Šviečiamoji žurnalistika • 2025.07.29 12:40

Karščiuojanti Žemė, susipainioję metų laikai ir tūkstančiai gyvybių

Gerosios Naujienos centras
Karščiuojanti Žemė, susipainioję metų laikai ir tūkstančiai gyvybių

 Ech, – atsidūsta sąvaržėlė Saulė, – ir ką gi čia nuveikus šią naktį? – Kaip visada, aš ką nors sugalvosiu! – su vėjeliu ant rašomojo stalo atrieda trintukas Vėjas. Reikia pasakyti, kad kanceliarinės priemonės dieną biure atlieka įvairius darbus. Kitaip tariant, jomis naudojasi Rankos. Vakare tos priemonės truputį nusnaudžia, o naktį prigyja ir pasileidžia ieškoti nuotykių. – Kas ten girgžda už praviro lango? – trintuko klausia sąvaržėlė. Ji yra metalinė, ryškiai geltona. – Jei neklystu, girdžiu, kaip po batais girgžda snaigės, ar tik nebus ir vėl pasnigę? – svarsto pirštą į viršų iškėlęs trintukas. Jis šviesiai mėlynas. Kaip birželio dangus. – Bet argi dabar ne balandžio vidurys? – stebisi Saulė. – Tikrai, keista... – pripažįsta Vėjas. – Kanceliarinių priemonių internete skaičiau, kad mūsų planetoje metų laikai išsikraustė iš proto ir visai susipainiojo... – O kodėl? – O todėl, kad Rankos vis kasė ir kasė iš Žemės kurą, jį degino, augino daugybę gyvulių, nuolat zujo aplink juos visokiais traktoriukais, kirto miškus, užteršė vandenį ir orą, tad planeta tarsi apsitraukė šiltnamio plėvele, kuri Žemėje užlaiko daugiau Saulės energijos. Ta energija nespėja iškeliauti į kosmosą, todėl kaista atmosfera, vandenynai ir sausuma, kyla gaisrai, stiprios liūtys, potvyniai. Gal dėl to ir metų laikams galvelės susisuko, – svarsto Vėjas. – Nieko nesuprantu, – po tokios apsišvietusio trintuko žodžių gausos pripažįsta sąvaržėlė. – Ar mūsų Žemė karščiuoja? – Mokslininkai sako, kad per maždaug pusantro šimto metų vidutinė temperatūra Žemėje pakilo daugiau nei laipsniu... Daugiau tau papasakosiu kitą kartą, o dabar gal jau pats metas leistis į naktinę kelionę?.. Trintukas Vėjas iš kanceliarinių priemonių stovo išsitraukia vos įžiūrimą mobilųjį telefoną ir, kelis kartus palietęs ekranėlį, priglaudžia jį prie ausies. Taip, taip, Rankos daug ko nežino apie naktinį kanceliarinių priemonių gyvenimą! – Laba naktis, – į telefoną sako Vėjas. – Norėčiau išsikviesti paskraidintoją. Adresas: Upės gatvė 7, centrinis biurų pastatas, trečias aukštas, antras langas iš kairės... – Būkite pasiruošęs už trijų minučių, – sąvaržėlė Saulė girdi operatorės balsą. Vėjas įsikiša telefoną į nematomą kišenėlę. Lygiai už trijų minučių pro pravirą langą įskrenda žvirbliukas Žilvinas ir nutupia ant rašomojo stalo. – Čik čirik, visą žiemą nebuvo sniego, o dabar še tau, kad nori, balta balta kur dairais, – taip pasisveikina jis. – Net balandžiai turbūt nustebę, kad balandį ir vėl prisnigo! – nusišypso trintukas Vėjas. – O aš girdėjau, kaip virš Rankų sklindantis balsas tvirtino, jog ne vienoms Rankoms prieš pat Kalėdas miške pavyko rasti voveraičių ir kitokių grybų, – priduria sąvaržėlė Saulė. – Jei taip ir toliau, tai gegutės gegužę ims mėtytis sniego gniūžtėmis, – šmaikštauja paskraidintojas Žilvinas. Visi trise nusikvatoja. – Kurrr išsi-rrr-uošėte? – pasigirsta gergždžiantis balsas. Tai žalias drožtukas Lukas, dažnai mėgstantis pasiklausyti svetimų pokalbių. – Ai, lėksime į Užlangį prasiblaškyti, – abejingai atšauna trintukas Vėjas. – Pasiimkite irrr mane karrrtu, – prašo drožtukas. – Ne, ne, ne, – prieštarauja žvirbliukas, – aš galiu skraidinti tik dvi kanceliarines priemones: vieną snapelyje, o kitą – nagučiuose. – Nenusimink, Lukai, kitą kartą galėsi keliauti vietoj manęs, – drožtuką guodžia sąvaržėlė. – Visada taip sakote – kitą karrrtą! – supyksta Lukas ir pradingsta už kanceliarinių priemonių stovo. Žilvinas stveria į snapelį trintuką, į nagučius – sąvaržėlę ir išplasnoja pro pravirą langą. Net danguje ryškiai šviečiantis mėnulis truputį pavydi keliauninkams. – Kai sugalvosite skristi atgal, vėl mane išsikvieskite, čik čirik, – suspirga žvirbliukas, paleisdamas keliautojus. – Dabar jau lėksiu, nes turiu kitų užsakymų. Šuoliuoja kanceliarinės priemonės per šviežutėlį sniegą ir staiga išgirsta kažką gailiai kūkčiojant. – Kas nutiko, kodėl ašaroji? – sąvaržėlė Saulė užkalbina ant šaligatvio gulintį ledų popierėlį. – Aš verkiu, nes dabar esu… šiukšlė, – atsako nelaimėlis. – Visai tu ne šiukšlė, esi dailus blizgantis popierėlis! – bando guosti trintukas Vėjas. – Kai dar manyje buvo ledai, kai patogiai gulėjau šaldytuve, nugirdau, kaip kiti ledų popierėliai kuždėjosi, jog mes turime tūkstančius gyvybių! – pasakoja paklydėlis. – Tūkstančius gyvybių! Aš irgi norėčiau tiek turėti! – į orą pašoka sąvaržėlė. – Tačiau tik jei patenkame į tinkamą rūšiuojamų atliekų konteinerį. Jeigu ne – mes tampame šiukšlėmis, – patikslina popierėlis. – Kanceliarinių priemonių internete skaičiau, kad Rankos dažnai neatsakingai teršia aplinką, – porina trintukas. – Tarkime, numeta prie upės plastikinį maišelį, vėjas nupučia jį į vandenį, o srovė tą maišelį gali nuplukdyti net iki vandenyno! Ramiajame vandenyne taip susikaupė keli milžiniški plūduriuojantys sąvartynai. Plastikiniai maišeliai vandenyje suyra per kelis dešimtmečius, o plastikas – per šimtmetį. – Oho, visai neberamu tame Ramiajame vandenyne, – susirūpina sąvaržėlė Saulė. – Taip, taip, ypač gyvūnams: kai kurios žuvys apirusį plastiką palaiko maistu, o vėžliai plastikinius maišelius supainioja su medūzomis ir praryja, todėl žūva, – toliau dėsto trintukas. – Nejaugi ir aš pakliūsiu į sąvartyną Ramiajame vandenyne? – dar labiau nuliūsta ledų popierėlis. – Nenusimink, galbūt tu kaip nors pateksi į tinkamą konteinerį ir ateityje pasinaudosi visu tūkstančiu gyvybių! – guodžia Saulė. Netikėtai palei žemę trūkteli vėjas. Snaigėmis aplipęs ledų popierėlis nuskrenda į kitą gatvės pusę. Sąvaržėlė ir trintukas tarsi ledo arenoje čiuožia šaligatviu tolyn, gaudo ore besisukančias snaiges, kurios lėtai krenta ir į parkelyje jau žydinčių tulpių žiedus. Kai taip smagu, laikas lekia. Kanceliarinės priemonės nė nepastebi, kad artėja rytas. – Atsargiai! – surinka trintukas. – Ai, – aikteli sąvaržėlė, kuri vos spėja pasitraukti į šalį nuo šaligatviu žaibiškai atslystančio sniego kastuvo. Ankstyvas kiemsargis stumia kastuvą priešais save. Tada sustoja, pasilenkia ir kažką pakelia nuo grindinio. Trintukas Vėjas iš nematomos kišenėlės išsitraukia telefoniuką ir renka Paskraidinimo tarnybos numerį. Kai žvirbliukas Žilvinas, pačiupęs kanceliarines priemones, pakyla į orą, pasigirsta viltingas ledų popierėlio balsas: „Tūkstančiai gyvybių, tūkstančiai gyvybių…“ – Ir švaresnis Ramusis vandenynas, – tarsteli sąvaržėlė Saulė, kai bičiuliai sugrįžta į centrinį biurų pastatą Upės gatvėje, ant namais kvepiančio rašomojo stalo. Už kanceliarinių priemonių stovo girdisi drožtuko Luko knarkimas: chrrr, chrrr, chrrr…

Autorius: Nerijus Laurinavičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai