PRIEŠ 35-ERIUS METUS ATKURTAS „KARIO“ ŽURNALAS

Prieš trisdešimt penkis metus, 1990-ųjų balandžio 25-ąją, Lietuvos Vyriausybės sprendimu buvo įkurtas Krašto apsaugos departamentas. Jo generaliniu direktoriumi paskirtas tada dar 30-ties neturėjęs Audrius Butkevičius. Departamento įsteigimas žymi mūsų šalies krašto apsaugos atkūrimo pradžią. Po kelių mėnesių A. Butkevičius nusprendė, kad reikia atkurti prieškaryje Lietuvos kariuomenės leistą „Kario" žurnalą.

Daug netikėtumų buvo gyvenime. Pasiūlymas atgaivinti „Kario“ žurnalą – vienas iš jų. 1990-ųjų vasarą mano bute sostinės Lazdynuose apsilankė Česlovas Jezerskas, dabar atsargos brigados generolas, o tada aktyvus Lietuvos krašto apsaugos struktūrų kūrėjas, ir tik iš matymo pažįstamas, neseniai Krašto apsaugos departamento generaliniu direktoriumi paskirtas Audrius Butkevičius. Abu iš tolo pradėjo klausinėti, ką aš manau apie karišką spaudą. Dar nesuprasdamas, kurion pusėn svečiai pasuks kalbą, atsakiau, jog spausdinto žodžio visais laikais reikėjo, o revoliucijų metu – ypač...

NETIKĖTAS ŽINGSNIS

– Gal pabandytum atkurti prieškario laikais Lietuvoje buvusį skaitomiausią ir dabar Amerikoje tebeleidžiamą, „Kario“ žurnalą? – tąsyk paklausė ir kartu pasiūlė A. Butkevičius.

Paprašiau laiko pagalvoti. Anuo metu dar buvau maskviškio laikraščio „Sovetskij sport“ korespondentas Lietuvai. Žinojau, kad tik dienų klausimas, kiek dar tebedirbsiu toje redakcijoje. Darbdaviai nevarė, priešingai, juokavo, kad jiems garbė turėti pirmąjį korespondentą užsienio šalyje. Bet pats jaučiau, kad laikas grįžti. Suvokiau ir tai, kad galiu tapti pašaipėlių objektu dėl tokio stulbinamo karjeros šuolio: iš rusiškojo „Sovetskij sport“ į lietuvišką „Karį“.

Apie KAD direktoriaus pasiūlymą užsiminiau vienam kitam kolegai Vilniuje. Jie žiūrėjo skeptiškai – vienas sakė, kad dar anksti tokį žurnalą leisti, kitas tiesiai pirštą prie smilkinio pasukiojo. Vis dėlto mintis atkurti ir redaguoti „Karį“ sudomino. Prieškario žurnalų buvau matęs ir skaitęs. Studijų laikais docentai Jonas Bulota, Bronius Raguotis ne sykį buvo užsiminę, kad tarpukario Lietuvoje „Kario“ spauda bei išvaizda atrodė geriausiai. Ir turinys buvo įdomus. Lietuvoje „Karys“ ėjo 1919-1940, JAV, Niujorke 1950-1991. Karo metais keli numeriai buvo išleisti Vilniuje, pokaryje – trumpai pasirodė Vokietijoje...

Rugsėjo mėnesį pasakiau A.Butkevičiui, kad imuosi. 1990 m. spalio 10 d. buvau priimtas, o gal paskirtas „Kario“ žurnalo redaktoriumi. Tą pačią dieną su A. Butkevičiumi apsilankėme tuomečio Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos pirmininkės Danutės Prunskienės pavaduotojo Algirdo Mykolo Brazausko kabinete. Raštu išdėstėme, kad norime atgaivinti „Kario“ žurnalą, ir paprašėme tarpininkauti, skiriant tais laikais deficitinio popieriaus. A. M. Brazauskas ant rašto brūkštelėjo vieną žodį: „Palaikau.“

Aplinkiniais keliais pavyko sužinoti, kad leidybos įmonės „Spauda“ vadovas netrykšta džiaugsmu maketuoti ir spausdinti „Karį“ buvusioje LKP CK leidykloje. Todėl ant jam parašyto KAD direktoriaus rašto – prašymo maketuoti ir spausdinti „Kario“ žurnalą „Spaudos“ įmonėje - gavome dar vieną ypač vertingą autografą:

„Prašau paieškoti galimybių spausdinti šį žurnalą – Vyt. Landsbergis, 1990.10.16.“

Toliau ledai judėjo greitai. Kiek žinau, toji V. Landsbergio rezoliucija padėjo ir atkurtam „Kardo“ žurnalui į spaustuvę prasibrauti. Kur maniau, kad bus sunkiausia, išsisprendė per kelias minutes: „Poligrafijos“ firmos direktorius Kęstutis Balčiūnas tuoj pat skyrė reikiamą kiekį popieriaus. Beliko įsigyti spausdinimo mašinėlę – apie kompiuterius dar nebuvo kalbos, susirasti darbuotojų ir rengti spaudai pirmąjį numerį. Vieną vokišką mašinėlę su lietuvišku šriftu per pažintis nupirkau – deficitas, o antrą padovanojo Respublikinės sporto renginių valdybos viršininku dirbęs bičiulis Rimantas Jogėla.

LEIDĖJŲ JAV REAKCIJA

Kolegos  išsakė dar vieną rimtą abejonę: ar neįsižeis „Kario“ atgaivintojai ir leidėjai užatlantėje, kad tuo pačiu pavadinimu pradės eiti dar vienas lietuviškas panašios minties žurnalas. Parašiau laišką JAV leidžiamo „Kario“ redaktoriui Baliui Raugui. Sunkūs ir klaidūs tada buvo pašto keliai. Ilgai laukiau atsakymo, bet ne veltui. Atėjo pritarimo ir paskatinimo žodžiai. Keletą sakinių pacituosiu:

„Nuoširdžiai dėkoju už laišką, pranešusį džiugią žinią apie „Kario“ išleidimą Vilniuje. Te Dievas Jums padeda! Šią žinią skubėjau pasidalinti su išeivijos „Kario“ leidėjais, kai pats „Ramovės“ pirmininkas jau buvo pasiruošęs skrydžiui į Lietuvą... Man regis, galėčiau būti naudingas Jūsų leidžiamam „Kariui“ Vakarų pasaulio karinėmis žiniomis, ginklų aprašymais... Nuoširdžiai linkiu visiems sėkmingo darbo, šviesios vilties ir Visagalio palaimos... Balys Raugas, išeivijos „Kario“ redaktorius“.

Galiu pasidžiaugti, kad per tuos trejus mano darbo prie „Kario“ leidybos metus žurnalui rašė ir Balys Raugas, ir jo bendražygiai iš JAV Vytenis Statkus, Juozas Vyšniauskas, Kazys Gaižutis, Stasys Vilinskas, Leonas Baltušis, iš Australijos – Antanas Kramilius, Ignas Račiūnas, iš Kanados – Juozas Šiaučiulis, Rimas Bagdonas ir kiti. Su dauguma jų teko susitikti Lietuvoje, mielai pabendrauti. Bet tai buvo vėliau, jau leidžiant „Karį“, kai Lietuvoje nebeliko sovietinės kariuomenės...

PIRMIEJI DARBUOTOJAI

O dabar dar grįžkime prie pirmojo numerio gamybos. 1990-aisiais parengti spaudai žurnalą ir dar naują reikėjo mažiausiai poros mėnesių. Ir tai su sąlyga, kad niekas netrukdys. Visų pirma reikėjo suburti bent mažutį kolektyvą. Anais laikais svarbiausi redakcijose būdavo mašininkė ir maketuotojas... Pirmąją į darbą priėmiau mašininkę sekretorę Rūtą Kupčinskienę, paskui žurnalistą Egidijų Žičkų ir stilistę korektorę Teresę Blaževičienę, buhalterę Liną Mykolaitienę. Dailės instituto katedros vedėjas Romas Dalinkevičius rekomendavo du garsiausius bendradarbius: būsimąjį grafiką, šiandien žinomą dailininką, savitą dizainerį, o tada Dailės instituto trečiakursį Aidą Paberžį ir tragiško likimo bebaimį fotografą, o anuo metu bedarbį Tadą Dambrauską. Vėliau Tadas tarnavo „Geležinio vilko“ brigadoje. „Karyje“ jau prie kitų redaktorių buvo rašoma, kad Tadą Lietuvos kariuomenei surado kariškiai. Netiesa, visų pirma jis buvo „Kario“ fotografas! Su Aidu Paberžiu drauge kūrėme ir ne vienerius metus vėliau leidome žurnalą „Olimpinė panorama“.

Pamenu Romo Dalinkevičiaus žodinę rekomendaciją Tadui:

– Paimk Tadą, nesigailėsi. Talentingas, įdomios jo nuotraukos, mano paveikslus parodų bukletams fotografuoja. Dabar blaškosi be rimtesnio darbo. Jis toks truputį nepritampantis prie sovietinės visuomenės. Kai artimiau susipažinsi, pamatysi, kokios plačios dūšios žmogus, galvą padės už reikalą...

Tadas tikrai buvo savitas, turėjo tvirtą nuomonę apie viską, ypač apie žmones. O ko jau nemėgo, tai net jo veisiami šunys niūfaundlendai ant to nedraugo urgzdavo.

Meistriškai fotografavęs ir išsisukdavęs iš sudėtingiausių situacijų karinėse pratybose, beprasmiškai žuvo namuose, jaunas, net sūnaus su garsia Lietuvos televizijos žurnaliste Egle Bučelyte nespėjęs užauginti. Likimas...

DESANTININKAI IR KASPERVIZIJA

Leisti pirmąjį numerį mums trukdė. 1991-ųjų sausio 11 d. desantininkai užėmė Krašto apsaugos departamentą, tuomet buvusį Vilniuje, Viršuliškių gatvėje. Ten du kambariai priklausė „Kario“ redakcijai. Dokumentų, nuotraukų kabinetuose nelaikiau, juos anksčiau išgabenau į saugią vietą, nes kalbos apie artėjantį puolimą sklandė nuo praėjusių Kalėdų.

Kūčių išvakarėse sostinės Muziejaus gatvėje (dabar Vokiečių – aut. pastaba) užsukau į bičiulio Rimanto Papreckio vadovaujamą „Žemaičių“ alinę gabaliuką mėselės Kalėdoms nusipirkti, nes parduotuvių lentynos tuščios švytėjo. Apytamsėje „Žemaičių“ kavinėje prie baro pas Aliką išvydau vienišą Edmundą Kasperavičių su degtinės taurele rankoje, SSRS pulkininką, mokėjusį kelias užsienio kalbas, o tarp jų – ir kinų. Žinojau, kad jis domisi Lietuvos istorija, kuria ir pats, pritardamas gitara, jas dainuoja . Beje, jo brolis dirbo „Žemaičių alinės“ vedėju. Buvau girdėjęs ir tai, kad pastaruoju metu Edmundas tapo tvirtu marksistu, SSRS vienybės gynėju. Vis dėlto juokais pasiūliau bendradarbiauti spaudai rengiamame „Kario“ žurnale.

– Be reikalo susidėjai su Butkevičium. Palik juos, po kelių savaičių aš tau pasiūlysiu solidžias pareigas, apie kokias net nesvajoji...

– Klausyk, Edmundai, o kaip su tom kalbom apie kariuomenės rengiamą Lietuvai gyvybiškai svarbių objektų puolimą? Jėga imsite paštą, telegrafą, geležinkelį, kaip mokė Leninas?

– Imsime!

– Kada?

– Galiu pasakyti tik tiek, kad dar ne šiemet. Kalėdas ramiai švęskite...

Taip ir išsiskyrėme. E. Kasperavičiaus daugiau niekada nesutikau. Iš Edmundo išgirsta žinia, kad puolimas nusikelia į kitus metus, pasidalinau su A. Butkevičiumi, Č. Jezersku. Jie patvirtino, kad ši informacija sutampa su pranešimais, gaunamais iš kitų šaltinių...

Desantininkams užgrobus Lietuvos televiziją, kai E. Kasperavičius pirmasis pasirodė ekrane, jis buvo taip nugrimuotas, kad nepažinau. Tuoj po laidos paskambino R. Papreckis.

– Kaip tau naujasis žinių skaitovas patiko? – paklausė Rimantas.

– Kažkoks mekenantis idiotas, iš kur jį tokį ištraukė?

– Nepažinai? Taigi ten Kasperavičius...

– Mat peremat, – teištariau. Ir svarsčiau, kokias pareigas jis man žadėjo pasiūlyti: gal televizijos, o gal pašto direktoriaus?

PIRMASIS ŽURNALO NUMERIS

Desantininkai pagrobė ir negausų redakcijos turtą – abi spausdinimo mašinėles, telefoną, stalus, spintas, kėdes, kavos servizą... Likome pliki kaip tilvikai, tik su pirmojo numerio rankraščiais lagaminėlyje. Aptarinėti žurnalo reikalų rinkdavomės dailininko R. Dalinkevičiaus dirbtuvėje Muziejaus gatvėje. Vienam bendradarbiui nuolat atrodė, kad lauke mus seka. O kai kartą po pasitarimo senamiestyje du įkaušę vyrai rusiškai paprašė užrūkyti, kolega tyliai šnibžtelėjo: „Sprunkam į skirtingas puses.“ Bėgti nereikėjo: prašalaičiai, gavę po cigaretę, patys dingo iš akių.

 Ir spaustuvėje tvyrojo nerimas: užims, neužims? Senieji spaustuvės vilkai juokais pagąsdindavo jaunutį dailininką Aidą: „Tave už „Kario“ maketavimą pirmą prilups ir išveš.“ Azijietiškos išvaizdos kariškiai kelis kartus sunkvežimiais atsibeldė prie spaustuvės vartų, guminėm lazdom pamosavo, bet savo valdžios ten neįvedė.

Didžiąją dalį pirmojo „Kario“ numerio tiražo sausio pabaigoje redakcijos darbuotojai paskubomis išgabenome iš spaustuvės Tiesos gatvėje (Dabar Maironio – red. pastaba). Tada talkino broliai Česlovas ir Vaclovas Jezerskai, kiti būsimieji Lietuvos aukšti karininkai. E.Žičkus ir kiti pirmąjį numerį pardavinėjo prie parlamento. Nutįsdavo eilės. Tai buvo žmonių pritarimas besikuriančioms Krašto apsaugos struktūroms.

Ne visi linkėjo gero. Dažname spaudos kioske Vilniuje ir aplinkiniuose rajonuose prekiautojos, net neišpakavusios „Kario“, nukišdavo žurnalus į tamsų kampą.

SAVO KELIONĘ BAIGĖ JAV „KARYS“

Paskui atėjo neramios rugpjūčio dienos: pučas Maskvoje, vėl suaktyvėję svetimos kariuomenės veiksmai Lietuvoje. Tada glaudėmės Seimo trečiųjų rūmų šeštame aukšte. Dar kartą teko slėpti visą mantą. Neapsieita ir be aukų: Seimo prieigose nuo sovietų kariškių kulkos žuvo savanoris Artūras Sakalauskas.

Tą vakarą savo kailiu patyriau nevaldomos minios galią. Kai pasigirdo šūviai, buvau pirmame aukšte Č. Jezersko kabinete. Staigiai išbėgau į lauką apsidairyti, kas vyksta. Seimą vėl buvo apjuosusi daugiatūkstantinė minia, kaip sausio mėnesį. Po šūvių kilo panika: žmonės galinga banga sparčiai judėjo kuo toliau nuo susišaudymo vietos Gedimino prospekto link. Norom nenorom privalėjai paklusti miniai ir eiti ten, kur buvai stumiamas.

Stebuklingas buvo tas rugpjūtis: per tris dienas griuvo leninizmo stalinizmo stabai. Pasaulis greit pripažino Lietuvą. Supratome, kad „Karys“ eis. O redakcija jau penktą kartą kraustėsi į kitas patalpas.

1991-ųjų pabaigoje nustojo ėjęs „Karys“ išeivijoje. Paskutiniame jo numeryje buvo rašoma: „Atsisveikiname su išeivijos „Kariu“, siųsdami geriausius linkėjimus „Kariui“ Vilniuje. Kas tik dar išgalime, skaitykime Lietuvoje leidžiamus karinės minties žurnalus... „Kario“ štabas.“ Jie skaitė, prenumeravo, pinigų leidybos pradžiai siuntė.

„KARIO“ AUTORIAI

 Vilniškio „Kario“ bendradarbiai nuo pirmųjų dienų buvo žurnalistai Arnoldas Čaikovskis, Egidijus Žičkus, rašytojas Adolfas Strakšys, kiek vėliau atėjo Tomas Šarkus. Deja, pastarojo širdis neatlaikė: 1993 metų spalio 14-ąją jis mirė redakcijoje palinkęs ant rašomojo stalo. Tą dieną su Tomu grįžome palydėję pasalūniškai nužudytą „Respublikos“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją Vitą Lingį. Kažkoks banditas buvo melagingai telefonu pranešęs, kad užminuotas vienas pastatas, pro kurį turėjo judėti laidotuvių kolona. Operatyviai buvo imtasi apsaugos priemonių. Tomas susinervino: „Kokie žmonės vis dėlto niekšai.“ Jo širdis buvo silpna, atlaikiusi jau ne vieną medikų invaziją. Nustojo plakusi darbo kabinete. Pirmą kartą mačiau, kaip šalia miršta artimas žmogus, o mes jam niekuo negalime padėti. Dėl to paties melagingo pranešimo apie neva padėtus sprogmenis, uždarius eismą Senamiesčio gatvėse, vėlavo greitoji pagalba... Tomą Šarkų palaidojome su visa kariška pagarba.

Bendradarbiauti „Karyje“ pakviečiau buvusį dėstytoją Vilniaus universitete,  publicistą ir rašytoją Joną Bulotą, rašytoją Vytautą Misevičių, jauną istoriką iš VU Gintautą Surgailį, vėliau pulkininką leitenantą, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorių, karinių mašinų žinovą, policijos komisarą Liucijų Suslavičių, ginklų specialistą Vladą Drupą, sporto veteraną, rašiusį ir prieškario žurnale, dimisijos majorą Stasį Buzą, šachmatų meistrą Valentiną Normantą ir daug kitų garsių žmonių.

Lietuvoje dar stovėjo svetima kariuomenė. Pirmaisiais ir antraisiais „Kario“ leidybos metais mes negalėjome visko atvirai rašyti apie kuriamus lietuviškus junginius, perimamas pasienio užkardas, KAD struktūras. Didžiausias dėmesys – patriotinei publicistikai, istorijai, prieškario kariuomenės tradicijoms, vadams, partizanų žygiams. Rašėme apie ginklus, karinę techniką, svarbiausius apdovanojimus – ordinus ir medalius, šių dienų kariuomenės kūrėjus. Spausdinome eilėraščius, apysakas, humoro skyrelius. „Kario“ užduotis – objektyviai pateikti informaciją apie KAM ir jai priklausančių padalinių veiklą, padėti kurti besiformuojančios kariuomenės autoritetą.

Žurnalas sėkmingai leidžiamas ir dabar! Šiuolaikiškas, aktualus, modernus, kaip ir anksčiau, nemažai vietos skiriantis sportui. 

Autorius: Bronius Čekanauskas

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama