Kun. A. Narbekovas: bėda, nes jauni žmonės nebėra ugdomi taip, kad suprastų, jog vaisingumas yra gėris

„Katalikų Bažnyčios mokymas yra labai aiškus – ji kontracepcijai nepritaria“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, gydytojas, kunigas ANDRIUS NARBEKOVAS. Pasak dvasininko, šis, iš pirmo žvilgsnio griežtas, požiūris pagrįstas santuokos šventumo ir orumo principais, kuriems kontracepcija prieštarauja.

Kalbėdamas apie kontracepciją, kunigas užsimena, kad jauni žmonės nebėra ugdomi taip, jog manytų, kad vaisingumas – gėris bei sveikata, ir tai, anot kun. A. Narbekovo, yra bėda. O į klausimą „Ar Bažnyčiai nereikėtų keisti požiūrio į kontracepciją?“ dvasininkas atsako paprastai: tai būtų galima svarstyti, jeigu žinotume, kad keičiasi žmogaus prigimtis, tačiau taip nėra.

Kunige, paaiškinkite, koks yra Bažnyčios požiūris į kontracepciją?

Iš tikrųjų, kalbant apie Katalikų Bažnyčios mokymą dėl kontracepcijos, nėra jokių senesnių ar naujų pažiūrų, ir tikiu, kad vėliau taip pat nebus kitokio požiūrio į kontracepcijos vertinimą. Katalikų Bažnyčios mokymas yra labai aiškus – ji kontracepcijai nepritaria. Manau, svarbu kalbėti apie tai, iš kur atsiranda šis, iš pirmo žvilgsnio griežtas, galbūt, kai kurių nuomone, sustabarėjęs, požiūris.

Bažnyčios mokymas prasideda nuo popiežiaus Pijaus XI, kuris išleido encikliką Casti Connubii apie krikščionių santuoką. Jis pradėjo kalbėti apie santuokos šventumą, orumą ir užsiminė, kad kontracepcija prieštarautų šiems dalykams. Dar viena akademiškai išdėstyta pozicija apie Bažnyčios nepritarimą kontracepcijai yra daugeliui katalikų žinomoje popiežiaus Pauliaus VI enciklikoje Humanae Vitae. Vėliau ir popiežius, dabar jau šventasis Jonas Paulius II viešose audiencijose daug metų kalbėjo apie vadinamąją kūno teologiją.

Esminis požiūris yra labai aiškiai grindžiamas tuo, kad santuoka yra sakramentas. Ji turi du tikslus – vienija du mylinčius žmones į meilės bendruomenę ir yra skirta prokreacijai. Kalbant apie santuokinį kontekstą, teisingumas yra labai svarbus, todėl ir suprantama, kodėl Bažnyčios mokymas šiuo klausimu yra toks reikšmingas. Mes kalbame, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, kad jis yra sukurtas meilei. Dievas į vyro ir moters žmogiškąją prigimtį jau yra įrašęs gebėjimą, pašaukimą ir su tuo susijusią atsakomybę mylėti bei kurti bendruomenę. Taigi meilė yra pagrindinis kiekvieno žmogaus pašaukimas. Kitaip tariant, mes čia kalbame apie meilę, kuri gerbia ir kuria asmenį.

Žmogus savo prigimtimi yra pašauktas mylėti ir dovanoti save kūno bei dvasios vienybėje. Ši krikščioniška antropologija rodo, kad esame nedaloma kūno ir dvasinės sielos vienovė, kad esame pašaukti mylėti būtent toje vienovėje. Vyriškumas ir moteriškumas yra vienas kitą papildančios dovanos. Per šią meilę, kai vienas sutuoktinis save dovanoja kitam, jie tampa vienas kitam dovana, ir iš to dovanojimo kaip dovana atsiranda nauja gyvybė.

Vatikano dokumentuose iš tikrųjų yra gilių ir, manyčiau, visiškai suprantamų teiginių, pavyzdžiui, kad žmogus negali visiškai atrasti savęs kitaip, kaip tik nuoširdžiai dovanodamas save. Tai reiškia besąlygišką dovanojimą. Žinoma, čia kalbame apie santuokinę meilę, kuri yra vaisinga. Ji neapsiriboja tik vyro ir žmonos meilės ryšiais, ji peržengia jų ribas, nes kuria naują gyvybę. Taigi santuoka ir santuokinė meilė pačia savo prigimtimi yra skirta vaikams gimdyti ir auklėti. Vaikai yra dovana, ir apie tai visada reikėtų kalbėti. Bažnyčia, būdama gyvybės pusėje, visada gina ją. Tai, kad kiekvienas santuokos aktas būtų atviras gyvybei, išlieka viena kertinių gairių, kalbant apie kontracepciją ir jos nepriimtinumą Bažnyčioje.

Manau, bėda yra ta, kad jauni žmonės dabar jau nėra ugdomi ta dvasia, jog vaisingumas yra gėris, sveikata, kad vaikas yra dovana. Kai kalbame apie kontracepciją, mergaitės nuo mažens nemokomos apie gyvybės šventumą. Priešingai, šiandienos žiniasklaida ir kultūra palankios mokymui, kad jos iš tiesų patiria tam tikrą spaudimą atitikti tam tikrą „normą“ – būti pasiruošusios be jokių suvaržymų turėti lytinius santykius, nejausti dėl to kompleksų ir panašiai.

Paradoksalu, kad už kontracepcijos prieinamumą daugiausia kovoja moterys, bet labiausiai ji nenaudinga būtent joms pačioms. Moterys tampa vartojamomis. Ne paslaptis, kad šiandien visi šie dalykai, įskaitant ir kontracepciją, aiškiai įtvirtina moters kaip sekso objekto įvaizdį. Žinome, kad labai daug jaunų moterų visame pasaulyje užsiima prostitucija, auga moterų išnaudojimas. Kaip buvo tikėtasi – kontracepcija turėjo suteikti lytinį išsilaisvinimą, tačiau matome priešingai – moterys tapo labai priklausomos ir išnaudojamos.

Dar reikėtų pabrėžti – kai kalbama apie kontracepciją, nemažai jos priemonių yra pristatomos kaip kontracepcija, nors iš tikrųjų veikia kaip abortą sukeliančios priemonės.

Dar daugiau, pažiūrėkime: nuo 1960 iki 2000 metų tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje (dabar kalbu apie išsivysčiusius kraštus) vaikų, gyvenančių šeimoje vien su mama, skaičius išaugo daugiau nei tris kartus. Ir tai tiesiogiai bei netiesiogiai yra susiję su tuo, kad jos ir vaikai dažniau gyvena skurde nei kiti.

Dar reikėtų pabrėžti – kai kalbama apie kontracepciją, nemažai jos priemonių yra pristatomos kaip kontracepcija, nors iš tikrųjų veikia kaip abortą sukeliančios priemonės. Pavyzdžiui, kaip abortą sukelianti mechaninė priemonė veikia spiralė. Beje, ir hormoninė kontracepcija ne tik slopina ovuliaciją, bet ir veikia jau po įvykusio apvaisinimo, ji susijusi su abortatyviniu poveikiu.

Dabar yra įvairiausių kontracepcijos priemonių. Ar į visas jas Bažnyčios požiūris vienodas? Gal galima sakyti, kad viena priemonė blogesnė už kitą?

Noriu pabrėžti, kad tai, kas pristatoma kaip kontracepcija, turi dvejopą veikimą: viena – kas sutrukdo apvaisinimui, yra tam tikrų priemonių, kurios sutrukdo, bet yra ir tokių, kurios veikia jau po gyvybės užsimezgimo, tai yra abortą sukeliančios priemonės, kitaip tariant – abortatyvinis veikimo mechanizmas. Kai kurios priemonės veikia ir vienaip, ir kitaip.

Kai atsirado hormoninė kontracepcija, daug katalikų ją naudojo manydami, kad tokiu atveju gyvybė neužsimezga, tai yra mažesnis blogis nei abortas ir taip apsisaugoma nuo vadinamojo nepageidaujamo nėštumo. Tačiau, jei kalbame apie vieną ar kitą priemonę, vis tiek Bažnyčios požiūris į jas, nukreiptas prieš gyvybės atsiradimą, yra neigiamas.

Esmė, kurią noriu pabrėžti prie šito klausimo – kodėl kontracepcija yra tokia griežtai nepriimtina Bažnyčiai. Kalbėjome apie žmogaus orumą, tad kyla klausimas – o kaip mes žmogaus orumą apginsime? Atsakymas paprastas: laikydamiesi moralinio įstatymo. Prigimtinis įstatymas draudžia atskirti du santuokinio lytinio akto aspektus: meilės perdavimą ir gyvybės pradėjimą.

Būtent kontracepcija pažeidžia santuokinio akto esmę, nes santuokinis lytinis aktas yra besąlygiškas savęs dovanojimas sutuoktiniui, todėl kontracepcija prieštarauja pačiai meilės prasmei. Galima drąsiai sakyti, kad žmogus, kuris atsisako save besąlygiškai dovanoti, būti vaisingas, nerodo tos meilės, apie kurią santuokoje mes kalbame.

Ne veltui šventasis Jonas Paulius II kontracepcijos naudojimą santuokoje pavadino santuokiniu melu. Visos priemonės, kurios yra susijusios su gyvybės pradėjimo atskyrimu nuo meilės perdavimo, yra moraliai nepateisinamos. Jau enciklikoje Humanae Vitae yra nemažai pasakyta apie tai, kaip sutuoktiniai turėtų būti ugdomi ir mokomi Bažnyčios mokymo apie atsakingą tėvystę, apie natūralius šeimos planavimo metodus. Priimti savo prigimtį kaip tokią. Žmogus, būdamas protingas ir laisvas, geba atpažinti ir kontroliuoti savo elgesį, jis turėtų priimti tai kaip dovaną ir atitinkamai elgtis, nepažeisdamas jam duotos vaisingumo dovanos.

Natūralus šeimos planavimas katalikams yra būtent galimybė, esant svarbioms priežastims, atidėti nėštumą, pasinaudojant nevaisingomis dienomis. Žinoma, šie metodai yra labai naudingi ir norint susilaukti vaikų. Šiandien, kai kalbame apie kontracepciją, mes žiūrime į vaisingumą kaip į blogį, atrodo, jis tuoj pasibaigs nėštumu, o tai bus dar didesnis blogis – reikės daryti abortą, ir su tuo tariamu blogiu kovojama.

Iš tikrųjų šiandienos situacija rodo, kad ne vaisingumo reikia bijoti, o nevaisingumo – tai yra didžiausia problema.

O iš tikrųjų šiandienos situacija rodo, kad ne vaisingumo reikia bijoti, o nevaisingumo – tai yra didžiausia problema. Paprastai, kaip medikas galėtų pasakyti, moters lytinę sveikatą rodo ovuliacija. Jeigu ovuliacija yra, vadinasi, moters lytinė sveikata gera. O ką daro hormoninė kontracepcija? Ji slopina ovuliaciją. Tai, kas yra sveikata ir norma, būtent hormoninė kontracepcija blokuoja ir slopina. Štai ir didžiulis paradoksas: mes kalbame, kad moteris sveika, kai ji vaisinga, o dabar ją padarome nevaisingą. Dar prisimenu iš savo studijų medicinos institute laikų, kai vienas farmakologijos profesorius pasakė labai vaizdų pavyzdį: hormoninė kontracepcija jaunai, sveikai moteriai – tai tas pats, kas šveicarišką laikrodį bandyti pataisyti kirviu.

Kai kurios priemonės yra vadinamos kontraceptinėmis, pavyzdžiui, sterilizacija – dabar ji populiarinama, bet tai ne tik kontraceptinė priemonė, tai tiesiog žmogaus suluošinimas, nes vaisingumas yra visiškai panaikinamas. Užsiminiau apie natūralų šeimos planavimą, ir jis iš tiesų atitinka mokslo tyrimus – čia ne tikėjimo ar netikėjimo dalykai. Savo efektyvumu šie metodai prilygsta šiuolaikinei hormoninei kontracepcijai, kuri yra skirta tam, kad moteris nepastotų.

Norėčiau pasakyti keletą įdomių dalykų. Kartais galvojama, kad po lytinių santykių iš karto bus vaikelis. Statistika yra įdomi: jei moteris ir vyras yra jauni, jei pačiomis vaisingiausiomis dienomis turi santuokinį lytinį aktą, tikimybė, kad įvyks apvaisinimas, yra tik 25 proc. Žinant, kiek yra įvairiausių vaisingumo problemų, tai jau galima traktuoti kaip mitą, kad po lytinių santykių iš karto užsimegs nauja gyvybė.

Tie, kurie atsakingai žiūri į tėvystę ir motinystę, gali kruopščiai stebėti savo ciklą. Moteris gali labai gerai žinoti, kurios dienos jai yra vaisingos ir nevaisingos. Bet esmė ta, kad šiandien niekas nemoko atpažinti savo vaisingumo, ir čia yra didelė problema. Mes Kaune atlikome tyrimą, kuriame dalyvavo beveik 200 jaunų, 18 metų amžiaus, merginų, ir paaiškėjo, kad žinias apie vaisingumą, reikalingas natūraliam šeimos planavimui, turi tik 8 proc. merginų.

Medikai nežino dalykų, susijusių su natūraliu šeimos planavimu, – jie daugiau žino apie kontracepciją ir dėl tam tikrų priežasčių būtent ją labiau rekomenduoja, negu moko natūralaus šeimos planavimo. Kartais galvojama, kad jei moteris neturės lytinių santykių, vyras ją paliks, kad lytiniai santykiai, kai vyrui bus reikalinga, sutvirtins santuoką. O iš tikrųjų yra ne taip. Pasirodo, natūralus šeimos planavimas, kai abu sutuoktiniai atsakingai žiūri į vaiko pradėjimo galimybę, juos labai sustiprina. Čikagoje atliktas tyrimas parodė, kad tarp tų porų, kurios vadovaujasi natūraliu šeimos planavimu, skyrybų procentas yra mažesnis nei vienas.

Bet medicinoje prezervatyvai pateisinami kaip priemonė, apsauganti nuo lytiškai plintančių susirgimų. Koks būtų Jūsų komentaras?

Pasakysiu keletą minčių. Kai kalbama apie kontracepciją, dažnai daugiau dėmesio skiriama medicininiams aspektams, bet ne jie nulemia tai, kad Bažnyčia tam nepritaria, o moraliniai aspektai. Jeigu kalbėtume apie prezervatyvus medicininiu požiūriu, tai ir čia yra rimta problema, nes dabar jau pripažįstama, kad nėra tokio dalyko kaip saugus seksas. Dabar kalbama apie saugesnį seksą, suprantant, kad prezervatyvas nėra ta priemonė, kuri visiškai apsaugos.

Kitas dalykas – ir tai yra mokslo įrodyti faktai – prezervatyvai yra labai nepatikima kontraceptinė priemonė pagal vadinamąjį Perlo indeksą. Ir šis indeksas net neparodo, kiek prezervatyvo naudojimas būtų nesėkmingas, norint apsisaugoti nuo lytiškai plintančių ligų, nes čia vaisingos ar nevaisingos dienos nieko nereiškia. Bet kuriuo metu gali kilti problema. Be to, tai atskiria meilės ir gyvybės perdavimą.

Lietuvai, kuri yra viena iš sparčiausiai demografiškai nykstančių šalių, reikėtų susitelkti į supratimą, kas yra gyvybės šventumas, lytiškumas ir vaisingumo dovana, vyro ir moters pašaukimas besąlygiškai mylėti santuokoje.

Kunige, kaip jums atrodo, ar XXI amžiuje Bažnyčiai nereikėtų keisti požiūrio į kontracepciją?

Yra nemažai žmonių, kurie pirmiausia nepriklauso Katalikų Bažnyčiai arba nepritaria jos mokymui, mano, kad moterys yra laikomos tamsoje, viduramžiuose. Mano, kad Bažnyčios mokymas yra atsilikęs ir jį reikėtų keisti. Kaip ir minėjau, reikėtų labiau rūpintis ne pavojais sveikatai – nors tai irgi labai svarbu, – bet kur yra tos moralinės pasekmės. Ne veltui sakoma, kad popiežiaus Pauliaus VI enciklikoje Humanae Vitae yra pranašiškų įžvalgų. Būtent jis pranašiškai kalbėjo apie tai, kas nutiks moterų orumui, santuokų stabilumui, požiūriui į vaiką, jeigu kontracepcija taps tokia, kokią ją plačiai naudojamą turime šiandien.

Kadangi mūsų pokalbis yra ne apie mediciną, bet apie žmogaus orumą, žmogiškąją prigimtį, apie dorovinius dėsnius, tuomet į klausimą „Ar Bažnyčiai nereikėtų keisti požiūrio į kontracepciją?“ atsakymas yra paprastas: jeigu būtų įrodymų, kad keičiasi žmogaus prigimtis, tuomet būtų galima svarstyti klausimą ir apie Bažnyčios mokymo dėl kontracepcijos naudojimo keitimą. Tačiau akivaizdu, kad žmogiškoji prigimtis nekinta. Be to, Lietuvai, kuri yra viena iš sparčiausiai demografiškai nykstančių šalių, reikėtų susitelkti į supratimą, kas yra gyvybės šventumas, lytiškumas ir vaisingumo dovana, vyro ir moters pašaukimas besąlygiškai mylėti santuokoje.

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama