MRF Turinio bankas MRF Turinio bankas
Prisijungti
Pagrindinis
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Privatumo politika DUK
Šviečiamoji žurnalistika • 2025.07.29 15:01

Trumpiausia metų naktis

Gerosios Naujienos centras
Gerosios Naujienos centras

Turinį įkėlė

Trumpiausia metų naktis
Your browser does not support the audio element.

Trintukas Vėjas daro pritūpimus. Sąvaržėlė Saulė sėdi ant rašomojo stalo krašto ir vėdinasi popierine vėduokle. – Karrr, na ir karrršta! – skundžiasi pro pravirą langą įplasnojanti varna Veronika. – Ar jau pasiruošę? – Aš visada pasiruošęs! – atšauna tebesimankštinantis melsvasis trintukas. – Šį kartą su mumis keliaus ir liniuotė Ligita, – priduria geltonoji sąvaržėlė. – Niekur aš nekeliausiu, apsigalvojau! – spiriasi oranžinė liniuotė. Ji pasirėmusi į kanceliarinių priemonių stovą taip spokso žemyn į šalia pėdučių švytintį planšetinį kompiuterį, kad, atrodo, tuoj sulįs į jo vidų. – Betgi aš dėl tavęs iškviečiau paskraidintoją varną, o ne žvirbliuką, kuris skraidina tik du keleivius, – supyksta trintukas Vėjas. – Na ir kas, šiauškite sau be manęs! – irzliai atkerta akių nuo planšetinio kompiuterio nė nepakeldama liniuotė. – Tu tuoj per pusę sulinksi, karrr, ir išsilydysi bespoksodama į tą įkaitusią lentą! – ant palangės kvatoja varna. – Praeitą karrtą žadėjote mane pasiimti karrtu, – kur buvęs, kur nebuvęs ant stalo pasirodo žaliasis drožtukas Lukas. – Junkis prie mūsų! – apsidžiaugia sąvaržėlė Saulė. Varna Veronika stveria į snapą Saulę, į nagus – Vėją ir Luką, o pro langą beišskrendančius nuotykių ieškotojus pasiveja linkėjimas: „Geros jums kelionės!“ Ne, ne, to linki ne liniuotė Ligita – ji ir toliau pėdute tapšnoja įkaitusios planšetės ekraną. To linki stalinis kalendorius Laikrecijus, kurio lapelyje lyg truputį susigėdęs raudonuoja užrašas Birželio 24. Mieste iš tikrųjų karšta, bet plasnojantys varnos sparnai kaip plačios vėduoklės atgaivina keliautojus. – Kas čia? – nustemba į paskraidintojos nagą įsikibęs drožtukas Lukas. – Po mumis teka upė, – paaiškina už kito nago besilaikantis trintukas Vėjas. – O tos švieselės? – Palauk, ar tik nebus šiandien Joninės? Tuomet tos švieselės – upe plaukiančių vainikų žvakutės! – Kaip gražu! – varnos snape žavisi sąvaržėlė Saulė. – Veronika, ar negalėtum mūsų nutupdyti prie tų žvakučių? Vos paprašyta, ši ima leistis. Visiškai priartėjusi prie srovės nešamo vainiko, iš nagų paleidžia trintuką ir drožtuką. Jie minkštai pūpteli į vainiko žalumą. Apsukusi ratelį, varna po akimirkos iš snapo pas draugus švysteli ir sąvaržėlę. – Pasiplaukiokite valandėlę, karrr, o kai norėsite grįžti į biurą, skambtelėkite, prilėksiu, – nuskrisdama sukarksi Veronika. Kanceliarinės priemonės tarsi aplink laužą susėdę turistai žvelgia į vainiko viduryje degančią žvakutę. Upė teka be garso. – Pažiūrrrėkite, aplink mus plaukia daugiau šviečiančių vainikų! – pastebi pasistiebęs drožtukas Lukas. – Joninės yra visų Jonų ir Janinų vardo diena, taip pat šventojo Jono Krikštytojo gimimo šventė, – kalendoriaus Laikrecijaus pasakojimą prisimena trintukas Vėjas. – O kodėl ši naktis tokia išblukusi? – stebisi į vainiko lapelius atsilošusi sąvaržėlė Saulė. – Turbūt iš lėto švinta, nes tai pati trumpiausia metų naktis, – svarsto Vėjas. Upės srovė vis stiprėja, vainikai sukasi ratu. – Karrruselės! – džiaugiasi drožtukas. – Oi, man baisu, kas čia vyksta?! – išsigąsta sąvaržėlė. – Bul bul bul, artėjame prie jūros, – iš vandens pasigirsta vainiko balsas. Trintukas nieko nelaukdamas iš nematomos kišenėlės išsitraukia telefoniuką ir renka paskraidinimo tarnybos numerį. – Kai varrrna mus pastvėrrrė, pakilome virš mirrrksinčių uosto švieselių, o šviečiantys vainikai nuplaukė į jūrrrą, – kelionės įspūdžius liniuotei Ligitai žeria drožtukas Lukas. Liniuotė pagaliau atitraukia žvilgsnį nuo planšetinio kompiuterio. – O kokios nuostabios laivyno kranų strėlės! Kada nors norėčiau plaukti tikru laivu! – priduria trintukas Vėjas. – Pasirodo, mūsų biurų pastatas yra visai netoli jūros, uostamiestyje, – paaiškina sąvaržėlė Saulė. – Kitą kartą aš tikrai keliausiu su jumis! – apsisprendžia liniuotė Ligita, pėdute į šoną nustumdama planšetę. Rašomojo stalo kampe į ūsą šypsosi stalinis kalendorius Laikrecijus.

Autorius: Nerijaus Laurinavičius tekstas, Aistės Jankūnės iliustracijos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai

2025-09-05

Jubiliejus – su ąžuoliuko sodinimu ir vakarojimu tarp gėlių

Jubiliejus – su ąžuoliuko sodinimu ir vakarojimu tarp gėlių
2025-09-04

Obsesinis kompulsinis sutrikimas: nepražiūrėkite vaikų

Obsesinis kompulsinis sutrikimas: nepražiūrėkite vaikų
2025-09-04

Negalia sovietmetyje: lemiamą vaidmenį išsivaduojant suvaidino sportas

Negalia sovietmetyje: lemiamą vaidmenį išsivaduojant suvaidino sportas
2025-09-02

Mokslo langai

Mokslo langai
2025-09-02

Mokslo langai

Mokslo langai
Dalintis straipsniu
Trumpiausia metų naktis