Lietuvių pavardės – mūsų kalbos ir istorijos atspindys

Ar kada susimąstėte, jog jūsų pavardėje užkoduota ne vien tai, kokiai šeimai priklausote, bet ir jūsų giminės, o kartais ir visos Lietuvos istorija? Gegužės 8 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) organizuotoje konferencijoje „Lietuvių kalba ir tapatybė“ Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vedėja prof. dr. Daiva Sinkevičiūtė kvietė pažvelgti į lietuvių pavardes ne kaip į sausą vardų sąrašą, o kaip į unikalų mūsų kalbos, kultūros ir socialinės raidos veidrodį.

„Mūsų pavardės yra natūralios asmenvardžių raidos rezultatas. Mes iš pavardžių matome visą vardyno istoriją, baltišką paveldą, įgytą krikščioniškąjį sluoksnį ir, aišku, milžinišką didžiulę kitų kalbų įtaiką“, – teigia D. Sinkevičiūtė. 

Pavardės – ne vien dokumentinis ženklas

Pasak profesorės, pavardė pirmiausia rodo žmogaus priklausymą šeimai, giminei. Ji tampa pavarde tik tada, kai tą patį asmenvardį paveldi bent dvi kartos. „Kai ir tėvas, ir sūnus yra užrašyti tuo pačiu antruoju asmenvardžiu – galime sakyti, kad tai jau pavardė“, – aiškina D. Sinkevičiūtė.

Profesorė pasakoja, jog pavardes Lietuvoje pirmiausiai įgijo kilmingieji bei miestų gyventojai, o tik vėliau – žemesnieji sluoksniai: valstiečiai ir beturčiai. Pirmosios Lietuvos didikų pavardės atsirado XVI–XVII a., nes dvarams reikėjo asmenvardžių, kurie rodytų kokiai šeimai priklauso turtas, koks žmogus jį vėliau paveldės. Miestuose pavardės buvo reikalingos, nes ten būrėsi gyventojai, turintys nekilnojamo turto, užsiimantys prekyba ar amatais, dalyvaujantys miesto valdyme, o šiuos procesus reikėjo užfiksuoti. Vėliau ši tendencija persikėlė ir į žemesnius sluoksnius.

Istoriškai lietuviškos pavardės formavosi iš tėvavardžių, veiklos ar net fizinių ypatybių. „Pradžioje buvo tik vardas, o prie jo pridėdavo, kas žmogus yra: Jurgaitis – Jurgio sūnus, Kalvis – kalvio profesiją turintis, Melagis – pravardė, žmogaus gyvenimo būdas“, – sako profesorė. Ilgainiui šie „antrieji vardai“ nusistovėjo ir pradėti perduoti iš kartos į kartą kaip pavardės. Profesorė pabrėžia, jog pagrindiniai lietuviškų pavardžių formavimosi šaltiniai yra trys: lietuviški bei krikščioniški vardai, pravardės, prievardžiai ir kartais vietovardžiai. 

Pasak jos, būtent per vardus šiandien į mūsų pavardes įsiterpia baltiškasis paveldas. Pavyzdžiui, tokios pavardės kaip Butautas, Butkus, Tarvydas, Budrys, Mažulis, Meižis, Rupeika, Trumpa yra ilgainiui pavardėmis virtę baltiški vardai. Vėliau, kai Lietuvą pasiekė krikštas, pavardžių įvairovę papildė iš krikščioniškų vardų susiformavę pavardės.

Klišauskai, Barzdėnai ir Trumpai – įžeidu ar normalu?

Dalis pavardžių šiandien gali pasirodyti keistos ar net žeidžiančios, bet anuomet tai buvo paprasti, iš kasdienybės kylantys pavadinimai. „Žmonės vadindavo taip, kaip jiems atrodė. Kas krenta į akis – pagal tą ir vadina. Galbūt šiandien tai būtų įžeidu, bet tai yra to laikmečio supratimo reikalas“, – sako profesorė. Ji priduria, kad pravardė dažnai buvo skiriamasis ženklas, padedantis atpažinti asmenį mažoje bendruomenėje.

Pavyzdžiui, pavardės Aukštakojis ar Ilgauskas leidžia daryti išvadą, jog asmuo buvo tvirtas, Bloznelis – silpnos sveikatos, Juodsnukis – tamsių veido bruožų, Klišauskas – šlubuojantis, Barzdėnas – turintis barzdą, Kušlikas – prastai matantis. 

Lygiai taip pat į pavardes buvo perkeltos ne tik fizinės savybės, bet ir asmens charakterio bruožai. Pavyzdžiui, Glušokas, Glušauskas galėjo reikšti, kad asmuo buvo neišsilavinęs, kvailokas, Žaldaris – darė daug žalos, Stungys – lėtas, Činčikas, Kupeika – šykštus, Goža – nenuovokus, vėpla. 

Profesorė pamini, jog be išorinių ar vidinių savybių, formuojant pavardes, buvo svarbi ir aplinka, kur asmuo gyvena. Taip atsirado pavardės Dvarionis, Užmiškis, Gudas, Maskolius, Latvius. 

„Kai matome pavardę Gudas, jokiu būdu nereikia sakyti, kad žmogus būtinai buvo baltarusis. Gudas tai yra tas, kuris yra iš kažkur toliau, iš kitur, ne iš čia. Vietovardinio pamato pavardžių Lietuvoje yra labai nedaug. Čia yra tas vienas iš išskirtinių mūsų bruožų“,  – pasakoja D. Sinkevičiūtė.

Priesagos kaip kultūrinės kelionės žemėlapis

Sinkevičiūtė atkreipia dėmesį ir į pavardžių priesagas, kurios atskleidžia ne tik kalbos, bet ir istorinių laikotarpių pėdsakus. „Turime lietuviškas patronimines priesagas – -aitis, -ūnas, -ėnas – kurios rodo priklausymą tėvui. Bet yra ir skolintų iš slavų – -evičius, -auskas, -inckas, -evskis. Dažnai tai rodo ne tautybę, o dokumento kalbą“, – pažymi profesorė.

D. Sinkevičiūtė pastebi, jog būtent pavardžių priesagos labai puikiai gali atspindėti tai, kas tuo metu vyko Lietuvoje: kai vyraujanti kalba buvo lenkų – pavardės įgaudavo lenkiškas priesagas, kai šalis buvo rusinama – atsirado nemažai rusiškų priesagų.  

Dar vienas įdomus faktas jog nors esame įpratę, kad būtent pagal moterų pavardžių priesagas galime atskirti, ar ji ištekėjusi, ar ne, anksčiau tai galėjo parodyti ir vyriškos pavardės. Vyriškos pavardės turinčios priesagas -aitis, -ėnas, -utis, -ūnas, -ėkas, žymėjo mažumą, jaunumą, priklausomybę tėvui. 

Profesorė pastebi, jog moteriškų pavardžių priesagos, galinčios pažymėti, ar moteris ištekėjusi, ar ne „prasimušdavo“ net ir pro lenkiškąjį ar rusiškąjį sluoksnį. „Šie užrašymai parodo, kad tai yra mūsų tarmių įprasti faktai, mūsų kalbos sistema, paveldas ir, aišku, rodo lietuvių kalbos įvairovę“, – pasakoja D. Sinkevičiūtė. 

„Per pavardes galime matyti visą lietuvių kalbos istoriją. Kai kurios jų liudija net žodžius, kurių šiandien jau nebevartojame ir net neatpažįstame“, – teigia Daiva Sinkevičiūtė. Lietuvių pavardės, anot jos, yra mūsų gyvenimo būdo, kalbos grožio ir istorinės atminties liudytojos, kurių įvairovė išskiria lietuvių kalbą visos Europos kontekste.

Autorius: Gerda Vaičiūnaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama