Strasbūro lituanistinės mokyklos vadovė: tėvai turi norėti, kad vaikas kalbėtų lietuviškai

Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia pokalbių ciklą „Lituanistinės mokyklos: lietuvybės centrai, buriantys bendruomenes užsienyje“, kuriuo skaitytojus supažindina su užsienyje esančių lituanistinių mokyklų istorija, veikla ir žmonėmis, skleidžiančiais lietuvybę svetur.

Prancūzijos lietuvė J. Šilanskienė į Strasbūrą atvyko 2008 m. studijuoti teisę ir europinius mokslus Strasbūro universitete. Šiandien ji – lietuvių bendruomenės pirmininkė, lituanistinės mokyklos vadovė, o greta šių pareigų turi ir pagrindinį darbą, susijusį su komunikacija bei renginių organizavimu.

Bendruomenė telkia apie šimtą lietuvių

Paklausta, kiek lietuvių gyvena Strasbūre, Jolita šypsosi: „Šį klausimą dažnai girdžiu, tačiau kaip bendruomenė mes neregistruojame lietuvių. Paprastai sakau, kad susibūrę yra apie šimtą lietuvių, tačiau greičiausiai jų yra daugiau, jeigu įtrauksime kitus regiono lietuvius.“

Bendruomenė nuolat organizuoja įvairius renginius ir susitikimus, o lietuvių įsitraukimas priklauso nuo veiklos specifikos.

„Jei tai susitikimas su žmonėmis iš Europos Tarybos ar Europos Žmogaus Teisių Teismo, lietuvių gal dalyvaus mažiau; jei rengiama šventė gamtoje – ateis šeimos su vaikais. Renginiuose visada susirenka apie trisdešimt bendruomenės narių, kalėdinės šventės jų sutraukia daugiausia – niekas nelieka abejingas tam jaukumui“, – tikina ji.

Pasak J. Šilanskienės, didelė dalis lietuvių dirba Strasbūre esančiose tarptautinėse institucijose – Europos Parlamente, Europos Žmogaus Teisių Teisme ir kitose.

„Yra ir nemažai jaunimo, atvykusio studijuoti, daug kas atvažiuoja į magistrantūros ar doktorantūros studijas. Tačiau ne visada pavyksta į renginius įtraukti studentus – poreikis žmonėms burtis ir ieškoti lietuvybės atsiranda susilaukus vaikų, nes būtent tada renkiesi, ar nori perduoti jiems lietuvių kultūros, kalbos paveldą“, – aiškina pašnekovė.

Įsitraukė atvykusi studijuoti

Pati Jolita į bendruomenės veiklą įsitraukė atvykusi studijuoti. „Atvažiavusi neilgai trukus atradau Lietuvos atstovybę prie Europos Tarybos, asociaciją „Alsace-Lituanie“.

Pradėjome bendrauti su lietuviais Strasbūre, 2013-aisiais atkūrėme Strasbūro lietuvių sąjungą. Įkūrėme Lituanistinio švietimo tarybą, užmezgėme bendradarbiavimą su mokyklomis – gerosios praktikos užkrečia, tarp mokyklų stengiamės dalintis geromis ir blogomis patirtimis“, – pasakoja ji.

„Šiandien veiklos turiu daug – esu Strasbūro lietuvių sąjungos pirmininkė, Strasbūro lituanistinės mokyklos „Gandriukai“ vadovė. Taip pat dirbu su komunikacijos ir renginių projektais. Dažnai susipina asmeniniai darbai ir veikla su bendruomene bei mokykla“, – vardija ji.

Mokykla įkurta neseniai

Strasbūro lituanistinė mokykla įkurta neseniai, o ir atsirado iš bendruomenės veiklos, skirtos vaikams. „Bendruomenės veikloje visada būdavo ir renginių vaikams. Aktyviau pradėjome burtis prieš kelerius metus, kai bendruomenėje buvo kūdikių bumas. Tada atsirado poreikis oficialiai steigti mokyklą, sudaryti tvarkaraščius. Pradžioje mokykla vadinta vaikų klubu, o 2023 metais pervadina Strasbūro lituanistine mokykla „Gandriukai“, – ugdymo įstaigos istoriją pasakoja pašnekovė.

Mokyklos pavadinimas siejasi ir su Lietuva, ir su Elzaso regionu. „Kai rinkome pavadinimą, vienbalsiai nugalėjo „Gandriukų“ vardas, nes šie paukščiai – ne tik Lietuvos nacionalinis, tačiau ir Elzaso regiono simbolis.

Susitinkame du kartus per mėnesį sekmadieniais“, – sako J. Šilanskienė.

Mokykloje šiuo metu nuolat dirba trys mokytojos, kartais prisideda ir ketvirta. „Visos mokytojos dirba savanoriškai, nuo pirmadienio iki penktadienio turi pagrindinius darbus, o sekmadieniais savanoriauja. Tai labai vertinga savanorystė dėl gero tikslo. Manau, kad didelė nauda jaunajai kartai perduoti lietuvišką kultūrą, tradicijas ne tik rašant rašinius, bet ir būnant kūrybingiems, nes lituanistinės mokyklos yra visai kitokios. Dažnai vienoje klasėje mokosi skirtingo amžiaus ir skirtingo lygio vaikai, tad mokytojos turi būti išradingos, kūrybingos“, – tikina ji.

Didžiausia bėda – mokinių motyvacija

Mokykla nėra didelė – joje mokosi 16 mokinių, tačiau sunkumų, kaip ir visoms lituanistinėms mokykloms, iškyla. Viena didžiausių problemų – mokinių motyvacija. Kalbėdama apie ją J. Šilanskienė atkreipia dėmesį ir į tėvus.

„Dažnai problema yra ne vaikai, o tėvai, nes jie veda atžalas į mokyklą. Kaip skatinti suaugusiuosius – neįsivaizduoju. Visų pirma tu turi norėti, kad tavo vaikas kalbėtų lietuviškai, tada viską padarysi, kad taip būtų. Dabar visuomenė ieško konkrečios naudos, ką tai duos, todėl nebeužtenka idealistinių idėjų – norima konkrečiai žinoti, ar bus vertinimas, ar bus diplomas, gal tai pridės taškų stojant į Lietuvos universitetus“, – aiškina pašnekovė.

Anot mokyklos direktorės, sunkiausia dirbti su paaugliais. „Paaugliai nebenori savaitgalį skirti laiko tokiai mokyklai – reikia motyvacijos. Pavyzdžiui, Londone jie turi debatų klubą, todėl galbūt ir pas mus būtų galima kurti verslo planą arba lietuviškai mokytis programavimo. Tokie dalykai padeda išlaikyti vyresnius mokinius.

Svarbu paminėti, kad Lietuvoje vasarą yra puikių stovyklų, ir tai mokiniams tampa dovana mokslo metų gale. Vasarą jie į jas važiuoja, nes pagrindinis vaikų tikslas yra susirasti draugų. Kai turi draugų – tai viską keičia, tuomet kalba nebebūna primetamas dalykas, kurio tėvai liepia mokytis.

Reikia skatinti ir mokytojus – tai galima daryti per lituanistinių mokyklų asociaciją, įvairius projektus“, – pabrėžia J. Šilanskienė.

„Dabar esu labai įkvėpta Londone vykusio Lituanistinio ugdymo forumo, tad ieškosiu įvairių būdų pritraukti į mūsų mokyklą daugiau mokinių, ypač paauglių“, – priduria pašnekovė.

Priežastys, kodėl tėvai vaikus nori išmokyti gimtosios lietuvių kalbos, dažnai būna ir praktinės.

„Reikėtų atlikti apklausą, kodėl tėvai renkasi vesti mokinius į lituanistinę mokyklą. Manau, viena priežasčių – svarbus emocinis ryšys su tėvais, seneliais. Pranešus vaikams apie dviejų savaičių išvyką į Lietuvą, iškart pagyvėja, atsinaujina jų kalba, pastangos kalbėti lietuviškai, nes jaučiamas stiprus ryšys su draugais, giminėmis“, – nurodo ji.

Autorius: Vakaris Vingilis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama