Sielovadinė inžinerija

Retai pasitaiko užtikti straipsnį apie sielovadinę inžineriją, nors kiekvienose pamaldose lemiamą vaidmenį turi visas išdėstymas, judėjimas, sąlygos, vadovavimas, palyda, aplinka. Nuostabu, kaip vyksta tūkstantinio dydžio renginių sėkmė šiais laikais, su garsiakalbiais, skrajutėmis, apšvietimu ir radijo ryšiais. Lengvai, patogiai matome popiežių, žmones, liturginių tekstų skaitytojus, giesmininkus ir visa, kas priklauso prie prasmingų, sudėtingų šventės apeigų.

Turbūt pirmą sykį teko tokią inžineriją patirti, kai kursuose pasiūlė vaizdajuostėn įrašyti Mišias švenčiantį kunigą dėl paties vaizdo – ne viso turinio, tai yra praleidžiant skaitinius, įvairias maldas – grynai dėl judesių, žvilgsnio, balso, visai be dalyvių. Instruktorius su operatoriumi peržvelgdavo visą eigą, parodančią dėmesio taškus, staigius ar dailius judesius, visas kitas papildomas pastabas. Tuoj pat paaiškėja, kas sklandžiai, maloniai vyksta, o kas keblu ir žmones blaško.

Tada prisimeni iš Bažnyčios istorijos, kokį lemiamą vaidmenį atlieka ar apleidžia ši sielovadinė inžinerija. Teko klausytis II Pasaulinio karo kapelionų pasakojimų sielvartavimo dėl savo kareivėlių. Štai toli girdisi sprogimai, čia susibūrę priešais džipą, ant kurio kapoto padengtas altorėlis. Kunigas nusisukęs nuo kaimenės žiūri į visureigį, lotyniškai kalba maldas vyrukams, kurie po valandos kitos nukentės žūtbūtiniame mūšyje... Nenuostabu, kad po karo grįžęs namo jis ir kovojo už liturgiją gyvų žmonių sava kalba, kas ir Vatikano II Susirinkimo įvesta 20 metų po karo pabaigos.

Prisimenu ir mūsų paauglystę lietuvių skautų stovykloje JAV. Kapelionas kunigas Jonas Pakalniškis aukodavo Mišias kiekvieną rytą, mes stati vis tas pačias penkias giesmes mielai ir gerai giedodavome. Žiūrime į kunigo nugarą, jis žiūri į miško krūmus už mažo mūsų statyto altorėlio ir kryžiaus. Bažnyčioje žiūrėtų bent į tabernakulį, o dabar – miškelis, šakos ir lapai. Po Vatikano II Susirinkimo lotynų apeigų kunigai jau žiūri į žmones, į Dievo tautos dalelę, susirinkusią Jam dėkoti ir melstis.

Miesto bažnytėlėse kažkada ėmė rastis perskirti stikline siena kambarėliai, kuriuose mamos ar kiti globėjai galėjo sekti Mišių eigą, o jų angeliukų balsai likdavo tokiame lyg akvariume. Tais laikais nebuvo atskiro kambario žmonėms, kurių dantys garsiai klibėdavo, kranksėdavo, rankomis malė plastmasinius ar popierinius maišelius... Visiems rūpėjo gerai girdėti, matyti, išmąstyti, patirti, pasidžiaugti, susitelkti. Dabar visa tai išsprendžia nuotoliniai ryšiai internetu, nors ir nėra sąlygų priimti Šventąją Komuniją.

Kita labai žinoma ilgalaikė sielovadinė inžinerija – apie chorą, giesmininkus. Seniau, tarkim, XI ar XII amžiuje, centre už altoriaus būdavo kiek pakelta erdvė chorui, giedoriams, taip, kad visi žmonės visus juos matytų, įskaitant ir nusisukusį nuo žmonių kunigą. Vėliau, prie choro giesmininkų prisidėjus moterims, nuspręsta iškelti visus giedorius į bažnyčios galą, kur ir šiandien prie vargonų chorai ištikimai nematomi gieda. O dabar, kai moterys ir patarnauja prie altoriaus, ir Dievo žodį skaito, ir padeda dalyti Komuniją, jau būtų galima chorą į tradicinę jo vietą sugrąžinti.

Vienas įdomiausių ir jautriausių sielovadinės inžinerijos kūrinių buvo pačių jaunų vadovių sukurta aplinka, kunigui paskutinę minutę atlekiant iš kitos tolimos jaunimo stovyklos. Uždususiam kapelionui vadovė paaiškino Mišių eigą. Visi trys šimtai susėdo į mažesnius ratelius pagal amžiaus grupes. Kiekvieno amžiaus būrelis gavo sau tinkamą Šv. Rašto skaitinį ir asmenį, kuris turėjo grupelei aptarti turinį, sutarti dar vieną Visuotinės maldos intenciją.

Šventojo Rašto (tik) vienas skaitinys gražiai aptartas drauge su dalyvių pasisakymais. Davus ženklą – „Tikėjimo išpažinimas“ su klausimais, atsakant „taip, tikiu“; tada – Visuotinės tikinčiųjų maldos prašymai paeiliui iš vietos. „Tėve mūsų“ – rateliuose susikabinus rankomis. Po vieną būrelio atstovą ateina prie altorėlio paimti pintinėlės su Šv. Komunija, ją išdalina būrelio vyresnioji ar vyresnysis vietoje, pačiame ratelyje. Žinoma, tinkamu metu skamba įprastos giesmelės: „Šventas“, „Dievo Avinėli“, giesmelė po Komunijos. Kunigėlis visus peržegnoja, dalyviai vienas kitą palaimina.

Suprantama, kad Mišiose su vaikais, jaunimu laikomasi ne taip seniai, vos prieš 50 metų nustatytų gairių (Lietuvoje, be vaikams pritaikytų vienerių šventų Mišių jubiliejiniais 2000 metais, Kaune – per nacionalinį Eucharistinį kongresą; daugiau lyg nėra girdėta, kad būtų naudotos Eucharistijos maldos Mišioms su vaikais, Bažnyčioje galiojančios nuo Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos; red. past.), kaip galimybė parinkti vieną skaitinį, pritaikyti apeigėles ir kt. Tose pačiose stovyklose jauni suaugę dalyviai mielai įsijungia į Mišias naktį prie žvakučių, vėl pritaikant sielovadinės inžinerijos dėsnius kaip Komunijos dalijimo būdą, giesmes, maldas, kitus veiksmus ir tinkamas tylos akimirkas.

Pagal švenčiamų su jaunimu Mišių gaires tinka skaityti vieną skaitinį vienur, sekantį kitur. Tame tarpe einama, giedama, tyliai ar mąstant savo užrašus pasitelkus artėti prie kitos vietos, kur paruoštas altoriaus stalas. Mėgstama vieta vis būdavo aukštai, ant uolos ar tolimesnio vaizdo. Panašius judesius pritaiko ir jaunimo rekolekcijose, kai keliaujama pėsčiomis, dviračiu ar laiveliais – sustoti skaitiniui, apmąstyti, vėl keliauti, valandėlę susikaupti, tuomet – jau kita kelio atkarpa. Kartais jaunesni eina vienu takeliu prie savo skaitinių, vyresni kitu, kur prisegtos jiems tinkamesnės Šv. Rašto ištraukėlės, o visi susitinka pabaigos aikštelėje ar net lauko koplyčioje.

Įdomus sielovadinės inžinerijos pavyzdys iš 1965–1970 metų Europoje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje buvo vyskupijų, kuriose sekmadienio Mišios – bažnyčioje, o šiokiadienio – gyvenamuose namuose, daugiaaukščiuose, vis kitoje parapijos apylinkėje. Gyventojai susirenka pastato salytėje, atsakingi asmenys viskuo pasirūpina. Iš čia ir JAV kalbos apie „šeimos bažnyčią“. Kartais Mišios kurioje nors šeimoje su kaimynais. Patys žmonės paruošia stalą, dalyviams kėdes ar suolus, juos sudėdami kaip bažnyčioje eilėmis, ne ratu apie altorių kaip Paskutinės Vakarienės paveiksluose. Vis tekdavo prašyti paruošti ratu aplink altoriaus stalą. Kartais paprašydavome šeimos tėvą, senolį ar motiną skaityti Šventąjį Raštą, nes tėvai yra pirmieji tikėjimo liudytojai šeimoje, moko Krikšto apeigos.

Visų liturginių švenčių apeigos taip derinamos, kad kuo tobuliau įgyvendintų Vatikano II liturgijos patvarkymų (1963 m.) dėsnį: „Pilnas, sąmoningas dalyvavimas liturgijoje yra esminis ir nepamainomas krikščioniškos dvasios šaltinis.“ O, kaip tai nuostabu išgyventi viso to viršūnėje – Didžiosios Savaitės, Velykų Tridienio, Prisikėlimo šventime!  

2025 m. balandžio Artuma

Autorius: Tėvas Antanas Saulaitis SJ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama