Nuo negalios slėpimo iki Seimo nario kėdės: „Pirmieji išėjimai buvo labai baisūs“

Dienraštis „Bernardinai.lt“ pradeda dokumentinių pasakojimų ciklą „Neįgaliųjų integracija darbo rinkoje“. Pirmosios istorijos herojė M. Ošmianskienė pasakoja apie negalios priėmimą – nuo slapstymosi, vaikščiojimo tamsoje iki darbo pagrindinėje šalies institucijoje kovojant už žmogaus teises.

Kelias negalios link

„Gimiau ir augau sveika: buvau labai aktyvi, sportavau, visi į mokyklą atėję treneriai mane kviesdavosi. Kad galėčiau sportuoti, mečiau šokius, į kuriuos buvo nuvedusi mama, ir dailę. Tada lankiau krepšinį, vėliau fechtavimą“, – aktyvią vaikystę prisimena pasakojimo herojė.

Viskas pradėjo keistis merginai sulaukus penkiolikos metų. „Vienu metu pastebėjau, kad nusilpo dešinė ranka. Tai buvo paauglystės metai, 2014-ieji. Tada išlindo genetinė liga, ir prasidėjo mano kelias negalios link. Po truputį teko jaukintis šį terminą ir suvokti, kad gyvenimas bus kitoks“, – prisipažįsta ji.

M. Ošmianskienė prisimena sunkų naujosios realybės priėmimą ir faktą, kad dėl ligos teks pradėti naudotis neįgaliojo vežimėliu.

„Atsikėlusi negalvoji, kad šiandien esi sveika, o rytoj – neįgali. Delsiau iki tol, kol jau akivaizdžiai reikėjo vežimėlio. Atrodė, kad tai pats baisiausias dalykas ir, jeigu jį priimsiu, bus pabaiga“, – pasakoja ji.

Lūžio momentu tapo pirmoji išvyka kartu su vyru į Norvegiją: „Supratau, kad jeigu noriu ką nors pamatyti, be vežimėlio – niekaip, nes bent kelis žingsnius paeiti galėdavau tik įsikibusi vyrui į ranką. Nuvykau į techninės pagalbos neįgaliesiems centrą, pasiėmiau vežimėlį, ir išvažiavome į kelionę.“

„Kūnas man atrodė nebereikalingas“

„Pirmieji išėjimai buvo labai baisūs“, – prisimena M. Ošmianskienė. Užsienyje didelių sunkumų nekildavo, tačiau Lietuvoje viešai rodytis su neįgaliojo vežimėliu tapdavo tikru iššūkiu.

„Išeidavau tik sutemus vakare, į „Maximos“ bazę ar kitur toliau už miesto. Jaučiau menkumo, gėdos jausmą, atsirado nevisavertiškumo kompleksas, kad esu nebe tokia. Keitėsi mano išvaizda, eisena, judesiai, kūno kalba. Kūnas atrodė nebereikalingas, norėjau slėptis“, – prisipažįsta ji.

Yra buvę, kad pamatau gatvėje seną pažįstamą, abu sutrinkame ir nueiname kas sau, lyg nepažinotume vienas kito.

Nors sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje dirbo ir judėjo ne vienus metus, moteris savo negalią stengėsi slėpti. „Nedėjau nuotraukų į socialinius tinklus, kur būtų matomas vežimėlis, nesipasakojau buvusiems klasiokams ir grupiokams, vengdavau sutikti žmones iš praeities. Yra buvę, kad pamatau gatvėje seną pažįstamą, abu sutrinkame ir nueiname kas sau, lyg nepažinotume vienas kito. Gana sunkią psichologinę būseną išgyvenau ne vienus metus“, – atvirauja politikė.

Oficialus darbas padeda pasitikėti savimi

Baigus informatikos mokslus, atėjo laikas ieškoti darbo. Tiesa, turint itin ribotas galimybes. „Tais laikais, kai baigiau universitetą, nebuvo jokių priemonių iš užimtumo tarnybos, interneto, neturėjome socialinių tinklų ar elektroninės prekybos. Atrodė neįsivaizduojama, kad mane kas nors galėtų įdarbinti.

Likau sėdėti namuose ir po truputį ėmiausi laisvai samdomo darbo pagal autorines sutartis: programuoti, maketuoti, teikti dizaino paslaugas. Baigiau informatiką, todėl mokėjau dirbti su įvairiais įrankiais“, – pasakoja pašnekovė.

Praėjus beveik dešimtmečiui, užimtumo tarnyboje atsirado pirmosios darbo užmokesčio subsidijos, padedančios įdarbinti žmones, turinčius negalią: „Pagalvojau, kad tai yra galimybė susikurti darbo vietą ir pradėti gauti darbo užmokestį. Vyras tuo metu taip pat dirbo sau, šiek tiek jam padėdavau, bet daugiau kaip žmona, o nuo šiol galėjau tapti tikra darbuotoja.“

„Kai oficialiai dirbi, įgauni visavertiškumo jausmą, kad esi kaip visi. Gerai pamenu tą malonų jausmą ir dabar galiu drąsiai sakyti, kad oficialus darbas atvėrė man visus kitus kelius“, – džiaugiasi ji.

Pokyčių noras atvedė į politiką

M. Ošmianskienės kelias į politiką prasidėjo neplanuotai ir natūraliai – jaučiant nepasitenkinimą esama padėtimi ir matant pokyčių būtinybę.

„Įstojome į Europos Sąjungą, miestai gražėjo, buvo atnaujinami, vyko statybos, tačiau aplinka vis dar buvo nepritaikyta negalios žmonėms. Tai mane piktino, bet vieną dieną pagalvojau: kodėl aš erzinuosi, sėdžiu ir save graužiu? Jeigu kiti nieko nedaro, reikia daryti pačiai“, – prisimena moteris.

„Prisijungiau prie tuo metu besiburiančios negalios žmonių asociacijos, pradėjau bendrauti su projektų plėtotojais, architektais, užsakovais ir sakyti, kad šis projektas nėra geras, nes nepritaikytas ir nepatogus. Mano nuostabai žmonės išgirsdavo, įsiklausydavo ir projektus koreguodavo. Supratau, kad klystama ne todėl, jog nenorima, bet kad nesuprantama, nežinoma arba trūksta sisteminių pokyčių“, – pabrėžia ji.

Suvokus, kad norint pokyčių reikia eiti politikų link, keliai nuvedė iki būsimų kolegų – Aušrinės Armonaitės ir Remigijaus Šimašiaus. „Susipažinus jie pasakė: „Monika, jeigu nori pokyčių, kodėl neišbandai savo jėgų?“ Iššūkį priėmiau, nes kodėl gi ne?“ – kalba moteris.

Seime teko valyti sanitarinius mazgus, atsirado aukštį keičianti Seimo narių tribūna ir kiti dalykai.

Iššūkis buvo ne tik priimtas, bet ir įvykdytas – naujoji politikė tapo Seimo nare. Į klausimą, ar Lietuvos parlamentas pritaikytas neįgaliam žmogui, M. Ošmianskienė atsako: „Jeigu vaikštantis žmogus ateitų į pastatą, kuriame nėra laiptų, ir jam sakytų: nieko baisaus, paskambink telefonu, atnešime kopėčias, ir galėsi užlipti, – ar tai yra pritaikymas? Techniškai lyg ir galėjau įvažiuoti, bet praktiškai tai nebuvo tinkamas pritaikymas.“

Pasak M. Ošmianskienės, norint turėti patogias darbo sąlygas, veiksmų reikėjo imtis pačiai. „Seime teko valyti sanitarinius mazgus, atsirado aukštį keičianti Seimo narių tribūna ir kiti dalykai. Truputį gaila, nes tai pagrindinė institucija Lietuvoje, kuri turėtų rodyti pavyzdį, kuri kuria įstatymus ir reikalauja iš kitų, bet savęs kaip pavyzdžio pateikti negali“, – stebisi politikė.

Turint kompetencijų lengviau rasti darbą

Kalbėdama apie neįgaliųjų integracijos į darbo rinką padėtį šalyje, M. Ošmianskienė tiki – daug ką lemia asmeninės ambicijos ir iniciatyva.

„Prieš kelerius metus buvo atliktas Valstybės kontrolės tyrimas, kad tipinis žmogaus, turinčio negalią, portretas yra vyras, daugiau kaip penkiasdešimties metų, be kvalifikacijos. Matyt, net ir sveikam žmogui nebūtų paprasta rasti darbą.

Jeigu turi kompetencijų ir žinai, ką gali duoti, darbą rasi net būdamas neįgalus. Tačiau jeigu sėdi ir lauki, kol tave įdarbins, o nepavykus manai, kad taip yra neva tik dėl negalios, – tokį mąstymą reikia keisti“, – pabrėžia ji.

Vis dėlto politikė išskiria vieną labiausiai diskriminuojamą šiuo požiūriu grupę – žmones, turinčius intelekto negalią. „Tokie asmenys gali būti labai naudingi ir praturtinti kolektyvą. Kad tuo įsitikintumėte, kviečiu nuvykti į dienos centrą ar savarankiško gyvenimo namus pasavanoriauti, nupjauti žolę, išplauti grindis. Svarbu pabūti ir suprasti, kokie tai žmonės: nuoširdūs, draugiški, atviri ir suteikiantys kolektyvui naujų spalvų“, – darbdavius drąsina M. Ošmianskienė.

Pasak jos, rasti darbą judant vežimėlyje trukdo vis dar iki galo nepritaikyta aplinka ir mentalitetas, esą dėl vieno žmogaus aplinkos keisti neverta. „Deja, toks mąstymas paplitęs net ir mūsų savivaldybėje. Iki šiol finansuojame projektus, neįtraukdami reikalavimo iki galo pritaikyti aplinką“, – sako politikė.

Viešumas suteikė išsilaisvinimą

M. Ošmianskienė šypsosi – savo negalią priėmusi ir tai pripažinusi viešai ji išsilaisvino ir įgijo naujų galimybių: „Kai apsisprendžiau eiti į politiką, supratau, kad turėsiu tapti viešu asmeniu. Man tai buvo vadinamasis coming out momentas, po kurio nukrito našta ir įvyko išsilaisvinimas.“

„Kai pradėjau judėti vežimėliu, atrodė, kad į mane žiūri labai daug žmonių, jaučiausi nepatogiai. Būdavo, nuėjusią į renginį mane vežimėlyje pastato pirmoje eilėje prieš visus žmones. Sėdi pirmoje eilėje, į tave žiūri aktoriai, ir nori tik slėptis, nes ilgą laiką gyvenai socialinėje atskirtyje ir dėl to jautiesi labai negerai, – pasakoja ji ir šypsodamasi priduria: – Dabar to nebematau, bet nesu tikra, ar tai visuomenės pokytis, ar mano pačios.“

Galvodama apie žmones, ką tik sužinojusius savo negalios diagnozę ar vis dar negalinčius su ja susitaikyti, pasakojimo herojė tvirtina: „Nesi menkesnis. Niekada neleisk kitiems taip apie tave galvoti. Esi lygiavertis, ir, jeigu nori – viskas yra įmanoma, tiesiog mokykis, siek, turėk žinių ir aistrą kurioje nors srityje. Jeigu atrodo, kad dabar tavo gyvenimas griūva, išgirdai diagnozę ar patyrei traumą, žinok – visada ateis diena, kai sugrįš gyvenimo džiaugsmas.“

Autorius: Austėja Zovytė, Kostas Kajėnas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama