Atletiškų vaikų ir profesionalų kasdienybę keičia lietuvių pasiūlytos išmanios idėjos

Kai krepšininkų fizinio rengimo treneriu dirbantis S.Kavaliauskas prieš dešimtmetį nusprendė, kad nė viena jau sukurta technologija netenkina jo paties poreikių, buvęs lengvaatletis neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip tokios technologijos kuriamos.

Tačiau jaunas vyras turėjo idėją ir siekį patenkinti krepšininkų poreikius ir palengvinti darbą sau.

S.Kavaliauskas siekė, kad sportininkų treniruotės būtų kokybiškesnės, kai pats negali būti šalia, todėl ieškojo būdų pateikti jiems individualias programas – ne tik aprašyti pratimus, bet ir aiškiai parodyti, kaip juos taisyklingai atlikti.

Jauno specialisto galvoje kilo mintis, kokios programos jam reikėtų ir kaip ji turėtų atrodyti, o samdyta informacinių technologijų bendrovė S.Kavaliausko sumanymus įgyvendino. Taip atsirado „ProPusher“ – įrankis treneriams, kineziterapeutams ir sportininkams, leidžiantis šiems net nesusitikti, bet dirbti taip pat kokybiškai.

S.Kavaliausko sukurta programa dabar naudojasi viso pasaulio sporto specialistai ir atletai, nors 41 metų lietuvis vis dar neranda pakankamai laiko užsiimti didesne „ProPusher“ sklaida.

35 metų V.Želvys, nors niekada nebuvo profesionalus sportininkas, visą gyvenimą aktyviai sportavo – ir dar augdamas Jurbarke, kur išbandė galybę sporto šakų, ir vėliau, jau studijuodamas Vilniaus Gedimino technikos universitete („Vilnius TECH“), kurio studentų futbolo rinktinei atstovavo.

Vis dėlto Vytauto sportinis kelias buvo duobėtas, nes trauma vijo traumą ir jaunas vyras dažnai varstė medicinos įstaigų duris. Sportuodamas iš viso jis turėjo ištverti septynias kojų operacijas.

Po dar vienos traumos su trenere Erika Žiupkiene atlikdamas reabilitaciją Lengvosios atletikos manieže Vilniuje V.Želvys ne tik rūpinosi savo fizine būkle, bet ir atidžiai tyrinėjo aplinką. Jis stebėjosi, kad tame manieže tik vienas iš daugybės trenerių naudoja elektroninę matavimo sistemą (angl. – timing gates).

Klausimas, kodėl taip yra, V.Želviui nedavė ramybės, tad jis ėmė rimtai domėtis sporto technologijomis ir išsiaiškino, kad matuoti sportininkų bėgimo laiką pasaulyje yra tik dvi galimybės. Paprasčiausias chronometras – pigus, bet ne visuomet efektyvus.

Kiti sprendimai brangūs ir jauniems sportininkams ar jų treneriams tiesiog neįperkami.

V.Želvys užsimojo sukurti gerokai pigesnę technologiją, kuria naudotis galėtų ne jau sportinių aukštumų pasiekę atletai, o tie, kurie dar tik pradeda profesionalų kelią. Taip atsirado startuolis „Motion Trials“, pasiūlęs greičio treniruotėms skirtą laiko matavimo sistemą „Sprint“.

Nors „Sprint“ dar tik skverbiasi į rinką, „Motion Trials“ įkūrėjas V.Želvys turi siekių sukurti ir tokių sistemų, kurios padėtų užkirsti kelią jį patį dažnai kamavusioms traumoms.

Aistrą pajuto dar vaikystėje

Kiek save mena, V.Želvys nuo vaikystės mėgo ardyti daiktus, o paskui juos vėl surinkti.

„Vienas ryškiausių prisimini-
mų – kai nusprendžiau, kad reikėtų rasti sprendimą, kur gauti energijos kasetiniam nešiojamajam grotuvui su išsikrovusiomis baterijomis, tad prijungiau nuo lempos nukirptus laidus ir įkišau į kištukinį lizdą. Gerai, kad nepraradau rankų!

Bet tie nuolatiniai bandymai su prietaisais buvo mano tolesnės veiklos užuomazga – pastarąjį dešimtmetį dirbu kurdamas išmaniuosius techninius įrenginius“, – pasakojo V.Želvys.

Vidurinę mokyklą baigęs Jurbarke, Vytautas ilgai nemąstė, kur studijuoti toliau.

Technika itin domėjęsis jaunuolis pasirinko elektros inžinerijos studijas „Vilnius tech“ universitete, kurio pavadinimas anuomet dar buvo trumpinamas kaip VGTU.

„Vėliau supratau, kad turėjau studijuoti elektroniką. Bet ir vienų, ir kitų studijų pagrindiniai dalykai tie patys, o visa kita jau pats gyvenimas sudėliojo“, – šyptelėjo vyras.

Dar augdamas Jurbarke jis žaidė tenisą ir futbolą, bet labiausiai mėgo krepšinį. Gal ir dėl to, kad išstypo aukštesnis už daugelį bendraamžių – iki 191 centimetro. Atvykęs į Vilnių Vytautas irgi norėjo toliau žaisti krepšinį, bet rimtesnių šios sporto šakos pagrindų neturėjęs studentas universiteto komandai netiko. O „Vilnius TECH“ futbolo rinktinės treneris pats pakvietė V.Želvį į komandą.

„Nuėjau į treniruotes ir net pačiam sau netikėtai užsikabinau. Tada man viskas pradėjo suktis aplink futbolą: kaip geriau žaisti, kaip dirbti su kolektyvu.

Treneris sugebėjo mus suvienyti ir įkvėpti siekti bendro tikslo, o toks požiūris vėliau man tapo vienu svarbiausių net profesinėje karjeroje“, – teigė Vytautas.

Barselona praplėtė akiratį

Pirmus kelerius studijų metus V.Želvys tiesiog mėgavosi nerūpestingu studento gyvenimu, per daug nesukdamas galvos dėl ateities. Tačiau dirbdamas prie baigiamojo bakalauro darbo net nustebo, kad savo rankomis ir smegenimis gali sukurti šį tą nauja.

Tuo metu Vytautas itin domėjosi fotografija, todėl baigiamojo darbo temą pasirinko apie fotografavimą laiko slinktimi (angl. – time-lapse).

„Rengdamas bakalauro darbą supratau, kad galima padaryti įdomiau – ne tik pastatyti aparatą ant trikojo ir fotografuoti, bet dar ir išgauti šoninį judesį. Man tai buvo pirmas signalas, kad pats galiu išspręsti bėdą, jei noriu gauti geresnį rezultatą“, – sakė V.Želvys.

Pradėjęs studijuoti magistrantūroje pagal Europos Sąjungos studijų finansavimo ir akademinio mobilumo rėmimo programą „Erasmus“ jis pusmečiui išvyko studijuoti į Ispaniją, Katalonijos politechnikos universitetą Barselonoje.

Stiprioje Automatinio valdymo ir robotikos katedroje Vytautas gaudė kiekvieną profesorių žodį, dalijosi žiniomis su bendramoksliais iš Ekvadoro, JAV, Portugalijos ir kitų pasaulio šalių ir mokėsi savarankiško gyvenimo daugiakultūrėje Barselonoje.

„Ispanijoje dar išsamiau susipažinau su tuo, kaip kuriami produktai ir veikia technologijos. Mokytis buvo sunku, bet labai įdomu. O grįždamas į Vilnių jau pradėjau mąstyti, ką veiksiu toliau, nes mokslai ėjo į pabaigą. Likus mėnesiui iki magistro darbo gynimo ėmiau dairytis darbo ir kažkur pamačiau straipsnį apie Lietuvos startuolį „Deeper“.

Su žvejyba susijusios technologijos mane sudomino. Pamaniau, kad lietuviai žiauriai kietai sugalvojo, nors jau tada kirbėjo minčių, kad ateityje norėsiu kurti ką nors savo“, – pasakojo V.Želvys.

„Deeper“ yra su išmaniaisiais telefonais ir planšetiniais kompiuteriais naudoti pritaikytas išmanusis sonaras – prietaisas povandeninio objekto vietai nustatyti ir nuotoliui apskaičiuoti.

„Deeper“ kuriamas teniso kamuoliuko dydžio prietaisas suteikia galimybę matyti tai, kas yra po vandeniu: duobes, seklumas, žuvis ir leidžia žvejams geriau pasirinkti žūklės vietą.

Šį lietuvių kuriamą prietaisą galima naudoti ir nuo kranto, ir iš valties, ir net žiemą.

„Lietuvoje vienos rankos pirštais galima suskaičiuoti, kas ką įdomesnio veikia B2C vadinamojoje verslas – vartotojui srityje, kai produktai kuriami paprastiems žmonėms, o ne B2B vadinamojoje verslas – verslui srityje, kai produktai kuriami komerciniams subjektams.

„Deeper“ kaip tik ieškojo vyresniojo elektros inžinieriaus, tad ryžausi pabandyti gauti šias pareigas“, – pasakojo V.Želvys.

Žmogus svarbiau nei idėja

Kandidatų į siūlomas pareigas atranką vykdžiusi agentūra ką tik iškeptam magistrui atsakė tiesiai šviesiai: „Netinki, nes neturi patirties.“

Tačiau Vytautas nenuleido rankų ir elektroniniu paštu kreipėsi tiesiai į „Deeper“ vadovus. Šie pakvietė pasikalbėti, bet irgi nieko negalėjo pasiūlyti.

Net ir antrasis „ne“ nepalaužė V.Želvio ryžto patekti būtent į šį startuolį, tad jis darsyk parašė laišką vienam „Deeper“ įkūrėjų Donatui Malinauskui, kuriam siūlėsi dirbti bet ką ir už bet kiek, kad tik gautų galimybę.

Vytauto atkaklumas atsipirko ir „Deeper“ jį galiausiai pasamdė kaip jaunesnįjį elektronikos inžinierių.

„Pirmasis mano darbas buvo taisyti sugrįžtančius klientų produktus, aprašyti visas bėdas, trūkumus, bet man svarbiausia buvo, kad iš vidaus galėjau stebėti, kaip startuolis veikia, kaip tobu-linamas produktas. „Deeper“ dirbu jau vienuoliktus metus“, – kalbėjo V.Želvys.

Energingas jaunas specialistas dirbo ne vien tiesioginį savo darbą, bet ir nuolat kišdavo trigrašį visur, kur tik galėjo.

„Nuo pat pradžių man buvo neįdomi viena siaura sritis, nes norėjau dalyvauti visame procese – ne tik kurti produktus, bet ir juos paleisti į rinką, prisidėti prie visko, kas vyksta startuolyje, ir turėti visapusiškesnį supratimą apie jo veiklą“, – pasakojo V.Želvys.

Iniciatyvus vyras netrukus tapo vieno „Deeper“ produkto projektų vadovu. Netrukus jam pasiūlyta dirbti ir su dar vienu produktu, po to dar vienu, dar kitu.

„Deeper“ augo, o aš augau drauge. Su kiekvienu produktu ką nors darėme geriau. Pasitaikydavo klaidų, bet iš jų mokėmės“, – teigė dabar „Deeper“ techninės įrangos produktų grupės vadovu dirbantis V.Želvys.

Esminė pamoka, kurią išmoko dirbdamas išmaniuosius sonarus kuriančiame startuolyje, Vytautui buvo tokia: svarbiausia yra ne pati idėja, ką norėtų kurti, o aiškus supratimas, kokiam klientui bus skirtas naujas produktas.

„Tarkime, žvejoja daug žmonių, bet jų poreikiai ir polinkiai yra skirtingi. Vieni žvejoja nuo kranto, kiti – iš valties, vieni – plūdine meškere, kiti – dugnine, vieni žvejybą renkasi vasarą, kiti – tik žiemą ir taip toliau be pabaigos. Todėl labai svarbu suprasti, kuriam konkrečiam žvejui produktas bus kuriamas ir kaip šis produktas padės spręsti tokiam žvejui kylančias bėdas.

Viskas iš esmės prasideda nuo žmogaus, nes tik suprasdamas, kam kuri, gali sukurti gerai“, – įsitikinęs Vytautas.

Pasigedo grįžtamojo ryšio

Pirmosios padrikos mintys apie tai, kad galėtų sukurti veiksmingą, bet pigią laiko matavimo sistemą, V.Želvio galvoje ėmė suktis dar studijuojant universitete, kai po traumos treniravosi Lengvosios atletikos manieže.

Ten pat dirbo ir daug garsių Lietuvos atletų. Tarp jų – dukart olimpinis čempionas ir olimpinio bronzos medalio laimėtojas, dabar jau buvęs disko metikas Virgilijus Alekna.

Mėgėjui futbolininkui V.Želviui net kvapą gniaužė nuo drauge sportuojančių garsių atletų pavardžių, tad jis ne tik kantriai dirbo stiprindamas po kryžminių kelio raiščių ir menisko operacijos sveikstančią kairiąją koją, bet ir išpūtęs akis stebėjo, kas vyksta aplinkui.

Matydamas, kaip dirba tituluoti profesionalai, Vytautas stebėjosi, kad tiktai vienas iš daugybės trenerių, testuodamas auklėtinius, naudoja jam iki tol nematytą elektroninę laiko matavimo sis-
temą: pastato trikojus, kurie lazerio spinduliu starte ir finiše fiksuoja bėgimo laiką.

Smalsus vyras greitai suprato, kad turi būti priežastis, kodėl šios sistemos nenaudoja kiti treneriai, tad ėmė tuo domėtis.

„Pradėjau aiškintis, kiek tokių sistemų iš viso yra, kiek jos kainuoja, kam naudojamos, kaip fiksuojami rezultatai.

Paskui, jau dirbdamas „Deeper“, dalyvavau kursuose apie startuolių veiklą ir jau buvau sukūręs pirmąjį visiškai paprastą tokios laiko matavimo technologijos prototipą. Bet kai baigiantis kursams galimiems investuotojams pristačiau jį ir savo idėją, sulaukiau klausimo, o kokiems klientams produktas skirtas.

Pareiškiau, kad svarbiausia ne tai, o pati mintis, bet grįžtamojo ryšio nesulaukiau“, – prisiminė V.Želvys.

Dirbo ir su mokslininkais

Kiek nusivylęs, kad verslo profesionalai jo idėjoje neįžvelgė galimybių ir nepakreipė reikiama linkme, nuo svajonės kurti sportininkams skirtą technologiją Vytautas kuriam laikui atsitraukė. O tada prasidėjo įprastą gyvenimą visame pasaulyje sujaukusi koronaviruso pandemija, užvėrusi ne tik valstybių sienas, bet kuriam laikui ir kiekvienų namų duris.

„Nuo nieko neveikimo man pradėjo važiuoti stogas, todėl kreipiausi į porą pažįstamų žmonių ir pasiūliau prisidėti ir sukurti ką nors nuo nulio patiems, o ne būnant kokios nors įmonės dalimi. Grįžau prie minties kurti laiko matavimo sistemą. Mąstydami, kokius technologinius sprendimus rinktis, nutarėme naudoti ultragarso technologiją, nes į ją neblogai įsigilinau dirbdamas „Deeper“.

Tokios technologijos privalumas tas, kad nereikia statyti kelių trikojų – užtenka vieno daikto. Ultragarsas turi savybę fiksuoti prieš ją esančią kliūtį.

Tokiu principu veikia automobilio statymo davikliai, kurie nustato atstumą iki kliūties.

O mūsų atveju mintis buvo ta, kad būtų fiksuojamas bėgantysis“, – sakė Vytautas.

Bičiuliai V.Želvys, Darius Lukoševičius ir Rytis Pilipūnas iš pradžių krapštėsi savarankiškai ir nuolat bandė, kas veikia, o kas ne, tiems bandymams skirdami pinigų iš savo kišenės. Bet pasinaudoję Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros skatinimo priemone „InoStartas“ jie galiausiai gavo pradinį finansavimą ir tai tapo dideliu postūmiu.

„Pirmasis veikiančios sistemos prototipas galiausiai buvo sukurtas 2023 metais. Prireikė daugiau kaip 90 prototipų, kad gautume rezultatą.

Kurdami technologiją dirbome su „Vilnius TECH“ universiteto ir Kauno technologijos universiteto Prof. K.Baršausko ultragarso mokslo instituto mokslininkais, o Lietuvos sporto universiteto (LSU) mokslininkai šių metų pradžioje atliko palyginamuosius sistemos tikslumo bandymus, kurių rezultatai buvo puikūs.

Pavasarį pagaliau pradėjome pardavimus Europoje, o mūsų technologija sulaukė didelio susidomėjimo ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Ispanijoje“, – sakė V.Želvys.

Sistemų tikslumas nesiskiria

Technologijų startuolio „Motion Trials“ kuriama „Sprint“ sistema išsiskiria paprastumu, yra gana pigi (bazinis rinkinys kainuoja 349 eurus), veiksminga, o jos technologija neturi alternatyvų.

O štai vienos populiariausių Europoje Italijos bendrovės „Microgate“ kuriamos laiko matavimo sistemos „Witty“ kaina prasideda nuo 2 tūkstančių eurų.

„Motion Trials“ sukurta sistema „Sprint“ paprastai turi du jutiklius, kurių vienas pastatomas prie starto, kitas – prie finišo, nors yra galimybė naudoti tarpinius jutiklius, jei norima tikrinti bėgimo rezultatą atskiruose distancijos ruožuose.

„Įprastai treneriai tam naudoja paprastus chronometrus, bet kai distancijos trumpos, paklaida būna labai didelė, todėl sunku įvertinti sportininko pažangą. Profesionalai dažniausiai naudoja lazerines laiko matavimo sistemas, kurioms starte ir finiše reikia pastatyti po du trikojus.

Tarp šių trikojų daviklių yra nematoma lazerio linija. Ją kirtus laikas paleidžiamas ir stabdomas. Tokia sistema užima nemažai vietos, užtrunka, kol ji parengiama naudoti, o mūsų sistema ir užima mažiau vietos, ir veikia kitaip: ultragarsas siunčia aukšto dažnio bangas, kurios sportininkui bėgant nuo jo atsispindi ir taip bėgikas fiksuojamas“, – aiškino V.Želvys.

Žmogaus kūnas nėra idealus „veidrodis“ ultragarsui atspindėti. Ultragarsas daug geriau veikia vandenyje, o ore itin slopsta ir tai kelia bėdų dėl matavimo tikslumo. Vis dėlto po galybės bandymų užsispyrę startuolio „Motion Trials“ vyrai sukūrė itin tikslų greičio fiksavimo algoritmą. Tai pripažino ir tikslumo tyrimus atlikę LSU mokslininkai.

„Lietuvių sukurta ultragarsinė „Sprint“ sistema išsiskiria maža kaina, kompaktiškumu ir galimybe ją taikyti itin plačiai. Tyrimo tikslas buvo įvertinti „Sprint“ patikimumą ir matavimo tikslumą lyginant ją su validuota ir sporto tyrimuose plačiai naudojama „Witty“ sistema.

Tyrime dalyvavo 89 vaikai. Jų amžius – nuo 9 iki 13 metų. „Sprint“ ir „Witty“ sistemų porinis testas neparodė statistiškai reikšmingų skirtumų tarp matavimų.

„Sprint“ patikimumas ir validumas vertinant bėgimo laiką atitinka sporto mokslo standartus, todėl ši sistema gali būti plačiai taikoma tiek elitiniame sporte, tiek bendrojo ugdymo įstaigose palengvinant trenerių ir kūno kultūros mokytojų darbą“, – rašoma LSU atliktoje „Sprint“ ir „Witty“sistemų palyginimo analizės išvadoje.

Tikslas – sukurti platformą

Nors nuo pirmųjų bandymų „Motion Trials“ kūrėjai savo sukurtą laiko matavimo sistemą bandė ir su lengvosios atletikos, futbolo, krepšinio profesionalais dirbančiais fizinio rengimo treneriais, vėliau jie apsisprendė didesnį dėmesį skirti ne profesionaliajam, o vaikų ir jaunimo sportui.

„Į rinką atėjome su požiūriu, kad profesionalai svarbu, bet jų kelias į didįjį sportą prasidėjo gerokai anksčiau. Savo produktu norime kurti vertę būsimiesiems profesionalams ir suteikti jų treneriams įrankį ne tik rezultatams testuoti, bet ir jaunimui suteikti motyvacijos.

Testai ne tik leidžia pamatyti, kiek jaunas sportininkas patobulėjo. Jie tam sportininkui įkvepia noro dar labiau stengtis, nes pažangą galima įvardyti skaičiais“, – įsitikinęs V.Želvys.

„Motion Trials“ kūrėjai turi ir dar didesnių užmojų. Jų tikslas – pigi ir patogi platforma sportininkams testuoti. Matuoti ne tik jų greitį bėgant tiesia linija, bet ir, pavyzdžiui, įvertinti komandinėms sporto šakoms ypač svarbias detales: šoninius judesius, gebėjimus staigiai keisti kryptį ar judėti atgal.

„Norime pasiekti, kad mūsų platforma leistų treneriui greitai įvertinti sportininkų būklę, nepertreniruoti, nes kai negali to laiku pamatyti, pasipila traumos“, – teigė V.Želvys.

Mato animuotus pratimus

Eurolygos klube „Monaco“ fizinio rengimo treneriu pastaruoju metu dirbantis S.Kavaliauskas prieš dešimtmetį susimąstė, kad pasaulyje nėra įrankio, kuris leistų jam normaliai treniruoti krepšininkus nuotoliu, nors poreikis buvo milžiniškas.

Sezonui savarankiškai besirengiantys ar oficialiai dar net atostogaujantys žaidėjai trenerio prašė jiems atsiųsti pasirengimo programą, todėl S.Kavaliauskas ilgai filmuodavo pratimus, o paskui rymodavo prie kompiuterio aprašydamas jų atlikimo techniką.

Tada jam ir šovė į galvą mintis sukurti tokį įrankį, kuris leistų patogiai ne tik sudėlioti treniruotės eigą, bet ir atvaizduoti pratimus per trimatės erdvės (3D) animaciją.

Tokios pratimų animacijos jau buvo, tačiau kituose įrankiuose iki šiol ji yra nekeičiama.

S.Kavaliausko idėja ta, kad bet kuris treneris kiekvieną pratimą per 3D animaciją galėtų sudėlioti taip, kaip jam atrodo tinkama, nes specialistai turi skirtingų poreikių, naudoja skirtingas priemones, turi savitą pratimo atlikimo techniką.

Taip atsirado „ProPusher“ – ir tinklalapis, kuriame treneriai kuria pratimus ir rašo treniruočių programas, ir mobilioji programėlė, į kurią nukeliauja konkrečiam sportininkui skirta programa.

„Programėlėje yra ir keletas pavyzdinių šablonų, bet „ProPusher“ esmė – turėti trenerį, kuris sudėlioja asmenines treniruotes.

Treneris tinklalapyje parengia treniruotės programą, o per 3D animaciją – pratimus, kuriuos galima sustabdyti ir pažiūrėti, kaip pratimas atliekamas bet kuriuo kampu, ir siunčia programą sportininkui į programėlę“, – pasakojo S.Kavaliauskas.

Samdė privačią bendrovę

Kaune gimęs ir augęs S.Kavaliauskas būdamas septynerių pradėjo treniruotis pas amžinatilsį vieną garsiausių Lietuvos lengvosios atletikos trenerių Aleksą Stanislovaitį.

Nors šokinėjo ir į tolį, geriausių rezultatų Sigitas pasiekė bėgdamas sprintą – 60, 100, 200, 400 metrų. 17-metis jis jau laimėjo elitinės rungties – 100 metrų bėgimo – Lietuvos suaugusiųjų čempionatą, o paskui ir kitose rungtyse nekart tapo čempionu, raškė šalies rekordus.

Talentingas bėgikas gal ir toliau būtų profesionaliai sportavęs, tačiau būdamas vos 23 metų, 2006-aisiais, ką tik iškeptas LSU absolventas sulaukė tokio darbo pasiūlymo, kokio negalėjo atsisakyti. S.Kavaliauską tapti fizinio rengimo treneriu pakvietė tituluočiausias šalies krepšinio klubas Kauno „Žalgiris“.

Taip prasidėjo jau beveik du dešimtmečius trunkanti jo karjera krepšinyje.

Po šešerių metų „Žalgiryje“ vėliau porą metų Sigitas dirbo Krasnodaro „Lokomotiv“ (Rusija) komandos fizinio rengimo treneriu, paskui kelerius metus su Jonu Kazlausku – tik Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje, trumpai su Rimu Kurtinaičiu – Kantu „Pallacanestro“ (Italija) klube, trejiems metams išvyko į Kiniją, „Guangdong Southern Tigers“.

Iš Azijos kitiems trejiems metams S.Kavaliauskas grįžo į „Žalgirį“, kurį paliko dar ir dėl to, kad ketino daugiau laiko skirti vis populiarėjančiam „ProPusher“. Tačiau tada žinomas fizinio rengimo specialistas vėl sulaukė viliojančio pasiūlymo ir pastaruosius du sezonus dirbo Monake. Sutartį su „Monaco“ klubu S.Kavaliauskas turi dar sezonui.

Kurti patogų įrankį nuotolinėms krepšininkų fizinio rengimo treniruotėms Sigitas pradėjo dirbdamas Lietuvos rinktinėje – komandoje, kurios nariai dažniausiai būna išsibarstę po pasaulio klubus.

Su jais akis į akį fizinio rengimo specialistas susitikdavo tik tuomet, kai prieš svarbias varžybas rinktinė susiburdavo į treniruočių stovyklas. Bet savo fizine būkle besirūpinantys profesionalūs krepšininkai įgyti gerą sportinę formą norėdavo anksčiau, tad vis prašydavo S.Kavaliausko sudaryti treniruočių planą.

Filmuoti ir aprašinėti pratimus trukdavo pernelyg ilgai, todėl fizinio rengimo treneris, gerai apmąstęs, kokio įrankio norėtų, pasamdė informacinių technologijų įmonę ir paprašė jos tokį sukurti.

Prabėgo metai, kol atsirado pirminė „ProPusher“ versija. Vėliau ne kartą ji buvo tobulinama, o dabar S.Kavaliauskas buria atskirų specialistų komandą.

„Noriu, kad darbai būtų atliekami kokybiškiau ir veiksmingiau, nes samdant įmonę viskas labai užtrunka“, – paaiškino fizinio rengimo treneris, sukūręs įrankį treneriams ir sportininkams, kokio pasaulyje iki šiol nebuvo.

Pusiaukelėje nežada sustoti

„ProPusher“ S.Kavaliauskas kūrė sau ir savo pažįstamiems treneriams, tačiau patogus ir kol kas nemokamas įrankis žaibiškai išpopuliarėjo visame pasaulyje. Dabar juo naudojasi ne tik lietuviai, bet ir Kinijos, Monako, kitų šalių specialistai bei profesionalūs ir mėgėjai sportininkai.

„Vis nerandu pakankamai laiko atsidėti vien „ProPusher“, nors dėl šios programos plėtojimo jau rimtai mąsčiau bent kuriam laikui trauktis iš krepšinio. Vis dėlto profesionalusis sportas labai nenuspėjamas ir kai kurių dalykų negali suplanuoti.

Tačiau jau svarstau apie „ProPusher“ apmokestinimą, kad galėčiau ir toliau tobulinti šį įrankį, kuris vertingas ir man pačiam, ir tiems, kurie jį naudoja ne vienus metus. Norėčiau „ProPusher“ padaryti prieinamesnį didesnei auditorijai ir pažiūrėti, kas iš to išeis“, – teigė S.Kavaliauskas.

Motyvacija – geri atsiliepimai

Didžiausia paskata nesustoti kūrybingam fizinio rengimo treneriui yra grįžtamasis ryšys ir puikūs „ProPusher“ vartotojų atsiliepimai.

„Treniruotės su „ProPusher“ man padėjo pasiekti su treneriu išsikeltų tikslų“, – teigė „Žalgirio“ kapitonas Edgaras Ulanovas.

Anot Kinijos generalinės sporto administracijos atstovo Endo Balahu, „ProPusher“ tarsi pašalina nuotolinio mokymo ir fizinių treniruočių organizavimo akląją zoną, nes įrankio vartotojai ne tik gauna aiškius treniruočių planus, bet ir gali tikslų siekti užtikrinčiau.

S.Kavaliausko sukurtas „ProPusher“ populiarus ir tarp asmeninių, ir tarp futbolo, krepšinio, kitų komandinių sporto šakų ar, tarkime, sunkiosios atletikos trenerių.

„Man didžiausia motyvacija nesustoti tobulinant šį įrankį yra tai, kad jis patogus sportininkams, kurie džiaugiasi tokiu treniruočių pateikimu, jiems aišku, kada ir kaip atlikti pratimus.

Jei krepšinio komandoje yra 14 krepšininkų, kiekvienam jų galima sudaryti atskirą programą prisitaikant prie to, kokių priemonių namuose jis turi ir kuriomis dienomis sportuoja. „ProPusher“ suteikia daug laisvės kurti.

Kuriant internetines treniruočių programas dažniausiai einama lengvesniu keliu pratimus tiesiog nufilmuoti ir aprašyti, o mano mintis buvo, kad tai užima per daug laiko, jei noriu pratimus pritaikyti konkrečiam sportininkui.

Atletui turėtų būti aišku, kaip pratimą atlikti, bet per treniruotę jis nenori į tai gilintis, o „ProPusher“ leidžia paspartinti procesą“, – sakė S.Kavaliauskas.

Technologijos, ypač profesionaliajame sporte, yra svarbi šiuolaikinių trenerių darbo priemonė.

Specialios programos ne tik padeda testuoti atletus, bet ir suteikia galimybę įvertinti krūvį ir taip išvengti pervargimo, kurio nereta pasekmė būna traumos.

S.Kavaliausko „ProPusher“ – dar vienas svarbus įrankis technologijų amžiuje, palengvinantis ir trenerių, ir sportininkų gyvenimą.

Esminė pamoka, kurią išmoko dirbdamas startuolyje, V.Želviui buvo tokia: svarbiausia yra ne pati idėja, ką norėtų kurti, o aiškus supratimas, kokiam klientui bus skirtas naujas produktas.