Gestų gatvės istorijos

Gestų gatvės istorijos...Nijolė KRASNIAUSKIENĖ Ar žinojote, kad Lietuvoje yra Gestų gatvė? Tiksliau, šioji suskirstyta į 3 dalis: Gestų 1-oji, 2-oji, 3-oji. Jos yra šalia Vilniaus, Sudervės kryptimi, buvusio Rastinėnų kaimo vietoje, viena prie kitos. Prieš 45-erius metus ten pradėjo kurtis ypatingi žmonės, kurie buvo kaip vienas kumštis: draugiški, sąžiningi, malonūs ir tvarkingi. Galima sakyti, jie plikomis rankomis sukūrė rojų žemėje, kurį dabar žinome kaip vilniečių sodų bendriją „Gestas”. Bendrijos gimimas „Tikrai pas mus gražu, kviečiame atvažiuoti. Ypač pavasarį, vasarą, kai žydi sodai. Dar ir dabar sutiksite sodininkų, kurie jus pasveikins šypsena ir būtinai pakvies puodelio arbatos“, – tokiais žodžiais prasidėjo pokalbis su viena buvusia ilgamete „Gesto“ pirmininke Valerija Bajaruniene. Moteris ne taip seniai šių visuomeninių pareigų atsisakė, nusprendusi, kad jau laikas sodų bendrijos reikalų tvarkymą perduoti į jaunesnes rankas. Prieš 45 metus toje teritorijoje buvo kolūkis. Tuometė naujakurė Valerija prisimena, kad kai žemė buvo perduota sodo bendrijai, iš pradžių kolūkio valdžia nepakluso – brakšt ir užsėjo sodo bendrijai skirtą plotą rugiais. Sodininkams dar metus reikėjo laukti, kol galėjo pradėti kurtis. Senjorų klubo „Bičiuliai“ vicepirmininkė Rima Dargienė pasakoja, kad „Gesto“ sodų bendrijos teritorija turėjo tikslinę paskirtį: sklypai buvo skiriami tik LKD nariams, girdintiems Centro valdybos (dabar – LKD) ir Vilniaus gamybos mokymo kombinato (dabar – UAB „Vikada“) darbuotojams bei kurčiųjų mokytojams. Girdintieji kūrėsi noriau, o kurtieji neretai jiems siūlomų sklypų atsisakinėjo. Šviesaus atminimo Augustinas Zinius, tuo metu Vilniaus gamybos mokymo kombinato profsąjungos pirmininkas, esą ir piktinosi, ir gėdino kurčiuosius už tokį elgesį. Agitacija padėjo. Galų gale tarp 69 bendrijos narių radosi ir 18 kurčiųjų sklypų savininkų. Ponia Rima sako, kad jei pamatytume dabar, kokius žemės plotelius savo žinion tuomet gavo „Gesto“ sodų bendrijos nariai, ko gero, ir mes nuo tokio „pasiūlymo“ bėgtume neatsigręždami. Tikri plėšiniai: reljefas nelygus – skardžiai ir nuokalnės, o „žemumose“ telkšojo nei tai pelkė, nei tai balos, su krūvomis suneštų akmenų. Be to, žemė – molis, ten sunkiai kas įleisdavo šaknis. Surinko iš naujakurių po 200 rublių. Už tuos pinigus buvo atvestas vandentiekio vamzdis, pastatyta elektros pastotė, nutiestas žvyrkelis. Ir pradėjo kiekvienas bendrijos narys savame ruoželyje kurtis. Kūrimosi vargai Sovietų laikų griozdiška technika (kitokios nebuvo) mažuose „Gesto“ sklypeliuose net apsisukti neturėjo kur, tai jos pasitelkti darbams taip ir nepavyko. Sunkiausius darbus žmonėms teko nudirbti rankomis. Sukasa ežias, pasodina daigelius ar pasėja sėklas, jei vieta aukštumoje, žiūrėk, užėjęs smarkus lietus visą ežią „nuleido“ žemyn, pas kaimyną. Ir vėl viskas iš pradžių. Bet čia juk vargo užgrūdinti žmonės kūrėsi. Geležiniai žmonės. Įveikė gamtos stichijas, išlygino savo plotelius, per 45 metus tokį storą kultūrinės žemės sluoksnį suklojo, kad, kaip tikina ponia Valerija, turbūt tik geologai šiandien iki pirminio dirvožemio prisikastų. Ir visa sodų bendrija pavirto nuostabaus grožio oaze. Rima ir Albinas Algimantas Dargiai buvo pirmieji, kurie sode pasistatė vasarnamį (apie 1984–1986). Tiems laikams tai buvo rekordiškai greitai. „Mūsų jaunimui sunku bus suprasti, koks čia rekordas“, – šypsosi ponia Rima. Ir primena, kad sovietmečiu viskas: plytos, cementas, šiferis (kuris dabar yra uždraustas naudoti stogams dengti) – buvo deficitas. Visame Vilniuje tebuvo viena statybinių medžiagų bazė ir prie jos sandėlių ankstyvais rytais nutįsdavo eilės. Ir visko, ko reikia, negaudavai iš karto, jei apskritai gaudavai, buvo limitai. Štai tokiomis sąlygomis esą teko kurtis. Vasarnamis tebuvo namelis, bet tiems laikams tikra prabanga. Tik vėliau Dargiai įsirengė antrą aukštą, pasididino namelio plotą iki 65 m2, pristatė verandą. Namą apšiltino. Dabar jis tinkamas gyventi visus metus, bet dėl ekonomiškumo savininkai visą šildymo sezoną vis tiek praleidžia daugiabutyje, o jam pasibaigus skuba į Gestų gatvę ir lieka ten iki šalnų. „Mes buvome praėję visus statybų etapus – nuo leidimo gavimo iki įsirengimo, tai galėjome kaimynams daug patarti, jie mokėsi iš mūsų klaidų, – prisimena ponia Rima ir sako, kad kiti bendrijos nariai savo vasarnamius statė ir po 10, 15 metų. – Dar mano vyras iškasė sklype labai gilų šulinį, 100 m gylio, su kaimynais jo vandeniu dalinomės.“ „Įsivaizduokite, kad gali sodą pasiekti tik visuomeniniu transportu, kuris kursuoja retai. Žmonės – kaip silkės statinėje autobuse susispaudę, o kelias – siauras. Tai kartą autobusas, vežęs sodų bendrijos link, neprasilenkė su priešais važiuojančia mašina ir apvirto. Gerai, kad niekas nenukentėjo, atsipirko tik išgąsčiu, bet konduktorės už bilietus surinkti pinigai pažiro po visą saloną. Mano vyras, buvęs tame autobuse, pasakojo, kad visi tas kapeikas rinko. Kelionė tuo metu kainavo 30 kapeikų“, – dar vieną istoriją prisiminė gerbiama kurčiųjų bendruomenės narė. Buvo laikas švęsti Redakcijai skaitytojai atsiuntė nuotrauką, kurioje sodo bendrijos kurtieji ir visada kartu su jais buvusi LGK vertėja Rima Kiesienė – prie vaišių stalo. R. ir A. Dargių verandoje 2000-iaisiais buvo paminėtas ne tik sodo bendrijos 20-metis, bet ir atšvęstas vieno iš sodo kaimynų – Šablinsko 80-metis. Akivaizdu, kad R. ir A. Dargių namai – visada buvo atviri geriems žmonėms. Vilniaus KC darbuotojos Lauros Kunigėlytės dėka, redakciją pasiekė ir du filmukai, kuriuos ji suieškojo „Youtube“ kanale. Viename – sodo bendrijos „Gestas“ 35-mečio šventės akimirkos, kitame – 40-mečio. Stebina sodininkų išradingumas ir energija. Jie nelaukė, kol kas nors sukurs jiems šventę, patys sau jas dovanojo, ir tokias įsimintinas... O kaip bus šiemet? Ant permainų slenksčio Ponia Valerija sako, kad, kai kūrėsi sodo bendrijoje, jai buvo 23-eji. Nesunku suskaičiuoti, kiek metų yra dabar. Be to, ji buvo jauniausia bendrijos narė. O vyriausiai šiemet, Kristinai Mackevičienei, – 90 metų. Smagu, nes dar pernai moteris visiškai savarankiškai puoselėjo savo sodą. Tačiau toli gražu ne visi tokie kupini jėgų. Tad bendrija, anot jos, – ant permainų slenksčio. Ir buvusią pirmininkę ne visos nuteikia optimistiškai. Jau sutinka naujų narių, kurie neišmokyti, kad gyvenant kaimynystėje privalu sveikintis. Pradėjo tarp kaimynų kilti ne nauji medžiai, bet aukštos tvoros. Buvusi bendrystė, liūdi sodininkė, tirpsta. Apie kurčiuosius – širdingai Tačiau, atsidususi ir kiek patylėjusi, ponia Valerija ryžtingai suka kalbą prie linksmesnių temų. Negaili gerų žodžių kurtiesiems. Nors girdintieji ir kurtieji laikėsi truputį atskirai, bet vis tiek visi buvo, anot jos, tarpusavyje labai draugiški. Vieni kitiems visada skubėjo į talką. Kaip sakoma, ir džiaugsme, ir varge kartu. Apie R. Dargienę pašnekovė sako: „Kur Rima apsisuka, visur rožės žydi.“ Kitais žodžiais tariant, nuostabus žmogus. Tai ji buvo tiltas tarp „Gesto“ kurčiųjų ir girdinčiųjų narių. Užtekdavo informacija su ja pasidalinti ir ją gaudavo visi kurtieji. Ir dar pašnekovė tikina, kad į Rimutę pagalbos galėjai kreiptis bet kuriuo paros metu, niekada ir niekam ji neatsakė. Taip yra iki šiol. Nikolajų Skibą, ilgametį „Mimikos“ teatro aktorių, p. Valerija taip pat apdovanoja išskirtiniais žodžiais: „Kiekvieną pasilabinimą bendruomenės narys paversdavo bent minutės spektakliuku, švente. Visada malonus, taktiškas, be galo nuoširdus.“ Prisimena pašnekovė ir a. a. A. Zinių, kuris jai dirbant kurčiųjų įmonėje, ten ėjo aukštas pareigas. Žmogus, pasak pašnekovės, užimama padėtimi nesipuikavo, buvo itin kuklus ir mandagus. Iš visų išsiskyrė ramiu būdu. V. Bajarunienė visiems linki tokių puikių kaimynų. Viskas turi pradžią ir pabaigą O R. Dargienė svarsto, kad 45-mečio sukaktis greičiausiai apsiribos kartu išgertu arbatos puodeliu. Jei pavyks susirinkti. Juk beliko 4 kurčiųjų sodininkų šeimos: jie, R. ir A. Dargiai, Marijona Juškienė (p. Rimos sesuo), N. Skiba ir Ana Buivydienė. Turbūt, kaip visada, neatsisakys ateiti ir R. Kiesienė. Bet tai ir viskas. Kiti savo sklypus pardavė, nes nebeliko sveikatos juos prižiūrėti. Jų vaikai darbuotis soduose nebenori. Ponia Rima ramina, o gal raminasi: viskas gyvenime turi pradžią ir pabaigą, reikia mokėti priimti ir susitaikyti su pokyčiais. Bet gestai prieštarauja veido išraiškai: pašnekovės akyse daug liūdesio. Svajojome papasakoti labai gražią istoriją apie nuostabius žmones, įsikūrusius gatvėje, pavadintoje kurtiesiems brangiu žodžiu. Ne visai pavyko. Tačiau bent neleidome, kad vyresniosios kartos džiaugsmai ir rūpesčiai nugrimztų užmarštin nepalikę pėdsako. Lengvai skaitoma kalba: Ar žinojote, kad Lietuvoje yra gatvė, pavadinta Gestų vardu? Ji yra prie Vilniaus. Joje prieš 45 metus įsikūrė sodų bendrija „Gestas“. Parašas po nuotr. Gestų 1-oji gatvė. "Gesto" sodo bendrijos narių albumo nuotrauka.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama