„PASIJUTAU KAIP KARYS, KURIS RUOŠIA GINKLUS...“

Fotografo, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Romualdo Požerskio, įamžinusio sovietų agresijos ir Laisvės gynėjų akimirkas, mintys Seime vykusiame Laisvės gynėjų dienos minėjime:

Gerbiami iškilmingo minėjimo dalyviai, gerbiami Laisvės gynėjai ir jų giminaičiai. Aš išties jaudinuosi čia kalbėdamas ir jaudinuosi turbūt dvigubai, kai pamačiau šitą salę ir prisiminiau, kad čia praleidau tris paras sausio 13-osios naktį ir kitas dar tris paras.

1991 metų sausį aš Kaune žiūrėjau per televizorių, kai buvo užgrobta Lietuvos radija ir televizija, nuėjau į kambarį, susidėjau savo fotoaparatus, objektyvus, suskaičiavau foto juosteles ir pasijutau kaip karys, kuris ruošia ginklus, šovinius būsimam neišvengiamam mūšiui. Namuose palikau verkiančia žmoną, miegančius vaikus ir išvažiavau į Vilnių.

Manęs pro pagrindines duris neįleido, sakė: jaunuolį, čia tau per pavojinga, nes visi spaudos atstovai yra gražiuoju išprašyti. Tada nuėjau į kitą pusę pastato, ten pro tualeto lanką pabarškinau, mane įleido ir taip aš čia buvau tris paras. Čia sutikau tik vieną kolegą Vilių Jasinevičių, tai mes su juo ir fiksavome kas čia vyksta.

Šioje salėje signatarai sėdėjo apsisiautę paltais ir klausėsi radijo stočių. Atrodė, kad signatarai negali įtakoti tolimesniems įvykiams. Kai paskelbė pranešimą, kad prie televizijos bokšto yra daug žuvusių ir sužeistų salėje padvelkė dar didesniu šalčiu ir neviltimi.

Apsaugos tarnyba informavo, kad prasidėjus šturmui, visiems reikės daužti vitražinius langus ir lipti į vidinį kiemelį, o salė bus apipilta benzinu ir padegta.

Parlamentarams išdalino dujokaukes, jie jas matavosi. Atrodė, vilties nebeliko... Lydimas apsaugininkų ir vilkinantis neperšaunamą liemenę, į salę atėjo Aukščiausios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir pranešė, kad jis nesėkmingai bando prisiskambinti Michailui Gorbačiovui. Aš tada užfiksavau ikoninę fotografiją kada profesorius Vytautas Landsbergis ryžtinai žiūri ir penki apsaugininkai jį saugojo. Pats profesorius yra pasakęs, kad tai yra istorinė fotografija, tai yra istorinė naktis, kada sprendėsi ne tik Lietuvos, Sovietų Sąjungos bet ir Rytų bloko likimas.

Su Viliu Jasinevičiumi mes išėjome, nuvažiavome į morgą ir fotografavau ten dar gulinčius ir ant žemės, ir gultuose ką tik atvežtus kūnus, jaunų žmonių kūnus, kurie buvo nušauti prie televizijos bokšto. Fotografavau jų kulkomis sudraskytus veidus, ir tos fotografijos, dokumentai yra Sausio 13-osios byloje.

Vakare žiūrėjau televizijos laidą „Vremia“ (lietuviškai – Laikas, - red.), čia mes galėjome žiūrėti televiziją. „Vremia“ tokia programa, kur buvo įžūliai meluojama, kad fašistinė Lietuvos valdžia parodė žuvusių autokastastrofoje žmonių kūnus ir pasakė, kad čia yra aukos, arba sovietinių kareivių aukos. Tai buvo melagystė.

Grįžęs į Aukščiausiąją Tarybą, aš užlipau priešais esantį pastatą. Labai lėtai brėško, buvo tamsu ir vėjas atginė tamsius debesis, pradėjo snigti, Užėjus pūgai, minia, žiedu apsupusi Aukščiausiąją Tarybą, slėpėsi po lietsargiais. Žmonių minia bangavo, grėsmingai šaukė, kaip sužeistas žvėris: „Laisvė“, „Lietuva“. Tai nebuvo džiaugsmo balsai, tai buvo skausmingi, ryžtingi balsai. Ir aš suvokiau, kad tie jaunuoliai, kurie buvo čia viduje su Molotovo kokteiliais, kad tie tūkstančiai žmonių, kurie buvo Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kad jų rankose yra Lietuvos likimas. Nuo jų ryžto, nuo jų  pasiryžimo, spręsis Lietuvos likimas, kaip bus, ar Lietuva bus laisva.

Prie manęs priėjęs vyriškis sakė, čia ilgai neužsibūk, nes čia yra pavojinga. Tik vėliau suvokiau jo žodžius. Žymus prancūzų fotografas yra pasakęs, kad fotografas yra ir medžiotojas, ir kartu auka. Anri Kartjė-Bresonas (Henri Cartier-Bresson), jis kartu su trimis kolegomis įkūrė „Magnum foto“, 1946 metais. Trys jo kolegos žuvo, jis tik vienas vienintelis liko gyvas.

Man labai gaila, kad dar nepagerbti, neįvertinti Lietuvos fotografai, kurie dirbo Sausio 13-ąją, prie Vilniaus televizijos bokšto, kai zvimbė kulkos ir šaudė tankų  patrankos ir jie, rizikuodami gyvybę fiksavo istoriją.

Sugrįžęs į Aukščiausiąją Tarybą fotografavau gynėjus, šiuose krėsluose sėdinčius parlamentarus, signatarus, kunigus, kurie per atvirą langą aukodavo mišias.

Siaubinga baimė sukaustydavo, kai per garsiakalbius pranešdavo apie atvažiuojančią sovietų karine koloną. Kunigai pašventindavo prie langų budinčius ir pasiruošusius žūti gynėjus.

Kartais grįždavau į šią salę, ir ten viršutinėje eilėje, aš miegodavau. Tai buvo mano trijų parų gyvenimas šitoje salėje.

Kai grįžau į Kauną, atspausdinau fotografijas, per traukinio keleivius perdaviau fotografijas vokiečių žurnalistams į Maskvą, ir po savaitės tos fotografijos buvo atspausdintos labai garsiame Vokiečių žurnale „Stern“. Vėliau jos buvo spausdintos Anglijoje, Šveicarijoje, JAV ir kitur.

1991 metų sausio fotografijos lig šiol tebekeliauja po pasaulį ir yra vizualinis Lietuvos fotografijos dokumentas.

Brangieji, mes visi esame Lietuvos istorija. Ačiū.

IŠ „LIETUVOS ŽINIASKLAIDOS ECUKLOPRDIJOS

Požerskis Romualdas *1951 07 07 Vilnius, fotomenininkas, pedagogas. 1957–69 mokėsi Kauno 8-ojoje vidurinėje m-kloje, 1969–75 KPI Elektrotechnikos f-te. Pradėjo fotografuoti 1964. 1975–80 Lietuvos fotografijos meno d-jos Kauno sk. metodininkas. Nuo 1976 Lietuvos fotomenininkų s-gos narys. 1993–2011 VDU Menų f-to Menotyros katedros lektorius, nuo 2011 Šiuolaikinių menų katedros profesorius. Išleido fotografijos albumus „Žalgirio“ vyrai“ (su R. Rakausku, 1987), „Atlaidai Lietuvoje“ (1988), „Atlaidai“ (1990), „Vargai ir džiaugsmai“ (2000), „Atminties sodai“ (2005), „Tiltai“ (su V. Tamoliūnu, 2007), „Gyvenimo fotografija“ (su kt., 2008), „Degantis žmogus“ (su M. Požerskyte, 2009), „Miražų dosjė“ (2010), „Legendiniai „Žalgirio“ vyrai“ (su R. Rakausku, 2011), „Lietuvos senamiesčiai, 1974–1985“ (2011), „Atrastas neatrastas Kauno rajonas“ (su kt., 2012), „Mažasis Alfonsas“ (2012). Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1989). Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (1990). Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas (1994). Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius (2005). Auksinis nuopelnų kryžius (Lenkija, 2006). LR kultūros m-jos Balio Buračo premija (2009).

Autorius: ROMUALDAS POŽERSKIS

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama