Vaiko emocijų talpykla

Būti tėvais – didžiausia dovana ir kartu vienas sunkiausių iššūkių. Augindama keturis berniukus, kasdien stengiuosi būti kantri, atliepianti jų poreikius, tačiau neišvengiamai susiduriu su savo ribomis ir kartkartėmis juos aprėkiu. Ir nors stengiuosi suvaldyti emocijas, vaikai vis tiek mato, kaip man pritrūksta kantrybės ir jėgų. Tokia ta tėvystė. Tenka nuolat susidurti su savo žmogiškumu ir mokytis jį priimti.

Psichologijoje dažnai kalbama apie „emocinę talpyklą“. Specialistai geba priimti ir atlaikyti kito žmogaus emocijas, neperimdami jų kaip savo. Mažas vaikas, dar tik besimokantis reguliuoti savo jausmus, natūraliai ieško šios „talpyklos“, empatijos, tėvų ar artimiausių globėjų asmenyje. Jis nori būti išgirstas, suprastas, priglaustas, o ypač tuomet, kai jaučia neigiamus jausmus: baimę, pyktį ar nusivylimą.

„Vaiko protas yra tarsi kempinė, sugerianti viską, ką mes jam suteikiame“ ,– rašė Marija Montessori. Tėvų emocinė būsena taip pat yra perduodama vaikui. Jei tėvai pervargę, sudirgę ar prislėgti, vaikas tai jaučia ir reaguoja dar stipresniais emociniais protrūkiais. Ir jei kyla klausimas, ką turėčiau daryti, kad mano vaikas nerėktų, verta pirmiausia atsisukti į save ir paklausti: ką aš turėčiau daryti, kad nerėkčiau pats ar nusiraminčiau, nebūčiau susierzinęs…

Įsivaizduokime situaciją: mama, kelis kartus per naktį pabudusi, anksti ryte stengiasi paruošti pusryčius, kol jos dvimetis tampo už sijono ir prašo dėmesio. Staiga, iš nevilties ir nuovargio, ji pradeda kelti balsą. Vėliau ją užplūsta kaltės jausmas ir abejonės, ar yra gera mama. O dar ir po darbo grįžęs tėtis jaučiasi pavargęs, nesusivaldo ir aprėkia įkyriai prašantį dėmesio mažylį.

Tokios situacijos dažnai kartojasi tėvų gyvenime. Tačiau šiose akimirkose slypi gili pamoka – mūsų ribos yra natūralios ir būtinos. Montessori pedagogika pabrėžia, kad vaikas auga stebėdamas mūsų elgesį. Jei mes parodome, kaip rūpintis savimi ir nustatyti sveikas ribas, vaikas mokosi to paties.

Poilsio svarba tėvams

Kaip negalime atsigerti iš tuščio ąsočio, taip ir tėvai negali būti kantrūs ir atjaučiantys, jei jų emocinis rezervuaras yra tuščias. Todėl būtina rasti laiko poilsiui, refleksijai ir maldai – dalykams, kurie praturtina emocinį rezervuarą. Galime paklausti savęs, ko labiausiai trokšta mūsų širdis: gal pasivaikščiojimo, gal trūksta miego, gal verta susitikti su seniai matyta drauge? O gal padėtų atsigauti malda, knygos skaitymas, bėgiojimas, šokis, filmas ar muziejus? Tėvai ne tik gali, bet ir privalo patenkinti savo būtinus poreikius, nes taip pildo savo kantrybės ir teigiamų emocijų talpyklą.

Kartą stebėjau piktą mergaitę, kuri buvo blogos nuotaikos, ir klasėje ją dar kažkas smarkiai sudirgino. Priežasties nepamenu, tik tai, kad ji pyko ir garsiai rėkė iš pykčio. Jos žodynas dar nebuvo labai turtingas jausmams išreikšti. Aš suradau kortelę, kurioje buvo pavaizduota iš pykčio rėkianti mergaitė. Parodžiau mergaitei kortelę ir paklausiau jos: ar tu pikta? Ji iškart nusiramino, linktelėjo sutikdama, tuomet, lyg nieko nebuvę, nuėjo dirbti su priemonėmis.

Vaikams nereikia, kad išspręstume jų problemas. Jiems reikia mūsų ramaus buvimo šalia, priimant jų emocijas, nebandant jų nukreipti ar užslopinti. Svarbiau leisti jiems išbūti su savo emocijomis, išsiverkti, „išpykti“ (žinoma, stabdant netinkamą elgesį), padėti įvardyti tas emocijas. Svarbiausia mūsų kantrybė ir atjauta.

Kaipgi tapti vaikų emocijų talpyklomis?

Priimti savo netobulumą su atjauta. Susitaikyti su realybės faktu, kad visada nepavyks būti palaikančiais tėvais, ir nekaltinti savęs jei kartais nepavyksta.

Atrasti tinkamus savo pykčio valdymo būdus, kai pertraukėlės reikia čia ir dabar (sąmoningas kvėpavimas, pasitraukimas iš situacijos išeinant į kitą patalpą, atsigaivinimas šaltu vandeniu ir t. t.).

Laikas sau. Net jei tai vos 10 minučių maldos vienumoje ar pasivaikščiojimo gamtoje, knygos puslapio paskaitymas, karšta vonia, pokalbis telefonu su artimu žmogumi, dienoraščio rašymas ir pan. Kasdien skirdami laiko jus džiuginančiai veiklai, gebėsite neprarasti vidinės pusiausvyros.

Rutina ir ribos. Vaikams reikalinga aiški dienotvarkė ir ribos. Tėvams taip pat – išsimiegoti, pavalgyti, nueiti į dušą, net jei kartais tai reiškia vaikų poreikių atidėjimą.

Bendruomenės palaikymas. Tėvai dažnai jaučiasi vieniši savo tėvystėje, nes šeimos ryšiai šiais laikais nėra tokie stiprūs. Todėl svarbu priklausyti kokiai nors bendruomenei – mamų grupėms, šeimų ar katalikiškai bendruomenei. Tai gali tapti didžiuliu emociniu palaikymu.

Būti tėvais – tai ne tik auklėti vaiką, bet ir augti kartu su juo. Montessori pedagogika moko mus stebėti vaiką, gerbti jo unikalumą ir kartu rūpintis savo emocine higiena. Tik tada galime tapti tikra emocine talpykla, tik tada galėsime su meile ir kantrybe priimti vaiko jausmus. Vaikas, kuris jaučiasi mylimas, tampa žmogumi, kuris myli pasaulį. Tad rūpinkimės savo širdimis, kad galėtume ugdyti mylinčius ir laisvus žmones.

2025 m. balandžio Artuma

Autorius: Vaida Alksnevičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama