau: ar nelaisvė, kurioje būdamas esi pamaitintas, ar laisvė, kurioje atrandi savo silpnumą ir neaišku, kada gausi pavalgyti? – Aš renkuosi tą pavojingą laisvę, – tarė Dainius. – Geriau būti laisvu žmogumi trumpiau, nei ilgai gyventi įkalintam ir be savo valios. – Šiuo siauru tarpu eisime apie 500 metrų, o toliau kelio nesimato, nes jis užsisuka, – pradėjo kalbėti Ledinukas, – vėliau, atrodo, mums reikės įkopti į tą uolą, o nuo ten turėtų būti lengvesnis kelias. – O ką man daryti su savo kuprine? – nerimavo Meilė. – Jos niekaip tuo keliu eidama nepernešiu. – Ir aš išsaugojau savo rankinę, – pasakė Ramunė. – Mes irgi bėgdami nuo sniego žmonių pasiėmėme savo mantą, tai ką darysime? – mąstė Jovaras. – Visą bagažą teks palikti, kitaip niekaip neįkopsime, – užbaigė Ąžuolas. – Pailsėjome, tai jau ir eikime, pasiliksime tik virves. Jomis apsivijęs pečius, jis pirmas pradėjo eiti siauru taku palei kalno šlaitą. Ir visi kiti, palikę mantą, pajudėjo vorele, viena ranka remdamiesi į kalną, o kojas statydami palei tako kraštą ties bedugne. – Štai ir nutiko baisiausia, – tarė Ąžuolas, – mums nebėra kur eiti. Iš dešinės bedugnė, iš kairės status kalno šlaitas, bus koks šimtas metrų, o priekyje šis takas baigiasi ties uola. – Jeigu būtume tai matę, nebūtume ėję, – jam pritarė Jovaras. – Ką dabar darysime? Esame visiškai įstrigę, atgal eiti negalime. – Žiūrėkite, virš mūsų kalnų ožiai ant uolos, – po kurio laiko nustebusi prakalbo Meilė. – Jeigu mėgintume jų keliu eiti, gal ir pereitume, bet apačioje bedugnė, jei kas paslystume, tai nukristume ir užsimuštume. – Aš pamėginsiu lipti, o tada numesiu jums virvę, – pasisiūlė Jovaras ir ėmė atsargiai, kabindamasis už išsikišusių atbrailų, iš lėto kopti aukštyn. Užkopęs jis numetė žemyn virvės galą iš šūktelėjo: – Viršuje laikau tvirtai, pirmiausia lengvesni, kad ir tu, Ledinuk, kopkite laikydamiesi virvės aukštyn. Tvirtos rankos prilaikomi, vienas po kito prisilaikydami virvės, Ledo karalystės keliautojai užkopė ant uolos, nuo kurios buvo matyti tolesnis takas per kalnus. – Tėve, dėkoju tau, kad mums parodei šiuos kalnų ožius ir išvedei iš beviltiškos situacijos ant saugios uolos, dėkoju, kad visi esame sveiki, niekas nenukentėjome, – ant uolos sėdėdamas pradėjo Tėvui dėkoti Ledinukas. (Pasakojimo „Ledinuko karalystė“ tęsinys laukia kitame numeryje.) Apmąstymui: einant Dievo keliu tenka įveikti daug sunkumų, kartais net reikia atsižadėti visos nuosavybės, palikti viską, kad liktum Dievo kelyje ir nenukristum į pražūties bedugnę. Malda Biblijoje: Juk kas yra Dievas, jei ne Viešpats? Kas yra uola, jei ne mūsų Dievas? Dievas, mano galingoji tvirtovė, saugojo mano kelią. Jis davė man kojas kaip stirnos ir nuvedė mane į saugias aukštumas.

Autorius: Artūro Rulinsko tekstas, Vilmos Stiopinaitės iliustracijos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai