„LIETUVOS SPAUDOS FOTOGRAFIJA ’24“ - KUO FOTOALMANACHAS PRIMENA ORKESTRĄ?

      Leidinyje pateikiami dvidešimt trečiojo konkurso „Lietuvos spaudos fotografija” finalininkų darbai. Šis konkursas bei iš jo gimstanti paroda ir albumas – tai proga  Lietuvos spaudoje dirbantiems fotografams ir fotografuojantiems žurnalistams atsigręžti, įvertinti bei apmąstyti per metus nuveiktus darbus, parodyti plačiai visuomenei savo geriausius metų kadrus.

      Malonu pažymėti, kad prieš 23 metus užgimusiam  Lietuvos spaudos fotografijos konkursui šį kartą per 3000 darbų pateikė net 90 profesionalių fotografų. Nuotraukoms vertinti pasitelkta tarptautinė konkurso komisija. Joje darbavosi profesionalūs fotografai Damian Chrobak iš Lenkijos, Svetlana Batura iš Lietuvos, Eero Vabamägi iš Estijos, Renaldas Malychas ir literatas Antanas Šimkus iš Lietuvos. Komisija dirbo moderniškai – nuotoliniu būdu – ir galėjo neskubiai peržiūrėti kiekvieną temą, susipažinti su nuotraukomis bei aptarti ir išrinkti nugalėtojus.

      Iškyla atmintyje darbas ankstesnių laikų vertinimo komisijose, kai interneto dar nebuvo. Tarp ant salės grindų išklotų nuotraukų eilių žirgliodavome aukštai lyg gandrai keldami kojas, kad, neduokdie, neužmintume būsimos parodos eksponatų.

      Pastarosios komisijos nariams teigiamą įspūdį paliko gausus originalių ir įdomių kadrų derlius iš „Kultūros ir pramogų“ bei „Gamtos ir jos apsaugos“ kategorijų. Visgi pastebėta, kad „Naujienų“ kategorijai skirtinų ir nemažai svarbių šalies įvykių buvo fotografuoti gana „šaltai“. Vilniaus Rotušėje 23-ojo konkurso „Lietuvos spaudos fotografija“ nugalėtojų apdovanojimai „Auksiniai kadrai“ buvo įteikti aštuoniems fotografams – Rokui Teniui (Kategorija: Naujienos), Vytautui Butkui (Gyvenimas), Sauliui Žiūrai (Portretas), Arvydui Gudui (Kultūra ir pramogos), Tadui Kazakevičiui (Fotopasakojimas), Kęstučiui Vanagui (Sportas), Eimantui Geniui (Kariuomenė) bei Vidmantui Balkūnui (Reportažas).

Konkursinė programa pernai pasipildė nauja „Atvira“ kategorija, skirta fotografijos studentams bei entuziastams. Ši kategorija  sulaukė nemažo dalyvių dėmesio – darbus pateikė beveik 40 pradedančiųjų fotografų iš visos Lietuvos. „Atvira“ kategorijoje aukščiausiai įvertinta Daivos Šeibelienės nuotrauka „Finalinis šokis“.

APSTU PREZIDENTŲ

     Greta pagrindinės konkurso programos parodoje buvo pristatyta speciali fotografijų retrospektyva, kurią kartu kuruoja LŽS Lietuvos spaudos fotografų skyrius ir Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje. Ši parodos dalis lankytojams leidžia per fotožurnalistikos prizmę pažinti pastaruosius 20 Lietuvos narystės Europos Sąjungoje metų. Tai unikali galimybė pamatyti visuomenės kultūrinius ir socialinius pokyčius, kurie pamažu formavo mūsų valstybės veidą po įstojimo į Europos Sąjungos šeimą. Ypatingos politinės svarbos įvykis buvo 2023 m. vasarą Vilniuje surengtas NATO šalių narių aukščiausio lygio vadovų susitikimas. Jį nušviečiant Lietuvos ir užsienio žiniasklaidoje, uoliai darbavosi daugelio kraštų  fotožurnalistai. Iš mūsiškių bene uoliausias buvo Vidmantas Balkūnas. Dalį iš konkurso apdovanojimą pelniusių reportažo fotografijų galima pamatyti albume (106-109 p). Šis almanachas dar unikalus ir tuo, kad jį galima pavadinti prezidentiniu. Tiek valstybių vadovų nėra rodyta nė viename ankstesniame „Lietuvos spaudos fotografijos“ albume. Tai buvę ir esami valstybių vadovai: Valdas Adamkus ir Gitanas Nausėda (Lietuva, 4-5p.), Joe Bidenas (JAV, 7p.), Volodymyras Zelenskis (Ukraina, 11 p.), Frankas Walteris Steinmeieris (Vokietija, 75 p.). Minėtas valstybių galvas fotografavo  Rokas Tenys, Saulius Žiūra, Paulius Peleckis.

         Kaip sakė talentingasis kino operatorius Jonas Gricius (1928 – 2021), tik ratą žmonija naudoja daugiau už fotografiją. Ji reikalinga ne tik buities margai tėkmei fiksuoti, bet ir kultūrai, mokslui, politikai. Anot šviesios atminties optinio meno žinovo Skirmanto Valiulio (1938 – 2011), „politikai ėmė mirgėti spaudoje taip dažnai, kad nenuostabu, jog ir pirmasis lietuviškos spaudos fotografijos solidžiai parengtas katalogas spinduliuoja mūsų politikos žvaigždėmis ir žvaigždelėmis“ („Fotografija“, 2002).  Netrūksta jų ir  naujajame almanache.

NUO CINKOGRAFIJOS IKI INTERNETO

Tai tiesiog svaiginantis viešo fotografijos pateikimo kelias. Ne naujiena, kad internetinėje žiniasklaidoje fotografijos tiesiog „atgyja“ ir sujuda virsdamos filmukais. Kartais jie įterpiami ir į fotografijos parodas. Naujausiame albume "Lietuvos spaudos fotografija ‘24" dar nėra „krutančių paveikslų", tačiau intensyviai sujuda mintys verčiant lapą po lapo. 

       Pradžioje matome darbus iš kategorijos  „Naujienos“. Joje – apdovanota  Roko Tenio nuotrauka, kurioje užfiksuotas prezidento Valdo Adamkaus atsisveikinimas su žmona Alma, iškeliaujančia į Amžinybę. Neišvengiamą, nepadailintą gyvenimo tikrovę rodo ir Skirmanto Lisausko, Žygimano Gedvilos, Pauliaus Peleckio, Mariaus Morkevičiaus, Sauliaus Žiūros kūryba.

      Iš kategorijos „Gyvenimas“ apdovanojimu pažymėtos temos nugalėtojo Vytauto Butkaus  nuotraukoje matomi Latvijoje, Karostos paplūdimyje išlikę dar XIX a. pabaigoje carinės Rusijos statyti gynybiniai įtvirtinimai. Jie šiandien – nebereikalingi griozdai prie kurių saulės voniomis mėgaujasi apsinuoginusios moteriškės. Nuotrauka įspūdinga, tik gaila, kad ji... „perlaužta“, tai yra, išspausdinta per du lenkimo perskirtus puslapius (16-17 p.). Dėl to suyra vaizdo vientisumas. Geriau būtų mažesnis, bet „nusulaužytas“ reginys. Panašiai nutiko ir su Roko Tenio (4-5 p.) bei Sauliaus Žiūros (52-53 p.) fotografijomis.  Ateities maketų sudarytojai ir dizaineriai apie tai turėtų rimčiau pagalvoti.

 ATSAKOMYBĖ UŽ FOTOGRAFUOJAMĄJĮ

       Gyvenime tuo pačiu laiku egzistuoja tiek šviesios, tiek tamsios jo pusės. Dar praėjusio albumo „Lietuvos spaudos fotografija ‘23“ pasirodymo proga   Lietuvos žurnalistų sąjungos „Spaudos fotografų klubo“ pirmininkė Evgenia Levin mėgino LRT radijo laidoje atsakyti į aktualius klausimus. Kiek dėmesio patiriantiems socialinę atskirtį teikia mūsų žiniasklaida ir kaip konkrečiai tai atsispindi mūsų spaudos fotografijoje? Kaip ugdyti visuomenės raštingumą analizuoti fotografijas? Kaip socialiniai tinklai ir išmanieji telefonai keičia spaudos fotografiją? Kaip spaudos fotografijoje atspindimas karas Ukrainoje ir kokios Lietuvos bei pasaulio temos praėjusiais metais sulaukė didžiausio spaudos fotografų dėmesio? Atsakymai į šiuos klausimus lieka aktualūs ir šiandien. Jiems neabejingas BNS fotožurnalistas Paulius Peleckis. Jis nufotografavo tytuvėniškį Egidijų, kuris rodo ant kartono tapytą savo paveikslą (118-121 p.). Per mėnesį jis gauna nė 200 eurų nesiekiančią`pašalpą, o už primityvius paveikslus kartais prisiduria kokį eurą. Egidijaus gyvenimas – nemažos dalies ne tik Kelmės rajono, bet ir visos šalies gyventojų realaus skurdo lygio atspindys.  Tokiems žmonėms pagalbos ranką ištiesia „Caritas“, Maisto bankas, maltiečiai, samariečių valgyklos.

„Verslo žinių“ fotokorespondentė Judita Grigelytė užfiksavo, kaip rankų miškas tiesiasi į pieno butelius, kuriuos veltui dalina prie Seimo dėl kainų streikuojantys žemdirbiai (136 p.). Juk ne iš gero gyvenimo grumiamasi siekiant gauti dykai duodamą gėrybę.

     „Portreto“ kategorijai būtų galima priskirti nemažai stambesniu planu įamžintų žmonių. Juk ir fotografijos aušroje dominavo bei buvo pelno šaltiniu kūrėjams kaip tik fotografinis portretas. Šį žanrą puoselėjo ir vėlesnių kartų fotografai iki pat mūsų dienų. Nežiūrint spartaus technikos tobulėjimo, portretų kūrėjams privalu laikytis pamatinių profesinės etikos principų. Apie tai savitai kalbėjo Emanuelis Levinas (1906–1995), Kaune gimęs žymus Prancūzijos filosofas. Jis knygoje „Kitaip negu būtis, arba Anapus esmės“  kalba apie moralinę atsakomybę. O kaip jis ją suprato? Filosofas atsakė studentui: „Aš suprantu atsakomybę kaip atsakomybę už kitą asmenį, taigi kaip atsakomybę už tai, kas nėra mano reikalas ir kas manęs net neliečia; arba už tą, kuris kaip tik mane liečia (me regarde, „mane mato”), prie kurio aš prieinu kaip prie veido.“ Atskleidžiant per jo veidą kitą asmenį, teigė filosofas, jis atskleidžiamas kaip tas, kieno atžvilgiu esi atsakingas. Taigi: „Galime sakyti, jog nuo tos akimirkos, kai kitas mane pamato, aš esu už jį atsakingas, net nesiimdamas šios atsakomybės jo atžvilgiu; jo atsakomybė įpareigoja mane. Ši atsakomybė peržengia to, ką aš darau, ribas. Paprastai esame atsakingi už tai, ką darome patys. Knygoje „Kitaip negu būtis...“ sakiau, kad atsakomybė iš esmės yra atsakomybė už kitą asmenį.“

     O, kaip gerai šitos mintys tinka fotografijų kūrėjams – atsakomybė už tą, kurį fotografuoji. Tai, be abejo, turėjo ir turi omenyje tokie parodos ir albumo dalyviai, kaip Tadas Kazakevičius, Saulius Žiūra, Vidmantas Balkūnas,  Ramūnas Danisevičius, Dmitrijus Matvejevas, Elvis Žaldaris.

FOTOGRAFIJA IR KUDIRKOS „VARPAS“

    Kategorijos „Gamta ir jos apsauga“ nugalėtojas Saulius Žiūra iš paukščio skrydžio (galbūt dronu) užfiksavo nusikaltimą gamtai ir miestui, kai sostinėje buvo nukirstas šimtametis ąžuolas (52-53 p.). Garsi ir bjauri plačiai nuskambėjus istorija. Gamtos gynėjams dar neretai tenka pralaimėti jos niokotojams, nes jau šaukštai būna po pietų. Ach, kaip mums trūksta tokių gamtosaugos entuziastų, kaip jaunoji švedų aktyvistė Greta Thunberg.

     Senovės romėnai labiausiai troško dviejų dalykų – duonos ir reginių. Šiais laikais daugeliui duonos lyg ir pakanka. Gal todėl spaudos fotografijos konkurso organizatoriai panašios prasmės nuotraukų kategoriją pavadino „Kultūra ir pramogos“. Iš jos į almanachą pateko temos nugalėtojo Arvydo Gudo, Evgenios Levin, Roko Morkūno, Ramūno Danisevičiaus, Sauliaus Žiūros, Stasio Skrebio, Mariaus Morkevičiaus, Gedimino Bartuškos, Ingos Juodytės darbai (40-51 p.). Ką jau ką, o pramogas tai jau tikrai mes mėgstam. Grojam, šokam ir dainuojam.

Užtat ne pramogos, o rimtos gynybinės užduotys rūpi mūsų kariuomenei. Iš jos gyvenimo tikroviškų vaizdų pateikia temos nugalėtojas Eimantas Genys, Ieva Budzeikaitė, Paulius Peleckis, Kazimeras Linkevičius, Yauhen Yarchak, Saulius Žiūra, Ramūnas Danisevičius, Alfredas Pliadis. Įdomu prisiminti, kad apie fotografijos naudą kariniams tikslams 1889 metais rašyta Vinco Kudirkos redaguotame, bet dar visai neiliustruotame „Varpo” pirmajame numeryje. Svarstytos aero fotografijos galimybės iš oro baliono (juk lėktuvų dar nebuvo): „Netoli Paryžiaus įrengta jau mokslavietė dėl kareiviu-aeronautu, kurie tenai mokinasi kariszkos taktikos tinkanczios ar dėl naikinimo prieszininku isz pat debesu, metant torpėdos į miestus ir poziciją prieszingos armijos. Ar dėl susineszimo apsuptu miestu, ar del padarymo libro fotografiszko paveikslo vietu, užimtu prieszininkais.“  Deja, kaip rodo kartus žmonijos patyrimas, karas yra kvailiausias žmonių išradimas, už kurį brangiausiai mokama. Pirmiausia – žmonių gyvybėmis, kurios jokiais pinigais neįkainojamos.

     Tikėkimės, kad fotožurnalistų „orkestras" (t. y. LŽS Spaudos fotografų klubas),  ir ateityje mus džiugins brandžiais darbais – konkursais, parodomis, almanachais. Telieka palinkėti neblėstančios kūrybinės sėkmės.

Autorius: POVILAS SIGITAS KRIVICKAS

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama