Šviečiamoji žurnalistika • 2025.07.29 12:59

Pereiti kalnus. Abejonės ir prarasti orientyrai

Gerosios Naujienos centras
Pereiti kalnus. Abejonės ir prarasti orientyrai

Kelionę draugai tęsė stengdamiesi kuo greičiau išeiti iš dykumos šalies ir pasiekti kalnus, nes bijojo dykumos karalystės gyventojų, o Ledo karalystė buvo kažkur ta kryptimi. – O kaip jūs žinote, kad einate teisinga kryptimi? – į Ledinuką ir Meilę kreipėsi Dainius. – A, labai paprastai, – jam atsakė Meilė – Ledinukas turi kompasą, o kompasas niekada neklysta, jis visada rodo šiaurę ir pietus. Mums reikia eiti į šiaurės vakarus. Kartais mes keičiame kryptį kai ką nors reikia apeiti, tačiau visada pasitaisome. – Girdėjau, kad jūrininkai naudoja kompasą. – atsakė Dainius, – Taip jie net ir naktį gali plaukti, kai debesys užstoja žvaigždes. Negalvojau, kad į Ledo karalystę galima nukeliauti paprastu kompasu. – Taip, keliaujame atsižvelgdami ir į kompasą, – į pokalbį įsiterpė Ledinukas, – tačiau taip pat turime ir Ledo karalystės knygą, kuri taip pat yra tiesos kompasas, padedantis pastebėti gerą pasirinkimą ir apgaulingo pasirinkimo ženklus. Kai nuklystame, jaučiame baimę, nerimą, gėdą ir kaltę. Kai keliaujame teisingu keliu, jaučiame džiaugsmą, laimę, meilę, ramybę. – Aš tai jau patyriau, – pritarė Ramunė, – kad mano nuotaika ir savijauta keičiasi atsižvelgiant į tai, kaip aš elgiuosi. Mano kraujas tampa rūgštus, kai pykstu, nepasitikiu, priekaištauju, ir sąla, kai turiu gerą santykį su mūsų komanda, turiu vilties ir troškimą sutikti Ledo karalystės karalių. – Štai ir priėjome. Dabar einant per kalnus bus sunkiau orientuotis, – tarė Ledinukas. Kompasas nustos veikti, nes kalnuose daug geležies ir rodyklės gali klaidingai rodyti. Be to kalnuose pakilus aukščiau bus šalta, gali sniego lavinos nuo viršūnių griūti. Taip pat kalnuose gyvena plėšrūs žvėrys, o giliai uolose neteisiųjų dvasios iškyla apsvaiginti, ypač jei giedras dangus ir ryškiai šviečia mėnulis. – Kaip tik pagalvojau, kad aukščiau palipę galėtume nakčiai įsikurti štai tame urve, – tarė Meilės tėtis Joris, – ir turiu lūkestį, kad jis be piktų dvasių, kaip dabar mus, Ledinuk, pagąsdinai. Bent turėsime skliautą virš galvos, nes čia tikrai šalta, ir laužą užsikurti reikės. Ąžuolai, einame parinkti sausų šakų, – tarė jis, ir jie dviese nuėjo į miškelį, esantį prie kalne esančio urvo. – Kažkaip ilgai tėtis ir Ąžuolas negrįžta, – susirūpinusi tarė Meilė, – gal verta jų paieškoti, nes ne tik sušalę ir alkani šiame urve ir tamsoje esame, tačiau man baisu, kad kažkas nebūtų mūsų pastebėjęs ir kažką jiems padaręs. – Man atrodo, kad mudvi galime pasaugoti daiktus, o jūs, Ledinuk ir Dainiau, eikite pasidairyti, kodėl jie ten užtruko. – Ne, einame visi kartu, nes jei būsime išsiskyrę vienas nuo kito, mums bus lengviau padaryti pikta, – tarė Dainius. Visi jie pakilo ir nuėjo į mišką ieškoti. Gerai, kad buvo matyti jų pėdos sniege, tačiau priėję prie miško ir pamatę kalnų upelį jie pametė Jovaro ir Ąžuolo pėdas, nes buvo akivaizdu, kad jie nusprendė perbristi upelį ir sausų šakų paieškoti kitoje pusėje. Perbridę upelį jie pajuto tarsi kažkas gyvas, o gal net ir keli, juos stebi ir tarp medžių juda. – Kas čia galėtų būti, kam mes esame įdomus? – pradėjo nerimauti Meilė, – Tačiau pelėdai suūbavus iš po medžių kažkas keliautojus puolė ir prasidėjo grumtynės. Tamsoje jie negalėjo įžvelgti nei kas, nei kiek yra užpuolikų, ir nematė, kaip apsiginti ir kur bėgti, tik pajuto, kad ant jų užmetė tinklus ir kiekvieną parvertę ant žemės pradėjo traukti, kol įtraukė į kažkokią požeminę erdvę, kurią uždarė. – Mes esame sniego žmonės, – galiausiai jie išgirdo kažkieno kimų balsą. – Pakliuvote į mūsų spąstus ir dabar esate mūsų vergai. Du iš jūsų jau nuvedėme dirbti į kalno kasyklų šachtas, nes mums reikia darbininkų kasti brangakmenius ir deimantus, – kalbėjo vienas iš jų. Apsipratusi su tamsa Meilė pastebėjo, kad tai buvo trys dideli vyrai, perpus didesni už jos tėtį ir Ąžuolą. Jų oda buvo panaši į kailį, o kojos ir rankos buvo storos ir raumeningos. Jų rankos buvo ilgos ir nutįsusios žemiau kelių, o prisidengę jie buvo tik juosmenį kažkokiu senu audeklu. Veidai buvo apžėlę barzdomis, plaukai supinti į ilgas kasas. – Darbus dirba tik vyrai, – tarė kitas dar žemesniu balsu, – Moterys tampa mūsų genties žmonomis. Na o dabar einam į stovyklą, – su didžiule kuoka tie padarai pirmiausia pastūmė Ledinuką eiti nurodyta kryptimi. – Tai kaip šiuo atveju mums padės Ledo karalystės knygos kompasas? – pašnibždomis paklausė Dainius? – Nematau prošvaisčių, kad mes iš tokių galiūnų turėtume kokų nors šansų išsilaisvinti. – Karalystės knygoje yra rašoma: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane,“ – tarė Ledinukas ir tęsė, – Aš jus pasirinkau, ir jums bijoti nėra ko. Tiesa, pavargti, padirbėti, net pakentėti gali tekti, tačiau tikiu, kad viskas išeis į gerą, nes pašauktieji ateiti į Ledo karalystę ją pasieks. – Tėti, tėti, – atbėgęs į vieną sniego žmogų kreipėsi sniego berniukas. – Atbėgau pasakyti, kad iš šiaurės atkeliauja didžiuliai audros debesys, turime kuo giliau keliauti į urvus, nes bus didžiulė audra, kokios nėra buvę. Taip man ką tik pasakė mama ir atsiuntė jus perspėti. – Hm, hm, – sugromuliavo milžinas sniego žmogus, – jeigu ateina audra, tai mums reikia ne į žemutinį, kur kasyklos, o į aukštutinį urvą kilti, nes tas upelis per audras taip užtvinsta, kad net kasyklas užlieja. – Eik perspėti kitus. Dar ir tuos du belaisvius pasiimkit. Keliaujant urvu Ramunė pamėgino prakalbinti sniego žmogų. – Kodėl jūs gyvenate urvuose ir šiuose šaltuose kalnuose? Pasaulis yra daug gražesnis už kalnų, kur pievos, ežerai, miškai. – Nors kalnuose ir sunkiau, juose yra daug naudingų iškasenų. Taigi mes kai ką iškasame ir išsimainome į dalykus, kurių mums reikia. Taip pat kalnuose mums saugiau. – tęsė jis, – Kartais mes užpuolame kokį kaimą, parsivedame vergų, prisiplėšiame gėrybių, o grįžę greitai pasislepiame kalnuose, nes jie mus saugo. – Tačiau plėšikauti ir grobti žmonių turtą yra neteisinga, – Ramunė mėgino pažadinti sniego žmogaus sąžinę. – Sąžininga ar nesąžininga, bet žmogus gyvena vieną kartą, todėl ir imame iš pasaulio viską, kas padeda šiame gyvenime gyventi lengviau, – nukirto ją sniego žmogus ir davė suprasti, kad kalbos su juo yra baigtos. – Dabar mes jus prirakinsim šioje angoje prie šitos sienos, o patys einame į pasitarimą, nes jau dabar girdžiu, kaip griaustinis daužosi, o kasyklose reikia pagalbos. - Užvertę didžiuliais akmenimis angos praėjimą sniego žmonės išėjo. Pasidarė labai tamsu. – Man atrodo, kad aš kažką girdžiu prie mūsų angos. Ei, kas ten? – išsekusiu balsu paklausė Meilė. – Ar yra kas nors čia? – Mes esame čia, – atsiliepė draugai. – Visur mes jūsų ieškome, jau dvi dienos kaip vanduo užliejo kasyklas, o sniego žmonės pabėgo gelbėdamiesi. Mes ištrūkome ir visur jūsų ieškome, - džiaugsmingu balsu kalbėjo jie. Nuridenę sunkius akmenis Jovaras ir Ąžuolas išvadavo savo draugus, atplėšdami jų pančius nuo sienų. – Tėti, aš galvojau, kad mes mirsime. Čia šaltyje, drėgmėje ir tamsoje mums atrodė tarsi būtume įkalinti amžinybėje, – pasikūkčiodama ir verkdama Jovarui skundėsi Meilė. – Eikime iš čia kuo greičiau šiuo siauru praėjimu. Pro jį nepralįs joks sniego žmogus, net jei ir mus vytųsi, – tarė Ąžuolas. – Turiu jausmą, kad jis mus kažkur išves, kitaip čia jo nebūtų. Keliautojai per kalną tamsoje, apgraibomis, nusibrozdindami ir apsidaužydami keliavo gal dar visą dieną. – Matau labai silpną šviesą, eikime į ją, ten turbūt ir bus mūsų išėjimas iš kalno. – pagaliau tarė Ledinukas. Iš tiesų, sekdami šviesą jie atėjo į urvą kitoje kalnų pusėje. Pro urvo angą matėsi skaisti saulė ir žydras dangus. Padangėje sklandė ereliai, tačiau keliautojams atrodė, kad jėgų eiti toliau nebėra. Priėję urvo angą visi iš nuovargio sukrito ant žemės. – Dėkoju tau, Karaliau, – tarė Dainius, – kad atsakei į mūsų maldas ir išvedei mus į šviesą, išgelbėjai iš pančių ir iš tamsos, davei vilties ir suteikei jėgų įveikti visus sunkumus. Po šios maldos visi Ledo karalystės keliautojai užmigo giliu miegu. (Pasakojimo „Ledinuko karalystė“ tęsinys laukia kitame numeryje). Apmąstymui: Gyvename pavojingame pasaulyje, nors dažnai mums atrodo, kad yra kitaip. Su kokiais pavojais tu ar tavo artimieji esate susidūrę iki šios dienos? Su piktais žmonėmis, su stichinėmis nelaimėmis, su kūno negalia? Kur tokiu metu randi vilties? Kur tikiesi rasti pagalbos? Biblja mus moko, kad net ir sunkiausiomis akimirkomis turime pasitikėti Dievu. Taip parašyta ir Psalmėse: „Viešpats – mano Ganytojas, man nieko netrūksta. … Jis atgaivina mano gyvastį ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui.“ (Ps 23, 1-3).

Autorius: Artūras Rulinskas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai