Lietuviškos mokyklos Airijoje direktorius: „Lituanistinis švietimas yra bendruomenės ramstis“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
„Lituanistinis švietimas yra bendruomenės ramstis“, – sako didžiausios Europoje lituanistinės mokyklos „4 vėjai“ vadovas, Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkas ARŪNAS TEIŠERSKIS.
Dienraštis „Bernardinai.lt“ pradeda pokalbių ciklą „Lituanistinės mokyklos: lietuvybės centrai, buriantys bendruomenes užsienyje“, kuriuo ketinama skaitytojus supažindinti su užsienyje esančių lituanistinių mokyklų istorija, veikla ir žmonėmis, skleidžiančiais lietuvybę svetur.
Pirmajame pokalbyje „Bernardinai.lt“ kalbasi su Airijos sostinėje Dubline daugiau nei 20 metų gyvenančiu A. Teišerskiu. Jis šiandien vadovauja mokyklai, kurią prieš du dešimtmečius įkūrė su bendraminčiais.
Mokyklai, kurioje mokosi daugiau nei 250 moksleivių, sunkumų nestinga: dar ir šiandien juntamos COVID-19 pandemijos pasekmės – mokinių skaičius ir motyvacija yra sumažėję.
Problemos neseniai aptartos ir Londone vykusiame Lituanistinio ugdymo forume, kuriame patirtimi dalijosi pedagogai iš įvairių šalių.
Pokalbį norėčiau pradėti nuo Londone vykusio Lituanistinio ugdymo forumo, kuriame ir pats dalyvavote. Su kokiomis mintimis iš jo išvykote?
Lituanistinio ugdymo forume aptarėme problemas, su kuriomis susiduria mokyklos užsienyje. Viena didžiausių – mažesnė mokinių motyvacija, kad ir keista, tokia tapusi po COVID-19 pandemijos. Kaip Biblijoje vaizduojamas gyvenimas prieš tvaną ir po jo, taip mes laiką skirstome prieš pandemiją ir po jos. Pasekmes atspindi vaikų psichika, kai kalbame apie švietimą, kuris nėra privalomas, formalus.
Pedagogams aktualus klausimas – mokymo priemonių kūrimas, kalbėjome apie supaprastintų tekstų kūrimą. Vaikams, kurie nemoka kalbos, reikia ne tik lietuviškai kalbančių mokytojų, tačiau ir skaitinių. Yra ir problema dėl tekstų: vaikų rašytojai gražiai rašo, tačiau dažnai sudėtingais sakiniais.
Su tuo susidūrė ir į Lietuvą atvykę ukrainiečiai. Kai juos reikėjo mokyti lietuvių kalbos, paaiškėjo, kad trūksta įvairių mokymo priemonių.
Kaip pats atsidūrėte Airijoje ir kiek metų esate Dubline?
Esu chemikas, 2004-aisiais atvykau į Dublino Švč. Trejybės koledžą dirbti mokslinį darbą universitete. Ir anksčiau buvau susijęs su pedagogika: esu dirbęs su studentais, teko padirbėti ir su mokiniais – Vilniaus licėjuje mokiau chemijos.
Mokyti visada patiko, tačiau studijuodamas universitete negalvojau, kad dirbsiu mokykloje.
Mokyti visada patiko, tačiau studijuodamas universitete nemaniau, kad dirbsiu mokykloje. Atvykęs nuo pat pirmųjų dienų pradėjau ieškoti, kaip įsitraukti į lietuvių veiklą. Radau skelbimą, kad kas mėnesį rengiami susitikimai, – kaip tik tą pačią savaitę susitikimas ir vyko. Jame priėjo mergina ir pasiteiravo, gal esu mokytojas, nes ji su grupele kurianti lietuvišką mokyklą.
Taip ir įsitraukiau, netrukus įkūrėme mokyklą. Pirmasis direktorius pasiūlė ją pavadinti „4 vėjais“, nes ketinome mokyti keturias skirtingo amžiaus mokinių grupes. Universiteto projektas baigėsi, finansavimo nebebuvo, tada daugiau įsitraukiau į mokyklos veiklą, taip pat dirbu privačiai.
Šiandien „4 vėjai“ – didžiausia lituanistinė mokykla Europoje.
Taip, „4 vėjai“ tapo didžiausia Europoje lituanistine mokykla. Yra dar kita, didesnė, bet ji veikia tik nuotoliu, o mes dirbame kontaktiniu būdu.
Prieš COVID-19 pandemiją turėjome dar daugiau mokinių. Iš pat pradžių jų buvo per trisdešimt, tuomet mokykla buvo įkurta Lietuvos ambasados patalpose. Vėliau išsinuomojome vienos airių mokyklos patalpas. Mūsų mokykla dirbo tik savaitgaliais, o darbo dienomis ten veikdavo paprasta mokykla.
Pasiekę dviejų šimtų mokinių skaičių nutarėme, kad nebetelpame tose patalpose, tad reikia atidaryti mokyklos skyrių viename tankiai lietuvių gyvenamame Dublino rajone. Buvome atidarę ir trečią skyrių miestelyje netoli Dublino, tačiau prasidėjus pandemijai netekome šių patalpų. Šiuo metu turime du mokyklos skyrius, kuriuose mokosi apie 250 mokinių. Daugiausia jų esame turėję per keturis šimtus.
Sunkumų kyla nuolat – nors Airijos ekonomika, atlyginimai auga, šalyje pradėjo ypač trūkti būsto, nes žmonių, norinčių išsinuomoti ar pirkti jį, yra daugiau, nei siūloma būsto. Norinčiai jį išsinuomoti šeimai reikia daugiau kaip 2 tūkst. eurų per mėnesį, todėl žmonės pradėjo keltis į provinciją. Jie važiuoja į miestą dirbti, tačiau neretas nejaučia motyvacijos vaikus savaitgaliais vežioti į lituanistines mokyklas.
Taip pat kasmet tenka atsisveikinti su keliais mokiniais, kurie su tėvais grįžta į Lietuvą.
Pas mus kaip tik lituanistinis švietimas yra bendruomenės ramstis.
Lietuvių bendruomenes svetur dažnai telkia šv. Mišios, įvairūs renginiai. O kaip lituanistinės mokyklos – ar jaučiate, kad telkiate bendruomenę?
Pas mus kaip tik lituanistinis švietimas yra bendruomenės ramstis. 2004 metais, kai įkūrėme mokyklą, galvojome apie jos registravimą. Tada tuometinė ambasadorė pasakė: kam registruoti atskirą mokyklą, jei pati bendruomenė neregistruota? Taip išėjo, kad pirma atsirado mokykla, o tada bendruomenė.
Lituanistinės mokyklos tikrai telkia bendruomenes. Kai kuriuose Airijos miesteliuose veikia mokyklos, bet formaliai nėra susibūrusios bendruomenės, tad mokyklai surinkus vaikus ir šeimos pradeda daugiau bendrauti.
Dubline lietuvių bendruomenė yra stipri, turime poezijos mėgėjų grupelę, lietuvišką teatrą, įvairių sporto veiklų, taip pat žygeivių klubą.
Kodėl tėvams svarbu išlaikyti lietuvybę ir vesti vaikus į lituanistinę mokyklą?
Yra įvairių priežasčių, kodėl tėvams svarbu vaikus vesti į lituanistines mokyklas. Dauguma nori, kad atžalos mokėtų lietuvių kalbą, nes parvažiavę į Lietuvą ne visada susišneka su seneliais. Dažnai ir tėvai prisipažįsta, kad gal būtų nevedę vaikų į lietuvišką mokyklą, bet yra skatinami savo tėvų.
Kita priežastis – Airijoje galima laikyti lietuvių kalbos egzaminą: mokantys atitinkamą kalbą mokiniai gali laikyti jos egzaminą. Lietuvių kalba įtraukta į programą. Norint, kad būtų sudaryta klasė, yra atitinkami reikalavimai dėl valstybės finansavimo, tačiau, kiek žinau, dviejose Airijos mokyklose galima mokytis lietuvių kalbos.
Lietuvių kalbos egzaminas labai skatina vyresnius mokinius lankyti mokyklą, nes daugumoje kitų pasaulyje veikiančių lituanistinių mokyklų dažniausiai mokosi jaunesni moksleiviai, o vyresnius pritraukti sunku, trūksta motyvacijos.
Ar pats kaip kai kurie mokiniai su šeimomis nesvarstote grįžti į Lietuvą?
Yra minčių keltis į Lietuvą sulaukus pensijos. Dabar su šeima esame čia įsikūrę, tačiau negalvojame likti visam laikui. Vaikai paaugo, baigia mokslus, dirba ir patys gali nuspręsti, kur gyventi, bet dar sparnų neišskleidė. Į Lietuvą dažnai parvažiuojame, dalyvaujame įvairioje veikloje, susijusioje su švietimu.
Autorius: Vakaris Vingilis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
