Kun. G. Jonikas: sielovada lietuvių bendruomenėse Amerikoje išmokė dar labiau mylėti Dievą ir Lietuvą

[intro_text content="„Patirtis yra labai gerai. Pirmiausia kalbu apie vidinę laisvę. Būnant Jungtinėse Valstijose reikėjo savotiškai išsilaisvinti iš išorinio kunigiško apvalkalo. Man asmeniškai tai leido suformuoti gilesnį santykį su Dievu, susikoncentruoti į Evangeliją, į patį tikėjimą. Ir ypač grįžęs pajutau, koks brangus man mano tikėjimas ir mano Dievas“, – sako penkiolika metų Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių katalikų parapijose tarnavęs kunigas GINTARAS JONIKAS."] Dvasininkas ypač džiaugiasi lietuvių svetur išsaugotu tikėjimu, papročiais ir tradicijomis. Dienraštis „Bernardinai.lt“ kunigą G. Joniką pakalbino dabartinėje jo tarnystės vietoje – Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje. [youtube embed=d4cyvR4HLs0] Kunige, jūs penkiolika gražiausių savo kunigystės tarnystės metų atidavėte mūsų tautiečių sielovadai Jungtinėse Valstijose. Kaip atsitiko, kad po neilgo darbo čia, įvairiose Lietuvos parapijose, iškeliavote į JAV? Atsitiko labai gyvenimiškas dalykas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsivėrė sienos. Iš Amerikos atvykę lietuviai ieškojo kunigų sielovadai, nes lietuvių bendruomenių Jungtinėse Valstijose buvo nemažai, o kunigų lietuvių – nedaug. Turiu galvoje vietinius, Amerikoje gimusius, užaugusius. Iš tokių, man atrodo, buvo tik kunigas Arvydas Žygas ir dabartinis arkivyskupas Gintaras Grušas, vėliau jie atvyko į Lietuvą. Taigi labai trūko kunigų. Jungtinių Valstijų etninėms parapijoms keliami tam tikri reikalavimai. Joms reikia turėti kunigą, kuris šnekėtų ta kalba, kuria kalba bendruomenė, išreikštų tos tautos kultūrą ir, be abejo, padėtų parapijai išsilaikyti. Pas mūsų tuometinį vyskupą Eugenijų Bartulį iš Ročesterio atvyko Šventojo Jurgio parapijos delegacija ir paprašė, kad leistų man išvykti į užsienį sielovadai – dirbti toje parapijoje. Ten tuo metu buvo du senyvo amžiaus broliai kunigai. Taip ir patekau į Šventojo Jurgio parapiją. Turėjau tarnauti laikinai, trejus metus, o ištarnavau penkiolika metų. [caption id="attachment_1229122" align="alignleft" width="1928"] Kunigas Gintaras Jonikas. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1229125" align="alignleft" width="1628"] Kardinolas Rolandas Makrickas ir kunigas Gintaras Jonikas. Kun. G. Joniko asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Kunige, ar tiesa, kad jūsų likimas taip susiklostė, jog teko pakeisti kunigus, netikėtai iškeliavusius amžinybėn? Deja, taip. Nežinau, kodėl, turbūt Dievulis turi savo planą. Kai iš Ročesterio turėjau grįžti į Lietuvą, teko dalyvauti kunigo Ričardo Repšio laidotuvėse, kuris tragiškai žuvo Sent Klero ežere. Tuomet gavau žinią iš dabar jau amžiną atilsį monsinjoro Edmundo Putrimo, kad turėčiau likti dirbti Dievo Apvaizdos parapijoje Detroite. Monsinjorui pasakiau, kad turiu pasitarti su savo pačiu svarbiausiu viršininku. Monsinjoras atsakė: „Tai aš jau pasikalbėjau su vyskupu.“ Patikslinau: „Monsinjore, pačiu svarbiausiu viršininku – tai yra mano mama.“ Gavęs mamos pritarimą, skaudančia širdimi pasilikau Jungtinėse Valstijose. Be minėtos parapijos, reikėjo aptarnauti dar vieną, vėliau ją teko uždaryti. Taip praėjo dar dvylika metų. Turbūt ir šiandien dar tarnaučiau Jungtinėse Valstijose, jeigu ne pandemija. Nors buvo planų mane perkelti dirbti dar ir į Niujorką, pasakiau: „Ne, jaučiu, Dievas nori, kad grįžčiau į Lietuvą.“ Ir tikrai esu labai laimingas grįžęs į Lietuvėlę. Kokią lietuvių bendruomenę sutikote Amerikoje? Mes labai menkai žinome apie šių žmonių gyvenimą. Kuo jie džiaugiasi, ką išgyvena? Visų pirma noriu pasidžiaugti lietuviais Jungtinėse Valstijose. Jau ketvirta karta jie išsaugojo savo lietuvių kalbą, mūsų brangią kultūrą, daug meno. Lankydamasis lietuvių namuose matydavau ir lietuvišką meną, ir išsaugotas tradicijas. Mane ypač žavėjo vykstančios dainų ir šokių šventės, rengiamos jaunimo organizacijų: skautų, ateitininkų. Visa tai pas lietuvius, gyvenančius Jungtinėse Valstijose, radau kaip gyvą organizmą, ir tai mane labai žavėjo. Aišku, yra ir kultūrinių, tam tikrų liturginių skirtumų. Gavau ir geros patirties. Čia, Lietuvoje, žmonės kunigą gerbia labiau nei svetur. Ten kunigas kartais sulaukia ir aštrios kritikos dėl pamokslų, giedojimo, kitų dalykų. Amerikoje lietuviškos parapijos atsirado dėl politinių represijų, persekiojimų, karų ir kitų įvykių. Dabar yra nemažai ekonominių emigrantų, tačiau jų nebedaugėja, nes Lietuvoje, Europos Sąjungos šalyje, gyvenimas yra gana geras. Todėl lietuvių parapijos Amerikoje pradėjo sparčiai nykti. Bet, ačiū Dievui, dar turime tokių, kurios tikrai yra gyvos, taip pat ten dirbančių kunigų, daugiausia atvykusių iš Lietuvos. [caption id="attachment_1229120" align="alignleft" width="2560"] Kunigas Gintaras Jonikas. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1229127" align="alignleft" width="1928"] Kunigas Gintaras Jonikas. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1229123" align="alignleft" width="1440"] Kunigas Gintaras Jonikas. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Kunige Gintarai, ar galima sakyti, kad po penkiolikos metų darbo Jungtinėse Valstijose parsivežėte ir tam tikros patirties, kurią norėtumėte diegti čia, Lietuvoje? Patirtis yra labai gerai. Pirmiausia kalbu apie vidinę laisvę. Būnant Jungtinėse Valstijose reikėjo savotiškai išsilaisvinti iš išorinio kunigiško apvalkalo. Man asmeniškai tai leido suformuoti gilesnį santykį su Dievu, susikoncentruoti į Evangeliją, į patį tikėjimą. Ir ypač grįžęs pajutau, koks brangus man mano tikėjimas ir mano Dievas. Dauguma žino, kad turite labai gražų, unikalų operinį balsą, – galėjote būti operos dainininkas. Ar tenka šią Dievo dovaną panaudoti dabar dirbant Šiauliuose? Dainavimą paveldėjau iš savo senelių, tėvų. Tai mūsų šeimos bruožas. Dar prieš išvykstant į Jungtines Valstijas teko pasitobulinti, o Amerikoje sutikau ir gerų mokytojų, tačiau negalėjau atsiduoti dainavimui tiek, kiek norėjau. Amerikoje ir giedodavau, ir dainuodavau. Tą darau ir čia, grįžęs į Lietuvą. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]