Lytiškumo ugdymo ekspertė A. Giniota: šią temą lengva panaudoti politiniais tikslais

Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia pokalbių ciklą „Lytiškumo ugdymas: kodėl šią temą laikome tabu?“, kuriame ekspertai aptaria lytinio ugdymo problemą.

Pokalbyje A. Giniota pabrėžia, kad Lietuva pirmauja pagal lytiškai plintančių ligų ir nepilnamečių nėštumo statistiką. „Žvelgiant į Europos Sąjungos  statistiką, Lietuvoje lytiškai plintančių infekcijų, nutrauktų nėštumų skaičiai yra vieni didžiausių ES“, – teigia ji.

Kalbėdama apie Bažnyčios vaidmenį lytiškumo ugdymo srityje A. Giniota sako, kad čia lyderystės trūksta: „Galime pripažinti, kad Bažnyčia nesiima lyderystės spręsti lytiškumo ugdymo klausimus.“

Taip pat, pasak pašnekovės, šiais klausimais viešojoje erdvėje manipuliuojama. „Šią temą lengva panaudoti politiniams tikslams, nesvarbu, ar siejasi su faktais, ar nesisieja, bet visuomenei tai greitai sukelia emocijų, neapykantą, šleikštulį, baimę, nerimą dėl savo vaikų“, – tvirtina A. Giniota.

Lytiškumo ugdymo nėra?

Paklausta, kaip vertina lytiškumo ugdymą Lietuvoje, ekspertė teigia, kad jis nevyksta. „Jeigu įsivaizduotume, kad lytiškumo ugdymas yra visuotinis – visi mokiniai gauna tam tikras pagrindines žinias, kaip istorijos ar matematikos pamokose, žinias apie saugų, orų seksualinį gyvenimą, – tai tokio lytiškumo ugdymo tikrai nėra. Dabar jis yra pabiras.

Dalis mokinių gali sakyti: mes turėjome puikių pokalbių, buvo atvirų mokytojų, su kuriais galėjome drąsiai kalbėtis šia nejaukia tema. Bet tokių mokinių yra mažuma. Dalis visai to neturėjo, kiti tokių pamokų nenori nė prisiminti. Pavyzdžiui, kai į aktų salę suburiami visi vaikai nuo penktų iki devintų klasių ir vedamas lytiškumo ugdymo užsiėmimas, tačiau jis dažniausiai būna apie lytiškai plintančias infekcijas“, – pasakoja specialistė.

Anot A. Giniotos, kai pristačius ažiotažą sukėlusią Gyvenimo įgūdžių programą visuomenė sužiuro į mokytojus, šiuos apėmė didelis nerimas ir nežinomybė, kaip jiems elgtis. „Tarsi visa visuomenė kažko tikisi iš mokytojų. Tačiau jie yra tokie patys žmonės kaip ir bet kuris kitas pilietis. Staiga iš tavęs pradedama tikėtis, kad mokysi lytiškumo ugdymo. Kiek iš mūsų esame pasirengę tai daryti, ypač jei patys nesame patyrę saugaus pokalbio šia tema?“ – kelia klausimą ji.

Nežino lytinių organų pavadinimų

Į dienraščio „Bernardinai.lt“ interviu pašnekovė atvyko iškart po vizito vienoje sostinės mokyklų, kurioje septintokams vedė lytiškumo pamokas.

„Mano uždavinys buvo kalbėti apie tinkamus kūno dalių pavadinimus, nes septintoje klasėje daug kam žodis „sėklidės“ yra nežinomas. Daug kas nežino, kad „papai“ ar „krūtinė“ nėra tinkami žodžiai – reikia sakyti „krūtys“. Su septintokais dar reikia dirbti tokiomis temomis ir normalizuoti bei įtvirtinti sąvokas. Jie nežino žodžių „urologas“, „ginekologas“.

Su jais kalbėjome ir apie tai, kaip vyksta brendimo procesas, kodėl vaikinų kūne formuojasi sėkla, kas yra naktiniai sėklos išsiliejimai, ką daryti, jei mokinys pakviečiamas prie lentos, o jam yra erekcija. Taip pat apie menstruacijas, kaip veikia moterų reprodukcinė sistema, kodėl žmonės mylisi“, – apie moksleivių žinių trūkumą kalba pašnekovė.

Tėvai taip pat turėtų būti atsakingi už lytiškumo ugdymą, neturėtų numesti šios atsakomybės mokyklai.

A. Giniota akcentuoja, kad lytiškumo ugdymo pamokose supažindinama ne tik su lytiniais organais ir jų pavadinimais. Kita vertus, už tokių žinių suteikimą turi būti atsakingi ir tėvai.

„Tėvai taip pat turėtų būti atsakingi už lytiškumo ugdymą, neturėtų numesti šios atsakomybės mokyklai. Arba atvirkščiai – tėvai neturėtų būti vieninteliai atsakingi už lytiškumo ugdymą. Viena – kokio amžiaus vaikams tėvai turėtų pradėti apie tai kalbėti, kita – kokio amžiaus jiems sulaukus iš tiesų kalbama.

Gimęs kūdikis savo kūną ima pažinti kaip dalį savęs, jaučia įvairius jausmus: kai yra sūpuojamas, glostomas ir jam malonu, ir atvirkščiai – pavyzdžiui, kai jam keičiamos sauskelnės ir šaltu vandeniu prausiamas užpakalis. Tai yra mokymasis pažinti savo kūną. Taip mes vaikui padedame suprasti jausmus – tai irgi lytiškumo ugdymo dalis“, – nurodo specialistė.

„Lytiškumą matome kaip menką temą“

Kai kurie teigia, kad dėl didelės sovietmečio įtakos dalis visuomenės nedrįsta kalbėti lytiškumo tema, tačiau A. Giniota įsitikinusi, jog tai ne vienintelė priežastis.

„Yra šalių, nepatyrusių sovietmečio, bet jose tėvai vis tiek sunkiai kalba apie lytiškumą. Tai ir progresyvios valstybės: Suomija, Švedija, Norvegija, Nyderlandai.

Neseniai šnekėjau su jaunais žmonėmis iš Norvegijos, kai jie svečiavosi Lietuvoje. Jie manęs paklausė, ką veikiu gyvenime. Atsakiau, kad esu lytiškumo ugdytoja. Tada jie prisipažino, kad su jais šia tema kalbėta per mažai. Lietuvoje Norvegiją įsivaizduojame kaip itin progresyvią šalį, kurioje su vaikais daug šnekama, tačiau štai – šie jaunuoliai dėl to jaučia nuoskaudą“, – pasakoja dėstytoja.

A. Giniota pabrėžia, kad tėvai vengia su vaikais kalbėti apie subtilias, jautrias temas: „Vengiama atstūmimo, skaudulio, sielvarto, įsimylėjimo temų. Manau, galime pripažinti, kad lytiškumas nėra ta išskirtinė tema, apie kurią reikia tylėti. Vis dėlto visuomenėje tai matome kaip menką, nevertingą temą. Nes ką gi kalbėti apie antrą galą?

Kai kurie nusistebėdavo išgirdę, kad rašau disertaciją apie lytiškumo ugdymą. Esą kam gali būti įdomi ši tema? Pasirodo, mes nemokame įžvelgti, kaip ji gali būti susijusi su savęs priėmimu, nes lytis nėra vien lytiniai organai.“

Atkreipia dėmesį į seksualinę prievartą

Nepilnamečių nėštumas, lytiškai plintančios ligos ir elementarių žinių apie menstruacijas stygius – tokia dalies jaunimo realybė, teigia ekspertė. Kalbėdama apie žalą, kurią sukelia tinkamo lytinio ugdymo nebuvimas, A. Giniota atkreipia dėmesį į seksualinę prievartą kaip pasekmę.

Mūsų visuomenė, įskaitant jaunimą, yra labai neišprususi seksualinės sveikatos klausimais. Žvelgiant į Europos Sąjungos statistiką, Lietuvoje lytiškai plintančių infekcijų, nutrauktų nėštumų skaičiai yra vieni didžiausių ES.

„Mes turime ne dešimtmetes, kurios gimdo, o dešimtmetes, kurios patiria seksualinį smurtą – kai jomis, vaikais, pasinaudojama. Ir dažniausiai jomis pasinaudoja vyresni žmonės, tad mergaitės pažeidžiamos.

Mūsų visuomenė, įskaitant jaunimą, yra labai neišprususi seksualinės sveikatos klausimais. Žvelgiant į Europos Sąjungos statistiką, Lietuvoje lytiškai plintančių infekcijų, nutrauktų nėštumų skaičiai yra vieni didžiausių ES. Tai Pasaulio sveikatos organizacijai signalizuoja apie problemas“, – aiškina ji.

Vilniaus universitete būsimiems pedagogams apie lytiškumą dėstanti specialistė atsakydama į klausimą, kokio lytiškumo ugdymo Lietuvoje reikėtų, pabrėžia lytiškosios raidos svarbą.

„Yra toks dalykas kaip lytiškoji raida. Remdamiesi praktika, moksliniais tyrimais, teorijomis, turime išmanyti, kokia yra jaunų žmonių lytiškoji raida, ką šešiametis gali apie tai suprasti, kokių klausimų jam gali kilti, kaip reikia su juo apie tai kalbėti, ką jis turi žinoti, kad jam būtų lengviau tapti devynmečiu. Ką devynmetis turi žinoti, kad lengviau įeitų į paauglystę? Ką paauglys turi žinoti, kad taptų visavertišku suaugusiuoju?

Mes turime įveikti tam tikrus uždavinius, kad vėliau galėtume būti visavertiški. Būtų puiku, jeigu žmonės, atsakingi už lytiškumo ugdymą, išmanytų šią sritį. Norėtųsi, kad būtų daugiau gilinamasi į šią temą, kad ji iš tiesų būtų suvokiama“, – pabrėžia A. Giniota.

Taip pat ji norėtų, kad specialistai gebėtų nubrėžti etiško elgesio ribas tam tikrose situacijose, akcentuotų, jog svarbu gerbti savo ir kito žmogaus ribas, kalbėti apie savo poreikius, išsakyti, išgirsti, atsiklausti.

Sako, kad Bažnyčia nesiima lyderystės

Paklausta apie Bažnyčios vaidmenį lytiškumo ugdymo srityje, A. Giniota tvirtina, kad ji nesiima lyderystės šiuo klausimu.

„Iš liberaliosios pusės galima girdėti daug kritikos Bažnyčiai, kad ji atstumia lytiškumo ugdymą, kuria propagandą apie jį ir taip toliau. Bet kai žiūrime į žmones Bažnyčios bendruomenėje, matome, kad čia lytiškumo ugdymas vertinamas įvairiai. Katalikiškos mokyklos kartais mane kviečiasi kaip lytiškumo ugdytoją, šia tema kalbuosi su jų bendruomene, tėvais.

Kita vertus, matome ir tokių religinių bendruomenių, kurios gana radikaliai nusiteikusios lytiškumo ugdymo atžvilgiu“, – aiškina pašnekovė.

„Nenorėčiau supaprastinti šio klausimo, jis yra kompleksinis. Galime pripažinti, kad Bažnyčia nesiima lyderystės spręsti lytiškumo ugdymo klausimus, turėti savo poziciją, kuri sietųsi su moksline linija – koks lytiškumo ugdymas iš tikrųjų užtikrina geresnius seksualinės sveikatos rodiklius. Kalbu apie mažesnį lytiškai plintančių infekcijų skaičių, mažesnį nutraukto nėštumo skaičių ir didesnį pasitenkinimą lytiniu gyvenimu. Tada jau kyla raudonos vėliavėlės dėl pasitenkinimo – čia kalbama, ar aš nejaučiu spaudimo dėl to, kaip gyvenu tą gyvenimą“, – svarsto A. Giniota.

Temą lengva panaudoti politiniams tikslams

VU dėstytoja sako, kad prie lytiškumo ugdymo temos ažiotažo viešojoje erdvėje prisideda ir Rusijos propaganda. „Atlikta nemažai tyrimų, rodančių, kad lytiškumo, seksualumo tema yra savaime sprogstanti. Ją lengva panaudoti politiniams tikslams, nesvarbu, ar siejasi su faktais, ar nesisieja, bet visuomenei tai greitai sukelia emocijų, neapykantą, šleikštulį, baimę, nerimą dėl savo vaikų.

Dažnai pasaulis pateikiamas sutirštintai, radikaliai pasakojant apie lytiškumo ugdymo „grėsmes“. Viskas parodoma kaip juoda ir balta, kaip kažkas aiškaus, bet iš tikrųjų viskas yra kompleksiška. Per mokymus auditorijai aš dažnai siūlau tiesiog atsigręžti vieniems į kitus, tėvams nueiti į mokyklą, pabendrauti su mokytojais, – ar jie galėtų daryti tokius dalykus mūsų vaikams, ar tėvai to nori?“ – rekomenduoja specialistė.

Anot A. Giniotos, lytiškumo ugdymo pamokos nėra ideologizuotos, tačiau mokiniams klausiant tam tikrų dalykų kai kam atsakymai į juos gali pasirodyti kaip ideologijos skleidimas. „Pavyzdžiui, jeigu pamokose kalbame apie lytinius organus ir mokiniai užduoda klausimą apie translyčius žmones. Jie patys to klausia, bet suaugusieji dažnai neprileidžia vaikų prie šių temų. Ir tada priklausomai nuo to, kaip į klausimą bus atsakyta, tai jau bus arba nebus ideologija“, – aiškina ji.

Lytiškumo ekspertė pateikia kitą pavyzdį – kai moksleiviai užduoda klausimų apie interlyčius asmenis. „Šie žmonės gimsta turėdami abiejų lyčių požymius. 1,7 proc. mūsų pasaulio populiacijos yra mišrios lyties. Ar galima apie tai kalbėti? Daliai žmonių tai jau yra ideologija – vien kalbėti apie faktą, kad kai kas gimsta neįprastai atrodančios lyties.

Kai kurie žmonės iš karto vadovaujasi nuostata, esą tai iškrypėliai, bet kai kurie gimsta be rankos, kai kurie turi tris spenelius ar šešis pirštus, kai kurie negirdi. Ar tokius žmones taip pat galime vadinti iškrypėliais? Tiesiog kartais gamta mūsų kūno nesudėlioja gražiai, tinkamai“, – apibendrina A. Giniota.

Autorius: Vakaris Vingilis, Kostas Kajėnas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama