„Būdavo situacijų, kad vaikai linksėdavo galvelėmis, o iš tikrųjų nesuprasdavo, ką mes sakome“
Mamos žurnalas
Turinį įkėlė
Živilė ir Mantas Viskantai augina 2 vaikus: vyresnėliui Dovydui 11 metų, o dukrytei Mantei 7-eri. Anglijoje gyvenantys jau pusę savo gyvenimo, Viskantai lietuvių kalbą laiko vienu iš prioritetų, nes gimtoji kalba leidžia išreikšti savo mintis, savo tikruosius „aš“.
Živile, kokia jūsų emigracijos istorija?
Tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kad emigravome anksti, nes neturėjome prošvaisčių tęsti tolesnio gyvenimo Lietuvoje. Vyras emigravo daug anksčiau, paskui aš sušmėžavau jo gyvenime ir tada manęs nebepaleido – išlėkiau paskui savo vaikiną (sutuoktinį). ,,Karjera“ prasidėjo pomidorų fabrike, be anglų kalbos žinių. Gyvendami Anglijoje pakeitėme keletą gyvenamųjų vietų, darboviečių, baigėme mokslus ir susilaukėme poros nuostabių vaikučių.
Ar sutiktumėte, kad išmokyti vaikus lietuvių kalbos, gyvenant ne Lietuvoje, – labai sunkus darbas?
Tikrai sutinku su tokiu teiginiu. Tai kantrybės reikalaujantis darbas, kurio saldžius vaisius gali skinti tikrai ne kasdien. Norėčiau pridurti, kad kartais koją gali kišti ir pačių tėvelių gimtosios kalbos žinios, nes ilgai gyvenant ne savoje šalyje, labai lengva perimti kitos kalbos žodžius ir juos sulietuvinti, o tai tikrai neprideda pliusiukų prie gimtosios kalbos puoselėjimo.
[caption id="attachment_84553" align="aligncenter" width="1024"]
Vaikams kelia nuostabą veikiantys seni traktoriai, kuriuos jie mato Lietuvoje
Kas sunkiausia buvo jums?
Mano vyresnėlio Dovydo kalbos raidos vėlavimas tikrai sukėlė nemažai nerimo. Vaikas, būdamas 4,5 metų ir eidamas į nulinę mokyklą, dorai nekalbėjo nei angliškai, nei lietuviškai. Laimei, pasitaikė nuostabūs pedagogai ir per metus laiko vaiko kalba prasilaužė. Be to, labai pasisekė, kad vaiko klasėje buvo net trečdalis lietuvių vaikučių, tai jis pramoko ne tik angliškai, bet ir lietuviškai. Paskui dar reikėjo man padirbėti su savimi, kad gimtosios kalbos mokymas bus nuolatinis darbas ir greitų rezultatų negalima tikėtis.
Ar buvo kada nors kritinių momentų, kai jau norėjote nuleisti rankas?
Niekada. Tai tiesiog įaugę į kraują, savaime suprantamas dalykas kalbėti gimtąja kalba. Kitaip neįsivaizduojam. Gimtoji kalba leidžia išreikšti savo mintis, savo patirtis. Tai mūsų palikimas vaikams, tai tarsi gija, kuri jungia mūsų šeimą, kaip nedalomą visumą. Vos sužinojusi, kad laukiuosi pirmagimio, nedelsdama įsigijau Loretos Vilkytės knygą ,,Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams“. Ši knyga padėjo išvengti, kai kurių klaidų ir eiti sklandesniu keliu gimtosios kalbos puoselėjimo link.
Kokie metodai, kalbos mokymosi būdai buvo veiksmingiausi jūsų vaikams?
Svarbiausia nemaišyti angliškų ir lietuviškų žodžių. Tikrai vaikams nepalengvėja, kai maišomos kalbos. Taip pat yra griežta taisyklė namie kalbėti tik lietuviškai. Aišku, išsprūsta ir angliškų žodžių, bet taip būna retkarčiais. Paskui labai pagelbėjo pasakymas, kad jei kokio lietuviško žodžio nesupranta, kad nebijotų paklausti, ką jis reiškia, nes buvo situacijų, kad vaikai linksi galvelėmis, o iš tikrųjų nesuprasdavo, ką mes sakome. Ir, be abejonės, labai prisidėjo pagyrimai. Visada pagiriu vaikus, kai pasako naują lietuvišką žodį ar labai taisyklingai pasako sudėtingą sakinį. Vaikučiams visada sakau, kokie jie yra šaunuoliai, kad kalba dviem kalbomis, tai tikrai labai motyvuoja stengtis. O ir aš pati vartoju įvairiausius būdvardžius, veiksmažodžius, palyginimus, net patarles, nes tai tikrai prisideda prie kalbos puoselėjimo, nors kartais vyras ir vaikai nuo to pavargsta.
Pagautas momentas iš specialios pamokėlės, rengtos lietuvių mokyklėlėje, lietuviškos spaudos atgavimo 120 metinių proga
Ar turėjo vaikai mylimų lietuviškų knygelių?
Vaikams (ne)pasisekė, kad mama labai myli knygas. Tad kur buvus, kur nebuvus, jei perku knygas sau, paimu kažką ir vaikams. Buvo tarpas, kai vaikai mėgo klausytis skaitomų eiliuotų eilėraščių. Vyresnėlio mėgstama knyga buvo ,,Ką žmonės veikia visą dieną“. O mažoji turi visą ,,Kakės makės“ knygučių kolekciją, kurias pakaitomis vis paskaitinėju.
Ar stengėtės vaikams parodyti lietuvių tradicinę kultūrą – liaudies dainas, pasakas, tautodailę, šiaudų sodus, juostas ir pan.?
Nuoširdžiai pasakius, specialiai tai tikrai nesivežame vaikų į tokias vietas. Bet jei pasitaiko kokiame renginyje, ar kokioje neplanuotoje vietoje, tai tikrai paskatiname pasidomėti, išbandyti, kas yra rodoma. Gal ateity, kai vaikai paaugs, atsiras didesnis poreikis, o kol kas tai tikrai nėra mūsų privalomos aplankyti vietos numeris 1.
Viskantai Anglijoje gyvena jau pusę savo gyvenimo
Ką nuveikiate, kai atvykstate į Lietuvą?
Kol vaikai buvo maži, visada apsistodavome pas mano tėvelius ir tiesiog mėgaudavomės smagiu laiku vienkiemyje. O dabar jau treji metai, kaip stengiamės aplankyti bent vieną Lietuvos miestą ir jame porą dienų pabūti. Taip aplankome vietoves, kuriose nesame buvę su vyru, ir vaikams parodome, kokia graži šalis yra Lietuva. Vaikai labai mėgsta tokias išvykas, jaučiame, kad įdiegiame pomėgį keliauti ir kartu skatiname smalsumą, domėjimąsi paprastais dalykais, taip papildydami kalbos ir žinių bagažą.
Kokia jūsų šeimos mėgstamiausia vieta Lietuvoje?
Kol kas tai mano tėvelių ir vyro tetų gimtinės namai. Juk brangiausia vieta – tai ne vien vaizdai, vietovės, bet ir žmonės, kurie mus supo, kurie matė mus augančius. Tas giminės ryšys, kai apkabinus artimąjį pasijauti lyg grįžęs namo, kur saugu, gera, kur skamba juokas ir jautiesi mylimas.
Atostogos Lietuvoje
Kas vaikams kelia nuostabą Lietuvoje, kas kitaip, nei ten, kur gyvenate?
Mieste, kuriame gyvename, yra labai aktyvi lietuvių bendruomenė, kuri vis rengia įvairius lietuviškus renginius. Tai daug ką jau yra matę ir patyrę. Vaikai būna nustebinti, kad Lietuvoje yra tiek daug „senų dalykų, kurie veikia“, kaip traktoriai, seni troleibusai ir pan. Labai nustebino lauko tualetai ir kitokie namai nei yra Anglijoje. Be to, vaikai labai mėgsta fontanus. Šviečiantys ir grojantys fontanai Druskininkuose paliko neišdildomą įspūdį. Atsimenu, prasėdėjome prie jų 5 valandas, vaikams visiškai nieko daugiau nereikėjo, jie buvo viskuo patenkinti.
Kiek svarbūs ryšiai su kitais lietuviais – tiek gyvenančiais užsienyje, tiek Lietuvoje?
Tai tikrai yra svarbus dalykas. Galiu pasidžiaugti, kad lietuviai, gyvenantys Anglijoje, yra labiau atsipalaidavę, tolerantiškesni ir atviresni. Bent jau mane supa toks lietuvių draugų būrys. Socialinis gyvenimas tikrai yra aktyvus, tai vis lankomės vaikų gimtadieniuose, renginiuose ar kituose pasisėdėjimuose, taip parodydami, koks yra bendravimas lietuviškoje aplinkoje.
Ar teko mokytis lituanistinėje mokyklėlėje, gyvai ar nuotoliu?
Taip, vaikai dabar lanko lituanistinę mokyklėlę, kiekvieną šeštadienį. Labai puikios mokytojos, labai daug įvairių renginių, edukacinių užsiėmimų suorganizuoja, tai tikrai užpildo tas spragas, kurių negalime užpildytu mudu su vyru. Tik dėl šios mokyklėlės vyresnėlis moka skaityti ir šiek tiek rašyti lietuviškai. Neseniai dalyvavome lietuviškos spaudos atgavimo 120-ųjų metinių kalbos minėjime, kuriame buvo galimybė dalyvauti įvairių kaligrafijos technikos mokymuose. Buvo įdomi, produktyvi ir susižavėjimą kelianti pamokėlė.
Kokių principų svarbu laikytis tėvams, kad vaikai kalbėtų jų gimtąja kalba?
Tikrai nesuprantu tų tėvelių, kurie veda vaikus į lietuviškus renginius, lituanistines mokyklėles, bet su vaikais kalba ne gimtąja kalba. Juk visas puoselėjimas prasideda nuo mūsų pačių, kiek patys įdedame darbo. Labai gerai prisimenu, kad kai metus prabuvusi Anglijoje, kalbėdama su mamyte, vis pasakydavau kokius angliškus, man rodos, savaime suprantamus žodžius, o mamytė vis perklausdavo, ką aš sakau. Tai privertė mane suklusti ir pergalvoti, ką aš kalbu. Nuo tada visada stengiuosi kalbėti tik lietuviškai, nes labai lengva pasirinkti lengvesnį, patogesnį kelią, kuris, deja, ne visada gali suteikti teigiamus rezultatus. Tad pasakysiu paprastai: kalbėkime lietuviškai. Tai yra mūsų paveldas. Mūsų gražioji kalba.
Kas jums pačiai brangiausia, kas liko Lietuvoje? Ar apie tai kalbate šeimoje su vaikais?
Lietuvoje yra visa mano šeima: tėveliai, sesės, vaikystės prisiminimai. Kartais labai liūdna, kad negaliu dalyvauti visuose giminių susitikimuose, bet visada pasidžiaugiu, jei vaikams pavyksta parodyti nors šiek tiek to, ką jiems pasakoju. Vaikai labai mėgsta klausytis apie mudviejų su vyru vaikystės nuotykius, kiek įmanoma, visada parodome visa tai realybėje, kas yra išlikę. Galiu pasakyti, kad tikrai esame įdiegę meilę Lietuvai, nes vaikai noriai važiuoja, viskuo domisi ir žino, kur yra jų giminės šaknys.
Ginta Liaugminienė
Autorius: Ginta Liaugminienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
